Kiekviename šio ciklo pokalbyje iš arti pažvelgiame, kaip atrodo jaunojo dirigento pirmieji žingsniai repeticijų metu, kokie iššūkiai ir atradimai laukia dirbant su choristais, kaip gimsta muzikinis ryšys tarp vadovo ir kolektyvo. E. Virkėtytė praktiką atliko su Vilniaus dailės akademijos choru.

– Kodėl pasirinkai atlikti praktiką būtent su Vilniaus dailės akademijos choru? Kas patraukė šiame kolektyve?

– Tiesą sakant, nežinojau, su kokiu choru atliksiu praktiką, – tiesiog gavau kontaktus. Tačiau labai džiaugiuosi, kad patekau būtent į šį kolektyvą.

– Kaip atrodė tavo pasiruošimas pirmajai repeticijai? Kokių minčių, lūkesčių ar baimių turėjai?

– Esu gana kukli, todėl prieš pirmą repeticiją jaučiau nemažai streso ir baimių, nežinojau, ko tikėtis. Labiausiai bijojau pavėluoti ir netyčia įsėdau ne į tą autobusą! Tačiau viskas baigėsi gerai, į repeticiją spėjau laiku.

– Koks buvo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti kontaktą su choristais ir vadovais – Arvydu Adamoniu ir Asta Rauduvaite?

– Pirmas įspūdis buvo labai šiltas. Tiek vadovai, tiek choristai mane maloniai priėmė. Žinoma, nuo pat pirmos repeticijos teko kibti į darbus. Kaip ir kiekviename kolektyve, su kiekvienu žmogumi ryšys mezgasi skirtingai, bet visi buvo labai draugiški.

– Kokias konkrečias užduotis tau teko atlikti? Ar turėjai galimybę diriguoti, parinkti repertuarą, planuoti procesą?

– Praktikos metu atlikau chormeisterio pareigas: mokiau balsų partijas, vedžiau įsidainavimus, grojau akompanimentą. Vienam koncertui man buvo patikėta diriguoti vieną mišių dalį. Likusį laiką dainavau su choru, kartais net skirtingais balsais.

– Koks buvo tavo santykis su choro skambesiu? Ar jis atitiko tavo muzikinį skonį, ar teko iš naujo prisijaukinti jo estetiką?

– Choro skambesys atitiko mano muzikinį skonį. Nors choristų dainavimo lygis šiek tiek skyrėsi, visi labai stengėsi. Iš pradžių dainavo nedrąsiai, tyliai, bet susikaupus choras skamba gražiai ir jautriai.

– Ar pavyko repeticijose sukurti erdvę kūrybiškumui? Kaip reagavo kolektyvas, kai siūlei savo idėjas?

– Kūrybiškumui tikrai buvo vietos. Idėjas siūliau retai, bet visada aptardavau jas su vadovu. Kartais ir patys choristai pasiūlydavo savų idėjų.

Kai dirigavau chorui, buvau labai kukli, bet vienas choristas palygino mano dirigavimą su tapyba ir paskatino mane būti laisvesnę.

– Ką naujo išmokai stebėdama patyrusį dirigentą dirbant su choru? Kas labiausiai nustebino?

– Išmokau naujų vokalinių pratimų, gavau dainavimo patarimų, kaip efektyviau mokyti chorą naujų kūrinių. Labiausiai nustebino šilti ir nuoširdūs santykiai tarp vadovo ir choristų – tai sukuria labai gerą atmosferą.

– Kaip reagavai į kritiką ar vadovų, choristų pastabas? Jos skatino tobulėti, ar buvo sunku priimti?

– Pastabas priėmiau su atvirumu ir stengiausi jas įgyvendinti. Kai dirigavau chorui, buvau labai kukli, bet vienas choristas palygino mano dirigavimą su tapyba ir paskatino mane būti laisvesnę. Manau, kad konstruktyvi kritika – būtina tobulėjimo dalis.

– Koks momentas praktikoje tave labiausiai pradžiugino ar įkvėpė?

– Negaliu išskirti vieno konkretaus momento. Įkvepia bendravimas su choristais ir vadovais, koncertai, kai susirenka visas choras. Tokios akimirkos suteikia daug motyvacijos.

– Kaip manai, kokį įspūdį palikai chorui? Ko, galbūt, jie iš tavęs išmoko?

– Manau, kad didelio įspūdžio nepalikau, bet choristai turėjo progą pabendrauti ir dirbti su nauju žmogumi, jaunu dirigentu. Tai savaime vertinga patirtis tiek jiems, tiek man.

– Kaip tavo muzikinės studijos padėjo praktikoje? Ko, tavo manymu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dar trūksta ruošiantis realiam dirbti su choru?

– Labai padėjo skaitymo iš lapo įgūdžiai – tai buvo būtinas aspektas akompanavimui ar intonavimui palaikyti. Tačiau pasigendu paskaitos, kurioje būtų aiškinama, kaip dirbti su choru nuo pat pradžių: kaip analizuoti kūrinį, ko klausytis, kaip dirbti su choristais, ypač tais, kurie neskaito natų.

– Ką ši praktika tau atskleidė apie tave kaip žmogų, muzikantę, lyderę?

– Praktika man labai padėjo geriau pažinti save. Suvokiau, kad reikia ugdyti drąsą ir pasitikėjimą savimi. Tačiau pastebiu pažangą – jaučiuosi vis geriau dirbdama su žmonių grupe. Šiuo laikotarpiu, kai akademijoje nebeturiu paskaitų, ypač vertinu galimybę dainuoti Vilniaus dailės akademijos chore. Supratau, kad choras tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

– Jeigu galėtum šią patirtį paversti vienu muzikiniu kūriniu ar simboliu – kas tai būtų? Kodėl?

– Tai būtų kompozitoriaus Johanneso Nicolaaso Bartholomeus „Mass in Es“, nes daugiausiai laiko praleidome dirbdami prie šio kūrinio, o man teko diriguoti vieną jo dalį. Nors opusą kartojome daugybę kartų, jis iki šiol man skamba gražiai ir melodingai.

– Kokį vieną dalyką nori išsaugoti iš šios patirties kaip vidinį kompasą tolesniame kelyje?

– Pasitikėjimą kolektyvu. Net jei į repeticijas ateidavo ne visi, žinojau, kad į koncertą tikrai atvyks. Vadovui svarbu pasitikėti savo choristais, o choristams – savo vadovu. Iš pasitikėjimo kyla pagarba ir bendradarbiavimas.