APIE MENININKUS, KURIE SAVO NAMUS KURIA KAIME PRIE VERBLIŪDO

Menininkai Lina Dūdaitė ir Marius Jonutis vasarą mieste iškeitė į vienkiemį prie Verbliūdo ežero. Žiemą pora planuoja grįžti gyventi į butą Žaliakalnyje, tačiau ateityje sodyba kaime taps nuolatiniais jų namais.

Miesto nesiilgi

"40 metų gyvenau tik mieste, bute labai gražioje vietoje ir man viskas atrodė gerai. Net neįsivaizdavau, ar sugebėsiu gyventi kaime, bet pamaniau: naaa... pabandysiu. Ir man labai patiko!" – džiaugiasi dailininkė, vaikiškų knygų iliustratorė L.Dūdaitė, į sodybą Liciškėnų kaime prie Jiezno atsikrausčiusi įkalbėta vyro.

Nors visą savo gyvenimą L.Dūdaitė gyveno mieste, niekada nebuvo miestietiško šurmulio mėgėja. "Man nepatinka parduotuvės, barai, restoranai, spūstys, eilės ir miesto dulkės. Kaskart atvažiavusi į miestą apsipirkti ar su reikalais skubu grįžti atgal. Manau, mums labai pasisekė, kad dėl savo veiklos pobūdžio galime dirbti bet kur ir nesame pririšti prie darbovietės", – persikrausčiusi į sodybą moteris nepatyrė miesto ilgesio.

"Mūsų abiejų darbai naminiai, o urbanistiniai poreikiai – minimalūs. Vaikai dideli, nebereikia vežioti į mokyklas ir būrelius. Patogumus ir komfortą pagal poreikius galima perkelti ir susikurti bet kur. Abu vairuojame, aš visiškai nejaučiu kažko netekusi, nes negyvenu mieste. Atvirkščiai – čia ramu, erdvu ir laisva", – anot L.Dūdaitės, čia galima bet kokiu garsumu leisti muziką, dainuoti, garsiai kalbėtis su savimi ir 24 valandas per parą būti gamtoje.

"Galime maudytis, uogauti, nusirauti savo ridikėlius, pasiskinti krapų ir bet kada, jei yra reikalas ar noras, nuvažiuoti į kiną, koncertą ar pas mamą į miestą pietų. Arba pakeliauti kur toliau. Čia yra viskas, ko mums reikia", – džiaugiasi menininkė.

Dirba lauke

Įsigiję sodybą sutuoktiniai paveldėjo didelį sodą su senomis obelimis, daug ūkinių pastatų, seną klėtį, pirtį ir gyvenamąjį namą. Deja, jį teko nugriauti, o kol bus pastatytas naujas, žiemoti sodyboje nepavyks.

"Neplanavome taip, tikėjomės, kad pakaks pasiremontuoti. Tačiau paaiškėjo, kad paprasčiau bus perstatyti. Kol kas vasarojame priepirtyje ir po truputį tvarkomės", – pasakojo L.Dūdaitė.

Kaimas vadinasi Liciškėnai, tačiau pora jam davė savo pavadinimą – Verbliūdas, pagal šalia esantį Verbliūdo ežerą. "Dar neatkapstėme, kodėl taip vadinasi. Vandenų vardai yra seniausi, todėl neaišku. Kažkada čia buvo Jekaterinos valdos, tai spėliojome, gal ji turėjo kokių egzotinių gyvūnų kaip daugelis dvarininkų, pavyzdžiui, kupranugarių", – juokėsi L.Dūdaitė, su vyru sodyboje visuomet turintys "Karakum" saldainių, dabar jau pervardytų verbliūdais.

Verbliūdu vadinama sodyba – naujieji menininkų poros namai, tačiau kol kas yra pastatyti tik namo pamatai. "Šiuo metu įsikūrėme mažame kambarėlyje šalia pirties, šiek tiek skautiškomis sąlygomis, bet taip tik dar smagiau ir romantiškiau! Mums čia visko užtenka. Daugiausia būname ir dirbame lauke arba pavėsinėje. Nei labai daug lietaus, nei šalčių šią vasarą čia nepatyrėme", – L.Dūdaitės prijaukintos sodybos mėgstamiausios vietos – daržas, veranda, hamakas ir pieva.

Nors sodyba turi numerį ir gatvę, jai priklauso 10 ha žemės, todėl kaimynų nematyti ir negirdėti. "Vadinasi, gyvename vienkiemyje", – sako menininkė ir vardija vienkiemio stebuklus: "Tvenkinys, sala, upelis, miškelis, pievos, kelios stirnų šeimynos, lapė, garniai ir labai daug visokių laukinių smulkmenų čia laksto, triukšmauja, zvimbia ir kuičiasi ir visaip kitaip būna."

Gamtos ritmu

Gamta diktuoja ir savo rutiną: kiekvieną laisvą nuo darbo minutę norisi praleisti lauke, mėgaujantis vasaros teikiamais malonumais.

"Marius dirba visada ir visur, jo ritualai nesikeičia ir čia. Keliasi jis 5–6 val. ryto ir piešia dažniausiai lauke, pavėsinėje. Aš miegu ilgiau – iki 8 val. Kai pabundu, mes kartu papusryčiaujame, o vėliau darbuojamės toliau: jei lyja – viduje, o jei oras gražus – lauke", – per pertraukėles sutuoktiniai tvarko aplinką: Marius – namus, o Lina – darže.

Šiuo metu įsikūrėme mažame kambarėlyje šalia pirties, šiek tiek skautiškomis sąlygomis, bet taip tik dar smagiau ir romantiškiau!

"Čia visos vietos kol kas yra tokios, kur norisi būti, pabūti, grožėtis ir šypsotis. Aš net ant kurmių nepykstu, kai daržą rausia. Nusipirkome žiūronus, nes labai įdomu stebėti paukščius, stirnas ir visą gyvybę, kurios plika akimi toliau nesimato. Kiekvieną dieną pasakojame vienas kitam, kokį paukštį ar gyvį matėme ar girdėjome. Aš, pavyzdžiui, nežinojau, kad tulžys toks mažas ir toks ryškiai mėlynas paukštelis, volungė taip skaisčiai geltona, o garniai rytais ir vakarais trimituoja kaip sirenos! Ir kaip magiška stebėti, kaip pievoje vienos gėlės keičia kitas ir kaip viskas aplinkui gyvena savo mažyčius gyvenimus, o tu tai matai ir jauti, ir pats esi toks pats gyventojas iki rudens", – negalėjo atsistebėti moteris.

"Ir, žinoma, maudomės, vaikščiojame ir kuriame planus. Vakarais skaitome knygas, pažiūrime filmą. Savaitgaliais dažnai turime lankytojų: atvažiuoja vaikai, sesės ir draugai pabūti ne mieste", – savo atradimu – gyvenimu gamtoje negalėjo atsidžiaugti L.Dūdaitė.