ŽMOGUS TURI TEISĘ RINKTIS, KOKIAME PASAULYJE GYVENTI
Nino Maglakelidzė pristatoma Sakartvelo režisiere, tačiau profesinių įgūdžių ji įgijo Rusijoje. Prieš keletą metų persikėlė į Sakartvelą, kur ją lydėjo ilgai laukta sėkmė. Šiandien režisierė dirba Kaune.
Kutaisio miesto Lado Meskišvilio teatre pastatytas spektaklis "Vėjas topolių viršūnėse" pelnė teatro bendruomenės, žiūrovų ir kritikų pripažinimą – kūrinys paskelbtas geriausiu 2020-ųjų Sakartvelo sezono spektakliu. N.Maglakelidzė pastatė spektaklį Hanso Christiano Anderseno pasakos "Bjaurusis ančiukas" motyvais Kutaisio lėlių teatre, Ivano Vyrypajevo "Vasaros vapsvos mus gelia netgi lapkritį" Počio miesto dramos teatre. Pagal šią pjesę šiandien režisierė ruošiasi premjerai Nacionaliniame Kauno dramos teatre – lapkričio 18, 19 d. Ilgojoje salėje įvyks spektaklis "Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį".
Subrandinta meilė teatrui
N.Maglakelidzė neprimena solidžios režisierės, – smulkutė, nedidelio ūgio, retas sutiktas patiki jos amžiumi, tačiau pabendravus su menininke kaipmat skleidžiasi jos turtingas vidinis pasaulis, tvirtas charakteris ir kūrybinės ambicijos. Menininkės biografija atskleidžia ir daugeliui garsių menininkų būdingą faktą – ji augo ne itin saugiame Maskvos rajone.
Į Maskvą su mama, kardiologe, karo medicinos kapitone, iš tuometės Gruzijos persikėlė būdama septynerių, – kartvelų kalbą girdėjo tik iš mamos lūpų, o pati sparčiai išmoko rusų. Susidomėjimu teatru užkrėtė jos paauglystės draugas.
"Aš tuo metu beveik nieko nežinojau apie teatrą. Lankiausi porą kartų su klase spektakliuose vaikams, bet jie paliko labai blogų prisiminimų. Ir štai mano draugas pradėjo kalbėti apie teatrą, kad norėtų tapti aktoriumi ar klounu. Jis taip degė teatru, kad nusipirkome bilietus į tarptautinio festivalio šiuolaikinio cirko pasirodymą. Mums labai patiko pasirodymas, net dabar prisimenu, kad jis vadinosi "Lietus". Nuo tos akimirkos tapome teatro gerbėjais", – prisiminė N.Maglakelidzė.
Tiesa, Nino apgailestavo, kad to paties festivalio metu ji praleido garsios vokiečių šokėjos ir choreografės Pinos Baush sukurtą spektaklį. "Matėme jos vardą programoje, bet mums, dar visai vaikams, jis nieko nesakė. Kai po poros metų su draugu išsiaiškinome, kas yra P.Baush, pasijutome praleidę labai didelę progą, nes tai buvo paskutinis jos vizitas į Rusiją", – pasakojo menininkė.
Net ir pamilusi teatrą N.Maglakelidzė pasirinko reklamos studijas, o draugas – aktoriaus meistriškumo. Per žiemos atostogas bičiuliai rengdavo kultūrinį maratoną – ryte lankydavo muziejus, o vakarais teatrus. Ir taip apie mėnesį. Greitai reklamos studijas užgožė nuobodulys ir suvokimas, kad mergina sėdi ne savo rogėse, o gal – svarsto iš šios dienos perspektyvos – studijų programa buvo nepatraukli. Nieko nelaukdama Nino perėjo į tame pačiame Kultūros institute dėstomą režisūrą.
Galime komfortiškai gyventi tik tuomet, kai priimsime vieni kitus tokius, kokie esame, mano menininkė.
"Man labai pasisekė, kad tais metais pradėjo dėstyti nauji pedagogai, – viena dėstytoja atėjo iš Maskvos dailės teatro (garsusis MChAT – red. past.) – Olego Jefremovo mokinė Polina Medvedeva. Ir dabar ji man yra labai svarbus žmogus. Buvo labai gera lankyti jos paskaitas, ji mokė modernių profesinių dalykų", – prisiminė režisierė.
Po dvejų metų N.Maglakelidzė išvyko studijuoti į Sankt Peterburge įsikūrusį Rusijos valstybinį scenos menų institutą, baigė Jurijaus Krasovskio vadovaujamą režisūros kursą. Čia būsimajai režisierei dėstė Galina Filimonova, Andrzejus Bubenas. Studijų metais N.Maglakelidzė daug vaidino bendrakursių spektakliuose, vėliau teko padirbėti Sankt Peterburgo teatruose. Su aktore, režisiere ir dėstytoja P.Medvedeva ji ir toliau bendrauja telefonu kelis kartus per savaitę, pagal galimybes aplanko Kijeve, kur ši šiuo metu yra įsikūrusi.
Kelias į pripažinimą
Asmeninis jaunos režisierės gyvenimas vertas pjesės, tačiau ji nelinkusi per daug atvirauti. Likimo režisūra lėmė, kad ji sugrįžo į Sakartvelą, Tbilisį, vėliau persikėlė į Kutaisio miestą. Iš pradžių apsistojo senelių namuose. Režisūros diplomas ilsėjosi ilgiau nei metus, – nors teko lankytis ne viename teatre, bet ji dažniausiai išgirsdavo: "Ačiū, mums nieko nereikia."
Laimė, ja patikėjo Kutaisio miesto Lado Meskišvilio teatro vadovai ir jauna režisierė pastatė Geraldo Sibleyro pjesę "Vėjas topolių viršūnėse". Statyti kūrinį apie senatvę pensionate leidžiančius karo veteranus jai padėjo senelių namuose įgyta patirtis, bendravimas su senais žmonėmis. Vieną iš herojų suvaidino pats teatro direktorius ir aktorius Sulkhanas Gogolišvilis.
Dirbdama Kaune jaučiu didelį skirtumą: aktoriai užduoda kitokių klausimų, kitaip kuria vaidmenis.
Režisierė nelinkusi girtis, bet pastatymas buvo priimtas puikiai ne tik Kutaisio teatre, bet Sakartvelo teatro asociacija jį išrinko metų spektakliu. Po šio įvertinimo teatrai prisiminė Nino pastatymams siūlytas pjeses ir pradėjo kviesti statyti spektaklius Počio miesto teatre, Kutaisio lėlių teatre. Nino planuose – spektaklis Ozurgečio dramos teatre.
Jaunai kūrėjai imponuoja skirtingos teatrų kryptys, vokiečių teatras, ji mėgsta baletą. Apie Lietuvos teatrą įspūdį susidarė iš studijų metais matytų Eimunto Nekrošiaus spektaklių "Hamletas", "Dieviškoji komedija", "Idiotai", stebėjo "Boriso Godunovo" repeticijas, iš senųjų pastatymų yra mačiusi šio kūrėjo spektaklių "Pirosmani Pirosmani", "Makbetas" įrašus. Gyvendama Sakartvele, susižavėjo "Royal District Theatre" spektakliais ir stilistika.
Premjera su išbandymais
Jeigu ne sąmyšį ir štilį sukėlęs karantinas, menininkės premjera "Vasaros vapsvos gelia mums net lapkritį" būtų įvykusi 2020 m. spalio pabaigoje. Deja, repeticijas teko nutraukti ir išvykti.
Režisierė teigia, kad ši I.Vyrypajevo pjesė yra apie mokėjimą priimti kito nuomonę. "Trys veikėjai ginčijasi, pas ką buvo jų draugas Markusas, bet tai daug bendresnis, platesnis ginčas, – vienas žmogus nori priversti kitą asmenį gyventi pagal jo nustatytas taisykles, neva, tu turi vadovautis mano požiūriu į pasaulį", – sako režisierė.
Galime komfortiškai gyventi tik tuomet, kai priimsime vieni kitus tokius, kokie esame, mano menininkė. "Žmogus turi teisę rinktis, kokiame pasaulyje gyventi, kaip rengtis, mylėti, ką nori, jausti, kaip nori. Tai sudėtingas procesas, kuriam yra pasirengę tik emociškai ir intelektualiai išsivystę žmonės. Ir tai jiems nelengvai pavyksta, – sako režisierė. – Mums įprasta save spausti, priimti pasirinkimus, būtinai palaikyti kažkieno pusę. Ne viskas taip vienareikšmiška, nes yra daug abiejų pusių niuansų."
N.Maglakelidzės įsitikinimu, neturime radikaliai pažvelgti į dalykus – radikalus pasirinkimas veda į didelę tragediją. Trijų herojų susitikimas taip pat virsta kova už pasirinkimą, kiekvienas siūlo savo požiūrį. Siekdami tikslo, jie pasitelkia ir melą.
Šią pjesę Nino spėjo pastatyti ir Počio teatre. "Dirbdama Kaune jaučiu didelį skirtumą: aktoriai užduoda kitokių klausimų, kitaip kuria vaidmenis. Man labai pasisekė dėl aktorių. Počio teatre dirbau su Georgi Surmava, Nino Goshadze, Genadi Shonia, o Kaune vaidmenis kuria Sigitas Šidlauskas, Dainius Svobonas, Goda Petkutė – jie visi puikūs. Kaune spektaklis bus kitoks, nors jį statau antrąsyk", – neslepia kūrėja.
Beje, N.Maglakelidzė yra šios premjeros scenografijos, kostiumų ir muzikinio apipavidalinimo autorė. Paklausta, ar statys I.Vyrypajevą ateityje, Nino pradėjo juoktis: "Kai pradėjau dirbti prie šios pjesės, sakiau: "Išraukite man liežuvį, jei pasakysiu, kad statau kitą šio autoriaus pjesę. Bet dabar jaučiu, kad Sakartvele reikia dar vienos šio autoriaus pjesės. Lai tai būna mano žinutė Batumio dramos teatrui: "Pakvieskite mane, nes noriu pastatyti I.Vyrypajevo pjesę "Girti"." Tačiau kūrybinių planų N.Maglakelizdė turi ir Kaune – brandina spektaklio vaikams idėją.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
NKDT inf.5 komentarai -
DMN inf.9 komentarai -
DMN inf.0 komentarai
Bet neturi teisės