90-metį pažymintį ir tebedirbantį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdyboje Antaną Lukšą istorikas Vytenis Almonaitis lygina su vėtrų aplaužytu, žaibo paženklintu Lietuvos ąžuolu, tebespinduliuojančiu ramybę, gerą nuotaiką, optimizmą.

Brolis – pavyzdys

Kada beužsuktum į LPKTS būstinę Laisvės alėjoje 39, A.Lukšos, ilgamečio šios organizacijos pirmininko ir valdybos pirmininko, kabinete  visuomet sutiksi sąjungos narių, kurių reikalus jis tvarko nuo 1989 metų, kai pirmą kartą buvo išrinktas „Tremtinio“ klubo sekretoriumi.

A.Lukša niekada neapgailestavo, kad savo, pedagogo, jaunystę paskyrė partizanavimui, kiek galėdamas prisidėjo ir prie garsiojo brolio Juozo Lukšos veiklos, nors ir teko už tai beveik 10 metų kalėti sovietų lageriuose. Paklaustas apie mėgstamiausią laisvalaikio užsiėmimą, ilgai negalėjo atsakyti, nes nežinojo, kam atiduoti pirmenybę – ar dainai, ar knygai, ar krepšinio varžyboms. Tačiau visgi apsisprendė: „Mėgstamiausias užsiėmimas toks, kaip ir jaunystėje – klausytis žinių per radiją ir dainuoti“.

Apie jubiliato gebėjimą dainuoti gali paliudyti ne vienos bažnyčios dvasininkas, choristai ar anksčiau garsėjusio vokalinio ansamblio „Girių aidas“ nariai, su kuriais kaip solistas apvažinėjo lietuvių išeivijos kolonijas tolimiausiose pasaulio kampeliuose.

Vertina jaunimo patriotiškumą

„Man džiugu, kad Kauno valdžia neuždraudė patriotiškai nusiteikusio jaunimo eitynių 2013 metų Kovo 11-ąją, kad jaunimas „nepersūdė“ savo šūkių ir reikalavimų, kad jaunuoliai noriai dalyvauja kasmet organizuojamose kelionėse į Sibirą, vykdami senelių tremties ir lagerių takais, tvarko jų kapus. Džiaugiuosi, kad yra jaunimo, savarankiškai rengiančio žygius partizanų takais, restauruojančio bunkerius, bet liūdina tai, kad mokyklose neprivalomas patriotinis auklėjimas – tik pilietinis. Tarsi tai būtų tapačios sąvokos“, – apgailestavo A.Lukša.

Jubiliatui skauda širdį ir dėl lietuvių kalbos menkinimo, jos susinimo, pasitelkus užsienio kalbas, toleruojant dvikalbius užrašus ir panašius dalykus. O ką jau kalbėti apie pasus, kuriuose nebeliko vietos tėvo vardui, arba apie leidimą laužyti seną baltišką lietuvių moterų ir merginų pavardžių formavimo tradiciją, kokią mes bene vieninteliai pasaulyje esame išlaikę.

Kas įgyvendins svajonę?

Pašnekovas džiaugėsi beveik įgyvendinta savo svajone – pastatytu Kaune, Senosiose miesto kapinėse, paminklu „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Tačiau pašnekovui neduoda ramybės neįrengta planuota Partizanų alėja paminklo link.

„Jei šiemet pavyktų įrengti tą taką, kurio rodyklė stovi jau nuo paminklo atidengimo dienos, ir jį apsodinti, tai man būtų didžiausia dovana 90-mečio proga“, – neslėpė savo svajonės A. Lukša ir, kaip visada, pokalbio pabaigoje ryžtingai ištarė: „Laikom frontą“.

Šiuos jo dažnai kartojamus žodžius reikėtų laikyti šios garbingos žymios asmenybės gyvenimo moto ir įpareigojančiu raginimu mums visiems.