Rotušės aikštė vis dar gyvena švente: eglė stovi kaip pagrindinė scenos žvaigždė, kantriai pozuoja šimtams telefonų kamerų ir, regis, nė kiek nepavargusi nuo dėmesio.
Ore tvyro kvapai, kurie nepripažįsta dietų ir naujametinių pažadų atsikratyti keletu kilogramų. Spurgytės vilioja net tuos, kurie teisinasi noru „tik pasižiūrėti“, vafliai čirška taip, kad pasipriešinti neįmanoma, o karštas vynas ir šokoladas tyliai daro savo darbą – skruostai parausta, pokalbiai ilgėja, juokas tampa garsesnis. Jei Kalėdos turi kvapą, Kaunas šią dieną jį tikrai žino.
Aikštėje susitinka viskas: šeimos su vaikais, keturkojais šeimos nariais, draugai, grįžę „tik trumpam“, ir tie, kurie tiesiog išėjo pasivaikščioti, bet netyčia užsibuvo.
Antra Kalėdų diena – ne apie didelius planus ar fejerverkus. Ji apie mažus dalykus – šiltas pirštines, saldų cukraus skonį ant pirštų ir ramų jausmą, kad šventė dar nesibaigė. Ir, tiesą sakant, visai nesinori, kad baigtųsi.
Turtingiausias senelis
Iš vieno aikštės kampo sklindantis armonikos garsas priverčia stabtelėti net tuos, kurie skuba „dar prie vieno puodelio“. Raudonskruostis Kalėdų Senelis, tarsi nužengęs ne iš reklaminio plakato, o iš tikros žiemos pasakos, groja armonika – ramiai, užtikrintai.
„Nešalta“, – paklaustas, ar nesugrumba pirštai, šypteli Vytautas. Sako praktiškai, be dramatizmo, kaip žmogus, kuris žino savo ribas: iki maždaug minus penkių groti dar galima. Vėliau – jau sunkiau. „Esu nušalęs pirštus“, – priduria taip, lyg tai būtų ne didvyriškas žygdarbis, o paprastas gyvenimo faktas. Muzika aikštėje, pasirodo, turi ir kainą.
Pro šalį einantys suaugusieji, vaikai, kartais ir visos šeimos stabteli, klausosi, o tada tyliai, beveik iškilmingai papildo šalia padėtą armonikos dėklą monetomis. Vytautas padėkoja ne žodžiais – šypsena. O tada, tarsi mažą paslaptį atskleisdamas, palinksta arčiau ir suokalbiškai šnibžda: „Aš paskui už tuos pinigus priperku saldainių ir vaišinu vaikus.“ Ir iškart aišku – čia ne apie uždarbį. Čia apie grąžą.
Vytautas noriai dalijasi ir savo istorija, kuri skamba kaip gerai sustyguota šeimos saga. „Esu labai turtingas“, – sako be jokios ironijos. Ir paaiškina: per Kalėdas prie stalo susėdo šešiolika žmonių – žmona, sūnūs, anūkai, proanūkiai. Balsas sušyla dar labiau, kai kalba pasisuka apie mažuosius. „Tokie įdomūs tie vaikai“, – šypsosi jis. Jauniausiam vos septyni mėnesiai, o jau vaikštinėja po lovytę, turi du dantukus. Tiesa, dar nekalba – bet, regis, tai tik laiko klausimas.
Vytautas ne tik turi gausų būrį artimųjų, bet ir knygų. Jo namų bibliotekoje – trylika tūkstančių leidinių. Skaičius skamba solidžiai, bet pats jis jį ištaria paprastai. „Toli gražu ne visas pats pirkau“, – sako. Metai daro savo: jam per aštuoniasdešimt, o draugai, išsimokslinę ir knygas mylėję žmonės, išeina vienas po kito. Jų vaikai tų knygų jau nebenori – tai atiduoda jam. Taip bibliotekos lentynos pildosi, o istorijos randa naujus namus.
Į armonikos dėklą vėl sužvanga moneta. Vytautas pakelia akis, linkteli ir užgroja garsiau – lyg atsakydamas ne tik aukotojui, bet ir visai aikštei. Muzika vėl užlieja Rotušės aikštę, o antra Kalėdų diena Kaune dar kartą primena: tikrasis turtingumas dažnai groja labai paprastą, bet širdį pasiekiantį motyvą.
Pasiklydę Pietų Korėjoje
Prie šventinio šurmulio prisideda ir smulkūs, bet be galo žmogiški nesusipratimai – tokie, kurie vėliau dar ilgai prisimenami su šypsena. Prie kūrybinių dirbtuvių Rotušės aikštėje durų stabteli kaunietė, akivaizdžiai nusiteikusi pažinti pasaulį plačiau nei leidžia žiemos paltas.
„O kur vyks kūrybinės dirbtuvės „Kalėdos Tolimuosiuose Azijos Rytuose“? Turėtų pasakoti apie Kalėdas Pietų Korėjoje ir gal kažkokius darbelius daryti pamokys“, – smalsiai teiraujasi ji, tarsi visai natūralu būtų antrą Kalėdų dieną Kaune trumpam persikelti į Seulą.
Vaflinius besmegenius vaikus kepti mokanti mergina akimirką suglumsta. Mintyse perbėga tvarkaraščiai, datos, galimybės. „Tikrai ne dabar. Gal vėliau“, – atsako atsargiai, palikdama praviras duris vilčiai. Tačiau šiuolaikinė Kalėdų aikštė be technologijų – kaip vaflis be cukraus pudros. Čia pat į darbą paleidžiami mobilieji telefonai, kompanija ima tikrinti informaciją, o po kelių sekundžių aikštę užlieja juokas.
Paaiškėja, kad Azijos Rytai šiek tiek pavėlavo. Kūrybinės dirbtuvės vyko ne gruodžio 26-ąją, o lygiai mėnesiu anksčiau – lapkričio 26 dieną. Kalėdos Pietų Korėjoje šįkart Kauną aplenkė, bet nuotaikos nesugadino. Priešingai – dar kartą priminė, kad šventė gyva tol, kol žmonės klausia, domisi ir kartais linksmai susimaišo datose.
O tiems, kurie antrą Kalėdų dieną Rotušės aikštėje vis dėlto Pietų Korėjos Kalėdų ieškojo atkakliai, parengėme informaciją apie tai, kaip šventės ten iš tiesų švenčiamos. Nes Kalėdos – net jei truputį ne tą dieną – vis tiek randa kelią.
Kalėdų tradicijos Pietų Korėjoje
Kaip rašoma užsienio spaudoje, Pietų Korėja yra viena iš nedaugelio Rytų Azijos šalių, kurioje Kalėdos, korėjietiškai Seongtanjeol, yra oficiali valstybinė šventė. Nors krikščionių šalyje yra nemažai (apie 30 proc.), korėjietiškos Kalėdos turi savo unikalų „veidą“, kuris gerokai skiriasi nuo vakarietiškų tradicijų.
Pas mus Kalėdos yra šeimos šventė, o Pietų Korėjoje tai – įsimylėjėlių diena. Restoranai būna perpildyti porų, kurios eina į romantiškas vakarienes. Būti vienišam per Kalėdas korėjiečiams yra „liūdniau“ nei per bet kurią kitą šventę.
Pietų Korėjoje dovanų teikimo kultūra per Kalėdas gerokai skiriasi nuo vakarietiškos. Čia nepamatysite po eglute sukrautų kalnų dovanų visai giminei – tradicijos yra kur kas labiau tikslinės, modernios ir praktiškos.
Kadangi Kalėdos Korėjoje yra įsimylėjėlių šventė, didžiausias dėmesys ir biudžetas skiriamas antrajai pusei.
Labai populiaru dovanoti vienodus daiktus abiem partneriams – pavyzdžiui, vienodus džemperius, batus ar net apatinį trikotažą. Tai simbolizuoja jų ryšį. „Poros žiedai“ (angl. couple rings) yra viena dažniausių dovanų, jei pora dar nėra susižadėjusi, bet nori parodyti įsipareigojimą.
Populiarios dovanos yra vardiniai kvepalai, prabangūs papuošalai, rankinės ar piniginės.
Itin populiari „Gifticon“ – skaitmeninių dovanų revoliucija. Tai bene unikaliausia Korėjos tradicija. Užuot nešę fizinę dovaną, draugai vieni kitiems siunčia „Gifticon“ per programėlę: draugui siunčiamas brūkšninis kodas kavos puodeliui, pyragui, kosmetikos priemonei ar net vištienos rinkiniui.
Tai patogu, greita ir labai tinka korėjiečių greitam gyvenimo būdui. Gavėjas kodą išsipirkti gali bet kurioje tos grandinės parduotuvėje.
Korėjiečiai yra labai praktiški, todėl grynieji pinigai arba universalių parduotuvių čekiai yra laikomi itin gera dovana. Dažniausiai tėvai dovanoja vaikams arba vyresni giminaičiai jaunesniems. Pinigai niekada neduodami tiesiai į rankas – jie visada turi būti įdėti į gražų, estetišką voką.
Apskritai Pietų Korėjoje dovana prasideda nuo jos išvaizdos. Net ir nedidelė dovana turi būti supakuota nepriekaištingai. Prekybos centrai per Kalėdas siūlo itin prabangias pakavimo paslaugas. Pakuotės dizainas dažnai būna minimalistinis, bet labai brangiai atrodantis, naudojant šilko juosteles ar aukštos kokybės popierių.
Nors Kalėdos nėra šeimos šventė, vaikai vis tiek gauna dovanų iš tėvų. Populiariausios dovanos – žaislai, susiję su populiariais korėjietiškais animaciniais filmukais, arba edukacinės priemonės, pavyzdžiui, planšetės mokslams.
Korėjiečių Kalėdų Senelis vadinamas Santa Haraboji (Senelis Santa). Nors dažniausiai jis vilki tradicinį raudoną kostiumą, kartais jį galima pamatyti vilkintį mėlynos arba žalios spalvos drabužius. Kai kuriuose vaizdiniuose jis netgi dėvi tradicinę korėjietišką kepurę gat, kurią senovėje nešiojo kilmingieji.
Pietų Korėjoje Kalėdos neįsivaizduojamos be kalėdinio pyrago – dažniausiai su braškėmis ir plakta grietinėle.
Kepyklos ir viešbučiai konkuruoja kurdami kuo gražesnius, estetiškesnius tortus. Populiaru užsisakyti pyragą iš anksto, o populiariausiose vietose žmonės eilėse laukia net po kelias valandas.
Nors nėra vieno privalomo kalėdinio patiekalo, populiaru valgyti bulgogi (marinuotą jautieną), japchae (stiklinius makaronus) arba lankytis prabangiuose viešbučių bufetuose.
Gatvėse populiarūs hotteok (saldūs blyneliai) ir karšta yuja-cha (citrinvyčio arbata).
Seulas ir kiti didieji miestai transformuojasi į šviesų vandenyną. „Shinsegae“ ir „Lotte“ prekybos centrai Seule kasmet konkuruoja dėl įspūdingiausių šviesos instaliacijų ant pastatų fasadų.
Čongiečon (Cheonggyecheon) upė Seulo centre tampa pagrindine pasivaikščiojimų vieta, kur vyksta šviesų festivaliai ir stovi milžiniškos eglės.
Kadangi Pietų Korėjoje yra stipri krikščionių bendruomenė, bažnyčios yra gausiai lankomos. Kalėdų išvakarėse ir per pačias Kalėdas vyksta pamaldos, koncertai ir giesmių giedojimas.
Skirtingai nei Europoje, Korėjos bažnyčios dažnai dekoruojamos neoninėmis šviesomis, kurios matomos iš toli.
Naujausi komentarai