ALIASKĄ PERBĖGTI NUSPRENDĘS KAUNIETIS REKORDŲ NESIVAIKO

Per du mėnesius perbėgti Aliaską – tokiam iššūkiui ryžosi kaunietis Danielius Narauskas. Šiai avantiūrai ruošėsi apie metus, nes bėgdamas visiškai vienas jis rizikuos susidurti su įvairiausiais išbandymais – nuo atšiaurios gamtos ir laukinių gyvūnų iki psichologinių barjerų.

Gali stigti vandens

Bėgimas per didžiausią ir rečiausiai apgyvendintą JAV valstiją nėra pirmasis 24-erių kauniečio iššūkis, tačiau pats pavojingiausias.

Pasak D.Narausko, tokia neįprasta idėja jam kilo gana atsitiktinai, vaikinas nesistengė ko nors atkartoti. Dar prieš porą metų susidomėjęs olando Wimo Hofo sukurtu kvėpavimo ir šalčio praktikos metodu, grafikos dizainu ir rinkodara užsiimantis kaunietis pradėjo kiekvieną dieną mankštintis, atlikti kvėpavimo pratimus, pratinti savo kūną prie šalčio.

"Visada mėgau bėgioti žiemą, kadangi tada mažiau suprakaituoji, labiau susikoncentruoji į save. Tad vieną žiemos dieną Ąžuolyne bėgdamas su šortais ir marškinėliais supratau, kad esu pasiruošęs kažkam daugiau, – pasakojo jis. – Tačiau, kai manęs paklausia, kodėl pasirinkau būtent Aliaską, jaučiu, kad turiu sugalvoti atsakymą, nes jo nežinau. Tikiu, kad esmė slypi pačioje kelionėje, asmens transformacijoje."

Vaikino teigimu, besiruošiant į atšiaurųjį kraštą, dera treniruotis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai -- juk tokioje kelionėje svarbiausia nepalūžti. "Itin daug priklauso nuo žmogaus psichologijos, mintimis asmuo gali save lengvai sužlugdyti dar net nepradėjęs veikti. Todėl nuteikiu save pozityviai, esu įsitikinęs, kad man pavyks", – sakė jis.

Kadangi keliaus visiškai vienas, D.Narauskas privalės su savimi gabenti tik pačius reikalingiausius daiktus, nes bet koks papildomas nešulys kelionėje taps didele našta. Kaip neapsikrauti daiktais, bet ir pasiimti viską, ko gali prireikti? "Reikalingiausia kelionėje, be abejo, yra kokybiška palapinė, apsauganti nuo vėjo ir lietaus, – kuo lengvesnė, tuo geriau. Džiaugiuosi, kad pavyko gauti sveriančią vos daugiau nei kilogramą, – atskleidė vaikinas. – Būtinas šiltas miegmaišis ir kuprinė su maistu."

Maisto, panašaus į karininkams duodamus sausus davinius, bėgikas įsigis vietoje, kadangi taip bus pigiau. Vis dėlto iššūkių kils dėl svarbiausio elemento – geriamojo vandens. "Prieš kelionę kiekvieną dieną peržiūrėdavau tiesiogines vaizdo transliacijas iš tų vietų, kuriomis bėgsiu. Mačiau, kad kai kur bus sniego, kurį galima tirpdyti. Tačiau jo aptiksiu ne visur", – problemą nusakė kaunietis.

Bėgant sudėtingų situacijų gali sukelti ir laukiniai gyvūnai, tačiau vaikinas tikina žinantis, kaip į juos reaguoti, nesunervinti. Svarbus ir temperatūros klausimas – nors jau pavasaris, Aliaskoje šiluma kol kas nelepina. "Naktimis čia gali būti iki 15 laipsnių šalčio, o dienomis nuo – 8 šalčių iki kelių laipsnių šilumos, – atskleidė D.Narauskas. – Vis dėlto daug ką lems ir drėgmė, vėjas, kurie gali sukelti žemos temperatūros pojūtį."

Visiška vienuma

Iššūkius mėgstantis kaunietis tikisi per du mėnesius, ar net greičiau, įveikti 1,5 tūkst. km. Per dieną jis planuoja nubėgti apie 30 km. Kelionę bėgikas pradės didžiausiame Aliaskos valstijos mieste Ankoridže, tada bėgs į šiaurę. Tiesa, maršrutą teko kiek sutrumpinti, nes paaiškėjo, kad į šiaurinę Prudhou Bėjaus gyvenvietę pašaliniai neįleidžiami – tai išskirtinai naftos kasyklų darbuotojų miestas. Tad kaunietis bėgimą baigs miestelyje Dedhorse, kuris yra dešimčia kilometrų arčiau.

Vieną žiemos dieną Ąžuolyne bėgdamas su šortais ir marškinėliais supratau, kad esu pasiruošęs kažkam daugiau.

Pasiekus šią gyvenvietę ir baigus bėgimą, D.Narauskui teks grįžti atgal 600 km – iki Ferbankso miesto, kad galėtų skristi į Čikagą, o iš jos keliauti į Lietuvą. Kelionėje vaikinas negali užtrukti ilgiau nei 90 dienų, kadangi tiek laiko galioja turistinė viza, todėl atgal nubėgti nebespės. "Galėčiau iki Ferbankso važiuoti autobusu, bet jis kainuoja 200 dolerių, ir važiuoja tik dukart per savaitę, tad greičiausiai stabdysiu pakeleivinius sunkvežimius", – savo planą dėstė jis.

Kauniečiui šiek tiek nerimo kelia tai, kad bėgant į šiaurę gyvenviečių vis mažės, kol galiausiai išvis neliks. "Pirmą mėnesį kelionė bus lengvesnė. Kas 70 km pasieksiu vis kitą gyvenvietę, vietos bus įdomios, gražios. Bus gausu viešbutukų, prie kurių galbūt pasistatysiu palapinę, kad būtų saugiau", – pasakojo bėgikas.

Jau minėtame Ferbankse papildžius atsargas, tolimesnė kelionė bus kur kas sudėtingesnė. Už miesto dar 150 km drieksis kalnai, atsivers įspūdingas vaizdas, o vėliau gamta tik skurdės. "Mačiau, kad prie paskutinės eglės netgi yra pritvirtinta lentelė, skelbianti, kad toliau medžių nebus, – juokėsi iššūkio nepabūgęs kaunietis.  – Nagrinėdamas žemėlapį išsiaiškinau, kad aplinka bėgant tolyn bus visiškai tokia pati. Neramu, kad ryte atsikėlęs galiu susimaišyti, į kurią pusę reikia bėgti."

Sulaukė paramos

Ši visiška izoliacija taip pat kels klausimų dėl maisto. Kaip dviem savaitėms apsirūpinti atsargomis, kai keliautojas neturės jokio ryšio su žmonėmis? D.Narauskas tikino, kad yra apgalvojęs įvairius scenarijus. "Nemanau, kad bus labai sunku, gal tik sunku,  – šypsojosi jis. – Nors ir rečiau, aplink vis tiek važinėja keliautojai ir darbininkai, tad jeigu bus labai blogai, stabdysiu juos ir prašysiu maisto. Tiesa, situaciją šiek tiek blogina tai, kad nevalgau mėsos, tačiau tai kelias, kurį pasirinkau."

O kodėl vaikinas nusprendė keliauti visiškai vienas? Juk dviese ir įdomiau, ir saugiau. Pasak D.Narausko, bėgant dviese situacija nebūtinai būtų lengvesnė. "Du skirtingi kūnai skirtingai pavargsta, kitaip jaučia stresą, įtampą. Nesinorėtų tapti našta kitam arba pačiam nuolat būti stabdomam bendrakeleivio, – svarstė jis. – Kas vienam atrodo nieko baisaus, kitam gali pasirodyti neįveikiama kliūtimi. Tad kito žmogaus tempimas iš psichologinės ar fizinės duobės gali pareikalauti labai daug pastangų."

Rengiantis išbandymui D.Narauskui kilo ir finansinių iššūkių – juk tokia kelionė atsieis nemažai. Pagalvojęs vaikinas nusprendė draugų ir visų, galinčių prisidėti, paprašyti paramos interneto platformoje "GoFundMe". Iki kelionės pradžios vaikinas surinko pusę prašytos sumos, prie jo svajonės įgyvendinimo prisidėjo ne tik artimieji, bet ir nepažįstami žmonės, pavyzdžiui, užsienio lietuviai. "Man tai atrodo visiškas kosmosas – kas aš toks, kad žmonės norėtų mane remti, bet jie patikėjo mano tikslu, – džiaugėsi bėgikas. – Prasidėjo tokia keista grandininė reakcija, pinigai man pervedami iki šiol. Kiekvienam pagelbėjusiam pažadėjau baigęs iššūkį atsiųsti atviruką iš Aliaskos."

Pažįstami ir nepažįstami žmonės bei įmonės D.Narauską taip pat parėmė ir reikalingais daiktais bei patarimais. "Svarbu ne tik pinigai, bet ir žinios, kurios man padės, kai bus kritinė situacija. Džiugu, kad žmonės taip įsitraukė ir tapo mano kelionės dalimi", – sakė kaunietis.

Ne pirmas išbandymas

Pasak neįprastam iššūkiui pasirengusio lietuvio, svarbiausia – ne pasiekti tikslą, o pati kelionė. Būtent ji užaugina ir transformuoja asmenybę, išmoko vertingų pamokų.

D.Narauskas prisiminė prieš dvejus metus vykdytą iššūkį ir jo pabaigą. Tuomet vaikinas buvo pasiryžęs ilgąja riedlente pervažiuoti JAV nuo vakarų iki rytų pakrantės. "Prisimenu, iki kelionės tikslo, Niujorko, buvo likę gal 18 km, jau mačiau miesto panoramą, dangoraižius, ir mane apėmė toks keistas jausmas. Galvojau, kad baigęs žygį jausiuosi didvyris, pats laimingiausias žmogus pasaulyje, bet atsivėrė tuštuma. Norėjosi apsisukti ir važiuoti atgal – kelionė buvo tokia turtinga, kad buvo gaila ją užbaigti. Manau, kad panašių jausmų galiu sulaukti ir šįkart", – svarstė D.Narauskas. Nors perbėgęs Aliaską jis taps pirmuoju tai padariusiu lietuviu, vaikinas tvirtina nesivaikantis rekordų, jam daug svarbiau asmeninis tobulėjimas, sintezė su pačiu savimi.

Būtent minėtoji kelionė ilgąja riedlente po JAV davė pradžią D.Narausko sumanymui keliauti į Aliaską. Vienas, be pinigų ir sulaužyta ranka keliavęs kaunietis patyrė tiek nuotykių ir išmoko tokių pamokų, kurios jį privertė užaugti dešimtmečiais. "Atsimenu, tik įlipęs į lėktuvą susipažinau su viena amerikiečių porele. Kai nusileidome JAV, vaikinas man padavė dolerį ir liepė išleisti jį protingai. Tačiau aš jį pasilikau, ir ilgąja riedlente pervažiavęs visą Ameriką, Niujorke prie Bruklino tilto nufotografavau tą dolerį ir nusiunčiau jam nuotrauką. Iki šiol pinginėje laikau šį banknotą", – šypsojosi D.Narauskas.

Prieš kelerius metus iššūkius mėgstantis vaikinas taip pat yra keliavęs autostopu po Šiaurės Europą, Lietuvą. Kai nekeliauja D.Narauskas teikia rinkodaros ir grafinio dizaino paslaugas, taip pat užsiima joga, saviugda, aktyviai muzikuoja.