Sėkmingai užbaigęs intensyvų pavasario koncertų sezoną Kauno miesto simfoninis orkestras neskuba atostogauti. Šiomis dienomis Kauno valstybinėje filharmonijoje kartu su violončelės virtuoze Kristina Reiko Cooper ir maestro Constantinu Orbelianu baigia įrašinėti kompaktinę plokštelę, kuri papildys solidžią orkestro diskografiją.

K. Reiko Cooper gimė Niujorke. Jos tėvas Rexas Cooperis – amerikiečių pianistas, buvęs Ramiojo vandenyno universiteto profesorius; mama Mutsuko Tatman – japonų kilmės smuikininkė. Pati Kristina šiuo metu su vyru ir trimis vaikais gyvena tarp Niujorko ir Tel Avivo.

Užaugusi tokioje muzikalioje šeimoje pasaulinį pripažinimą ji pelnė dėl savo muzikinio įvairiapusiškumo bei artistiškumo ir charizmos scenoje. K. Reiko Cooper yra puikiai žinoma ir dėl akademinių pasiekimų muzikos srityje, tačiau karjerą ji pirmiausia pradėjo kaip klasikinės muzikos atlikėja. „The New York Times“ buvo įvertinta kaip „koncerto sensacija“, o „Los Angeles Times“ – kaip „stulbinanti virtuozė“. Violončelininkė koncertavo daugelyje žymiausių pasaulio scenų, grojo su Prahos kameriniu, Toronto simfoniniu, Izraelio kameriniu, Kauno miesto simfoniniu orkestrais, gastroliavo kartu su Tokijo „Yomiuri“ ir Šanchajaus simfoniniais orkestrais.

Radusi laisvą minutę K. Reiko Cooper sutiko papasakoti apie leidybinį projektą ir sentimentus Kaunui.

– Kokie keliai Jus atvedė į Kauną ir kaip užsimezgė draugystė su Kauno miesto simfoniniu orkestru?

– Man be galo pasisekė, kad savo kūrybiniame kelyje sutikau maestro C. Orbelianą. Prieš keletą metų prasidėjusi mūsų draugystė atvedė mane į Kauną. Kaip vieną svarbiausių mūsų projektų norėčiau paminėti praėjusiais metais Kaune įvykusią kompozitorės Leros Auerbach simfonijos, skirtos Čijunei Sugiharai ir jo žygdarbiui, pasaulinę premjerą. Kaip daugelis žino, Č. Sugihara buvo vienas iš nedaugelio diplomatų, gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Būdamas Japonijos konsulu Kaune, neturėdamas leidimo, jis išdavė daugiau nei 6 000 tranzitinių vizų ir taip išgelbėjo tų žmonių gyvybes ir įėjo į istoriją. Tarp tų išgelbėtų žmonių buvo ir mano vyro tėtis. Todėl Kaunas man yra be galo svarbus. Nes tai, kas tuo metu vyko būtent čia, yra mano šeimos istorija.

Prisimenu, kai pirmą kartą atvykau į šį miestą. Tai buvo labai emocinga ir jautri akimirka. Nes vaikščiodama šiomis gatvėmis aš galvojau apie tą sunkų laikotarpį ir baisius išgyvenimus, kuriuos patyrė mano uošvis. Tuo metu jo galvoje sukosi mintys, ar pavyks likti gyvam, kaip jo gyvenimas klostysis toliau. Todėl mano ryšys su Kaunu yra tikrai ypatingas. Džiugu, kad šis projektas sulaukė didelio tarptautinio dėmesio, premjerą stebėjo Japonijos ir Izraelio ambasadoriai, Jad Vašem (Yad Vashem; hebr. Amžinas vardas) pasaulinio Holokausto atminimo centro Jeruzalėje atstovai. Tai didžiulę simbolinę reikšmę turintis projektas, kurį mums pavyko sėkmingai įgyvendinti su Kauno miesto simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru ir puikiais jūsų šalies solistais. Taip prasidėjo mano draugystė su šiuo orkestru.

KMSO archyvo nuotr.

– Šiomis dienomis su orkestru ir maestro C. Orbelianu įrašinėjate kompaktinę plokštę. Papasakokite daugiau apie šį projektą.

– Kartu su orkestru įrašinėjame dviejų fenomenalių kompozitorių kūrinius, kurių muziką drąsiai galiu pavadinti genialia. Tai austrų kilmės amerikietis Erichas Wolfgangas Korngoldas, tapęs vienu svarbiausių ir įtakingiausių kompozitorių Holivudo istorijoje, ir lenkų kilmės kompozitorius Mieczyslawas Weinbergas. Šių kompozitorių likimas labai panašus. Jie abu išgyveno nacių represijas. Jų muzika buvo draudžiama, jie abu patyrė daugybę sunkumų.

Būdamas Japonijos konsulu Kaune, neturėdamas leidimo, jis išdavė daugiau nei 6 000 tranzitinių vizų. Tarp tų išgelbėtų žmonių buvo ir mano vyro tėtis.

E. W. Korngoldas, bėgdamas nuo tuometės politinės santvarkos, apsigyveno JAV ir čia visiems laikams pakeitė kino pramonės istoriją. Įdomu, kad daugelis puikiai žino daugybę kūrinių iš kino filmų, tačiau retas pasakytų, kad juos sukūrė būtent E. W. Korngoldas. Muzikos jis mokėsi Vienoje, tad jo kūryboje juntama Vakarų Europos klasikinės muzikos mokykla.

Tuo tarpu M. Weinbergas bėgo į Rytus. Nepaisant tragiško gyvenimo, jo muzika be galo graži, muzikali, plaukianti. Visa tai svarbu ir žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai aplinkui mus vyksta karai, kad Izraelyje daugybė žmonių nežino, ar sulauks rytojaus. Tarp jų irgi yra muzikantų, kompozitorių, menininkų, kūrėjų. Juk tie žmonės neturi nieko bendro su politika. Tad šis projektas tikrai labai ypatingas.

Man didelė garbė ir didžiulė laimė dirbti su tikrai nuostabiu Kauno simfoniniu orkestru. Visi muzikantai labai draugiški, palaikantys ir tikri profesionalai. Noriu padėkoti orkestro vadovui Algimantui Treikauskui, kuris palaiko, ir žinoma, padeda įgyvendinti tokius, gerąja prasme gal beprotiškus, projektus. Ir žinoma, maestro C. Orbelianui. Jo dėka aš atradau šiuos nuostabius kompozitorius ir turėjau galimybę atlikti jų muziką. Būtent maestro man parodė šios muzikos grožį.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų grafikas labai įtemptas, turite daugybę koncertų, įvairių kitų projektų. Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?

– Taip, šiuo metu laiką daliju šeimai, muzikinei ir projektiniai veiklai. Turiu tris vaikus. Tad po įrašų keletui dienų grįšiu namo. Po to suplanuota kelionė į Romą. Po jos vos keletui dienų susitiksime su šeima. Kiek pailsėjusi vėl imsiu ruoštis kitoms koncertinėms gastrolėms. Kalbant apie projektus, vienas jų yra skirtas kompozitorių moterų kūrybai. Rengiu programas, kuriose su įvairiais pasaulio orkestrais pristatau ir atlieku jų kūrybą.

Kitas labai įdomus projektas yra japonų ir žydų muzikos sintezė, kurioje susipina šių dviejų kultūrų įvairovė, unikalumas ir išskirtinumas. Mano mama japonė, pati šiuo metu gyvenu Izraelyje, tad šie koncertai leidžia parodyti žiūrovui, kas aš esu. O rudenį planuoju vėl sugrįžti į Kauną. Su Kauno miesto simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru ir garsiausiais jūsų šalies solistais įrašysime Leros Auerbach simfonija Nr. 6 „Nešantys šviesą“ violončelei, chorui ir orkestrui. Tad į Kauną dar tikrai sugrįšiu.