R. Balčiūnienės asm. archyvo, A. Černiausko ir L. Lukenskienės nuotr.

VAIKAI R. BALČIŪNIENEI PAŽADINO NORĄ SUGRĮŽTI PRIE TAUTOS ŠAKNŲ

2022-04-16 11:00
Rasa Rožinskienė

Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ vadovė Ramunė Balčiūnienė su vyru Mariumi santuokoje gyvena jau 20 metų. Nors baigusi informatikos vadybą, Ramunė daugiau vadybininkauja asociacijoje „Kadujo“, o namuose stengiasi, kad trys jų vaikai – Agota, Jokūbas ir Motiejus – pažintų savo šaknis, istoriją, tradicines lietuviškas dainas ir instrumentus.

Pasuko į folklorą

R.Balčiūnienė pasakoja, kad po antrojo sūnaus gimimo prie vadybos nebegrįžo. Nusprendė, kad atėjo laikas pasakoms, dainoms ir lopšinėms.

„Kai prieš aštuoniolika metų gimė dukrelė, kažkas mano viduje tarsi atsivėrė. Pradėjau ją vedžioti į įvairius muzikinius užsiėmimus, o ir pati prisiminiau tas dainas, su kuriomis augau, kurias išmokau folkloriniame ansamblyje“, – panyra į prisiminimus Ramunė.

Gimus vaikams, atsirado noras sugrįžti prie savo giminės, tautos šaknų, net paimti į rankas tradicines suvalkietiškas kankles. Kodėl suvalkietiškas? Todėl, kad ir pati Ramunė kilusi iš Suvalkijos, o suvalkietiškos kanklės nuo kitų skiriasi savo forma ir stygų skaičiumi. Turi lyg riestainį susuktą galą ir dvylika stygų, o pačios seniausios aukštaitiškos kanklės gali pasigirti tik penkiomis.

Kadaise tomis kanklėmis Ramunė galėjo tik pasigrožėti, o štai dabar ne tik puikiai jomis groja, bet ir kelintus metus vadovauja Skriaudžių kanklininkų ansambliui.

Mokyklos laikais ji irgi buvo linkusi į muziką. Mokėsi Marijampolės muzikos mokykloje chorinio dainavimo, lankė folklorinį ansamblį.

„Kai ištekėjau, apsigyvenome Garliavoje. Ten lankiau folkloro ansamblį „Gegutala“. Dainuodavome aukštaitiškas dainas, eidavome ratelių. Tuo pačiu metu kaupiau žinias apie savo gimtąjį kraštą, jo muziką, instrumentus, lankydavausi seminaruose. Taip palengva manyje apsigyveno mintis, kad labai norėčiau išmokti groti suvalkietiškomis kanklėmis“, – pasakoja suvalkietiško kraujo turinti moteris.

Tuomet ji paprašė savo draugės – etnomuzikologės, muziejininkės ir tradicinių kanklių žinovės Lauros Lukenskienės, kad ši jai rekomenduotų gerą kanklių meistrą. Taip susipažino su šiauliškiu Albertu Martinaičiu, kuriam išpasakojo visą savo gyvenimą. Kai galiausiai išpažintį baigė, meistras paklausė Ramunės, kam norėtų skirti epitafiją, įrašytą kanklių viduje. Pirmoji mintis, šovusi jai į galvą, buvo: savo močiutei.

Vėliau, įsigijusi savo kankles, Ramunė puolė ieškoti stovyklos, kur būtų mokoma groti suvalkietiškomis kanklėmis, o išėjusi kankliavimo pradžiamokslį pas Vytautą Alenską toliau mokslus tęsė pati.

Atsakymas: paklausta, kas padeda išlaikyti darną penkių asmenų šeimoje, R.Balčiūnienė ištaria vienintelį žodį: kantrybė.

Močiutės gyvenimo dovanos

Visą vaikystę praleidusi su močiute Magdalena Juodeškiene (ji gyveno drauge su Ramunės tėvais), moteris ir šiandien dar jaučia jos artumą. Iš senolės pasakojimų žino, kad būdama jauna ji turėjo gražų balsą, todėl brolis ją vesdavosi į jaunimo vakarones, kur močiutė su broliu „šokius dainuodavo“.

„Jos istorija nėra labai linksma, bet močiutė savo gyvenimu niekada nesiskundė“, – surimtėja kanklininkė ir ima pasakoti, kad Magdalena gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje, tad po Antrojo pasaulinio karo drauge su kitais buvo išvežta į Sibirą. Ramunės mama gimė jau ten ir į gimtąją Lietuvą sugrįžo būdama dešimties.

Anot pašnekovės, būtent močiutė, grįžusi iš tremties, buvo tas žmogus, kuris išmokė ją rankdarbių ir dainų. O kaip puikiai ji mokėjo pasakoti! Įdomiausia, kad pasakojant savo gyvenimo istoriją nesijautė jokio pykčio, nors gyvenime buvo patyrusi daug neteisybės. Iš jos nuolat sklido optimizmas ir vidinė šviesa, ir tai be galo įsiminė Ramunė.

„Iš močiutės paveldėjau optimistišką požiūrį į pasaulį. Ji sakė, kad ir kas benutiktų, turiu ieškoti šviesesnių net ir blogiausio įvykio pusių, nesileisti į savigailą. Iš jos supratau, kad tvirta dvasia – šita unikali savybė – palaikė visus lietuvių tremtinius, kurie net gyvendami atšiauriausiomis sąlygomis kėlė sau ūpą lietuviškomis dainomis, pasakomis, išsaugotomis švenčių tradicijomis“, – sako Ramunė.

Paklausta, ar močiutė pasakojo, kaip lietuviai tolimame Sibire švęsdavo tradicines metų šventes – Kalėdas, Velykas – ji trumpam nutyla. Močiutė tik sakė, kad Sibire gyveno labai skurdžiai. Duoną kepdavo su pjuvenomis. Vyrus kas rytą išveždavo kirsti miškų, o moterys sukdavosi kaip vijurkai apie namus. Kadangi jų šeima buvo darbšti, vėliau prakuto: užgyveno karvutę, ožką, net mėsinę kiaulę.

Kai marginame kiaušinius, būna tokia spengianti tyla, kad tik adatėlės brūkšėjimas girdėti – jokių kalbų, jokių juokų: visi be galo susikaupę.

„Močiutė, jau gyvendama Lietuvoje, dažnai sakydavo, kad nesupranta tų nuolat dejuojančių ar bambančių žmonių. Anot jos, anksčiau tai buvo vargas, o dabar ko skųstis?!“ – panyra į vaikystės prisiminimus R.Balčiūnienė.

Jų namuose iki šiol ore sklando ir labiausiai prigiję, tiesa, jau Ramunės lūpose, močiutės posakiai: „Kušai kušai Matiejušai“ (kai kas nors iš vaikų nenoriai valgo) arba „Išėjo rasalo ir šikna prišalo“ (kai kas nors pasiųstas ko nors ilgai negrįžta).

Deja, Ramunės vaikai močiutės jau nebematė. Prieš gimstant Agotai senoji išėjo anapilin. Tačiau jos linksmą dvasią per mamos dainas, posakius, pasakojimus visi trys jaučia iki šiol.

Apsikabinimų terapija

Ramunės vyras Marius yra dizaineris, bet labai prijaučia žmonos puoselėjamai etnokultūrai. Tad laisvu nuo darbo metu skaito knygas apie Lietuvos istoriją, domisi lietuvių etnologija, o žmonos paprašytas – kuria dizainą jos organizuojamų folklorinių renginių plakatams.

Pirmagimė Balčiūnų dukra Agota – dvyliktokė, šiuo metu intensyviai ruošiasi abitūros egzaminams. Svajoja studijuoti filosofiją arba klasikinę literatūrą. Antrajam sūnui Jokūbui – 15, jaunėliui Motiejui – 11. Dažnai draugai lepteli tėvams, gailėdami, kad paauglystė – sunkus metas. Tačiau R.Balčiūnienė nesutinka su posakiu, skelbiančiu, kad dideli vaikai – dideli vargai…

„Kokie gali būti vargai, kai su vaikais esame kuo geriausi draugai?! Ypač gerai sutariu su dukra, kuri kartais man atrodo gal net per daug suaugusi. Agota daug skaito, užsiima savišvieta, tad su ja, kaip ir su sūnumis, galiu diskutuoti pačiomis įvairiausiomis temomis“, – džiaugiasi mama ir sako, kad kitas šeimas išvarginęs karantinas jų penkiukę tik dar labiau suartino. Dažniau kildavo diskusijų įvairiausiomis temomis (kosmosas, tvarumas, klasikinė literatūra, muzika), dažniau svetainėje atsirasdavo įvairių stalo žaidimų, dažniau visi vykdavo į gamtą piknikauti ir kepti zefyrų.

Ar vaikai nesipyksta tarpusavyje? Ramunė neneigia, šeimoje būna visko. Todėl dažnai jai tenka būti ginčų teisėja. „Su amžiumi įgijau išminties ir dabar į jų nesutarimus nebesikišu: leidžiu išsiaiškinti patiems. Augindama vaikus supratau vieną dalyką – kad nereikia iš kibirkšties įkurti laužo“, – aiškina mama, išmokiusi savo vaikus nebijoti apsikabinti. Tai Balčiūnų šeimoje nesigėdija daryti ir berniukai: mat pajuto, kad mamos apkabinimas gydo, ramina, nuima stresą.

Jaunėlis Motiejus visus vejasi ir nori pralenkti vyresniuosius. Jam sunku ilgai išbūti vienoje vietoje, todėl net knygos jam patinka kitokios – parašytos greitu komiksų stiliumi. Su Jokūbu labai įdomu diskutuoti. Į problemą jis moka pažvelgti visai kitu kampu nei likusieji šeimos nariai.

Ramunei gražu, kad Agota dar ir šiandien kartais paprašo jos padainuoti savo vaikystės lopšinę. Tai Neringos iš „Tele bim bim“ daina apie mamos suknelę. Jokūbui visą vaikystę buvo ringuota Maironio „Už Rasenių ant Dubysos“, o Motiejui – „Eina garsas prūsų žemėn“. „Gal dėl tos lopšinės Motiejus auga labai karingas“, – juokiasi moteris, lepinusi savo vaikus ir tradiciniais lietuvių liaudies žaidimais.

Atostogos: vasarų Balčiūnai neįsivaizduoja be įvairių teminių stovyklų. Viena iš mylimiausių – tradicinių šokių.

Velykos – laukiamiausios

Velykos Balčiūnų šeimai – be galo didelė šventė. Iš vakaro visi važiuoja į Marijampolę, pas Ramunės tėvus, ir dažo kiaušinius. Nusimargina gražiuosius, skirtus ne valgyti, bet dovanoms, margučių mainytuvėms. Valgyti, ristynėms ir daužynėms skirtus margučius Balčiūnai verda Velykų rytą – svogūnų lukštuose.

Pašnekovė prisimena, kad, kol dar buvo gyva močiutė, ji visuomet margindavo kiaušinius žolelėmis. Tuomet Ramunė bėgdavo į lauką, prisirinkdavo žalumynų, apvyniodavo juos kiaušinio lukštais ir dėdavo virti.

Ilgą laiką ir Balčiūnų šeima buvo perėmusi būtent šitą kiaušinių marginimo tradiciją. Vėliau tėtis padarė įrankį vaškui pašildyti ir prasidėjo kiaušinių marginimo vašku etapas.

„Vaikams tas piešimo būdas labai patiko. Iš pradžių atsispausdinome tradicinių kiaušinių marginimo raštų ir mėginome juos kopijuoti. Paskui raštai jau gimdavo iš žąsies kojelių ir rūtų lapelių, pasitelkus fantaziją“, – juokiasi šio meditacinio proceso organizatorė, kiekvieną šeštadienį prieš Velykas kviečianti šeimą prie stalo kiaušinių marginti.

„Kai marginame kiaušinius, būna tokia spengianti tyla, kad tik adatėlės brūkšėjimas girdėti – jokių kalbų, jokių juokų: visi be galo susikaupę“, – aiškina R.Balčiūnienė, mėginanti prisiminti, kokius tradicinius Velykų valgius dėdavo ant stalo jos močiutė.

Vienas iš jų – pyragas, kurio recepto Ramunė vis dar ieško. „Jaučiu močiutės pyrago skonį, bet niekaip neatrenku ingredientų“, – apgailestauja ji, kaskart per Velykas eksperimentuojanti ir tikinti, kad vieną kartą tikrai pavyks.

Anksčiau prieš Velykas naminę duoną kepdavo močiutė, dabar šią pareigą perėmė Ramunės tėtis. Iškilmingus Velykų pietus vainikuoja kepta žąsis. Vėliau vyksta intensyvios kiaušinių ristynės, daužynės. Antrą Velykų dieną Balčiūnai lanko draugus, giminaičius, dovanoja jiems gražiausius savo margučius.

Tikras lobis – kantrybė

Paprašyta pasidalyti, kas padeda išlaikyti darną penkių asmenų šeimoje, Ramunė ištaria vieną vienintelį žodį: kantrybė! „Gal prieš penkerius metus būčiau pasakiusi ką nors kita, bet dabar, prieš pradėdama pykti dėl nesuplautų indų, nesutvarkytų kambarių ar neišneštų šiukšlių, pirmiau pagalvoju – ar verta? Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad auksinė kantrybė yra didesnis lobis nei priekaištai dėl kasdienių smulkmenų“, – atvirauja ji.

Ramunė sutinka, kad visiems būna nesėkmingų dienų ar nekalbadienių. Tad, jei mato, kad vaikai nenori bendrauti, nelenda jiems į akis. Palaukia arba tiesiog apkabina. Tuomet jie prisiglaudžia, atsipalaiduoja, nurimsta“, – dalijasi patirtimi mama, kartais ir pati garsiai pareiškianti: „Vaikai, nekalbinkit manęs: dabar aš pikta!“

Kai visi nurimsta, ateina laikas pokalbiams. Balčiūnai mėgsta kalbėtis. Ypač prie vakarienės stalo. „Buvo laikas, kai vidurinysis, paklaustas, kaip sekėsi, tik burbtelėdavo: „Normaliai!“ Tačiau aš neatlyždavau, toliau atkakliai klausinėdavau: o kaip normaliai? Linksmai? Liūdnai ar juokingai? Taip bemat pramušdavau ledus. Dabar jau nė klausti nebereikia: patys viską iki smulkmenų papasakoja. Dar mane išklausinėja“, – džiaugiasi smalsios trijulės mama, vakarienės metu sužinanti visas „Tik Tok“, feisbuko ir instagramo naujienas.

Atsigauti – į miškus

Laisvalaikiu Balčiūnai labai mėgsta važiuoti į gamtą, kur vaikštinėja, kuria laužą, piknikauja. „Šiuo metu ieškome laisvo savaitgalio, kad galėtume nuvykti į Punią prie labai gražaus, vaikams patikusio šaltinio“, – išduoda paslaptį mama.

Vasarų ji neįsivaizduoja be įvairių stovyklų – tradicinių šokių, etnomuzikavimo ir kt. Į jas keliauja drauge su vaikais. Jei į kurį nors Lietuvos miestelį yra pakviečiamas instrumentinis ansamblis „Šilko stygos“, kuriame Ramunė groja violončele, jos šeima taip pat važiuoja kartu. Ir koncerte sudalyvauja, ir vietos įžymybes apžiūri.

Kur slypi Balčiūnų šeimos tvirtybė? Į šį klausimą Ramunė atsako palyginimu: „Įsivaizduokite, kad mūsų šeimos gyvenimas yra kaip stalas. Jį laiko keturios man brangių artimųjų – vyro ir vaikų – kojos. Tad kuo dažniau mes prie to stalo susirenkame, tuo tvirtesnis ir atsparesnis įvairioms žmogiškoms negandoms jis darosi. Juk prie stalo dalijamės ne tik maistu, bet ir savo gyvenimais – kas kam ant širdies guli ar ramybės neduoda; kas kuo pasidžiaugti nori ar kokiu atradimu pasidalyti. Visada sakiau ir sakysiu savo vaikams: savo šeimai jūs galite sakyti viską. Tėvai gal pabars, gal pagirs, bet jau tikrų tikriausiai nepasmerks. Tad visuomet turėsite tą tvirtą pagrindą po kojomis, kuris, sunkumams užklupus, padės neparklupti!“