DEDAMAS APYNASRIS PAVELDO NIOKOTOJAMS: REIKĖS LEIDIMO GRIAUTI SENUS PASTATUS

Visuomenėje plačiai nuskambėjo Perkūno alėjos tarpukario vilos griovimo darbai, kuomet savininkas bandė įrodyti esą griovimo darbams leidimo nereikia, jo reikia tik naujoms statyboms. Tam kad tokių interpretacijų neliktų, priimtas įstatymas, nurodantis griežtesnę tvarką dėl paveldo pastatų griovimo.

„Seime buvo priimta Kultūros ministerijos inicijuota Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punkto pataisa, kurioje įtvirtinta nuostata, kad statybą leidžiantis dokumentas bus privalomas norint griauti statinį, pastatytą anksčiau kaip prieš 50 metų ir kuris patenka į kultūros paveldo objekto teritoriją ar kultūros paveldo vietovę. Perkūno al. 11 istorija negalės pasikartoti“, – nurodė kultūros ministras Simonas Kairys.

„Problema ne ta, kad trūko kažkokio įstatymo, bet ta, kad konkretūs asmenys nesilaikė jau galiojančio reglamentavimo. Tiek pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, Specialųjį Žaliakalnio paveldotvarkos planą, pastato Perkūno al. 11 griovimas nebuvo galimas neturint suderinimo su kultūros paveldo apsaugos institucijomis – būtent šią poziciją mes bandome atstovėti teismuose. Šiuo atveju į Statybos įstatymo 27 straipsnio redakciją, gimusią VTPSI iniciatyva, nereikėtų žiūrėti kaip į kažkokią ilgai lauktą panacėją, be kurios Žaliakalnyje iki šiol nebuvo įmanoma gyventi. Toks požiūris būtų naudingas Perkūno al. 11 savininkui. Bet žiūrint geografiškai plačiau tikiuosi, kad ši nauja įstatymo norma gali padėti apsaugoti nuo sunaikinimo vertingus istorinius statinius kitose paveldo vietovėse, kuriose nėra aiškaus tvarkybos reglamentavimo: nėra spec. planų, nenustatytos vertingosios savybės ir pan.“, – feisbuke komentavo Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Perkūno al. 11 istorija negalės pasikartoti.

Portalas kauno.diena.lt primena, jog Perkūno al. 11-asis namas buvo pradėtas griauti pernai spalį. Tąkart griovimo darbus paveldosaugininkai stabdė net tris kartus, nes miestas tokiems darbams nebuvo suteikęs leidimo. Įžūlius griovimo darbus pavyko sustabdyti tik aplinkosaugininkams, mat griaunant vilą buvo traiškomas šiferis, tad pavojingos asbesto dulkės pasklido po Žaliakalnio rajoną.

Tąkart vilos savininkas bandė įrodyti, kad griovimo darbams nereikia leidimo, nesvarbu, jog pastatas yra paveldo apsaugos zonoje. Paveldosaugininkai tuomet aiškino, kad leidimas vis tiek būtinas, nes pastatas yra jautrioje zonoje, o ir pati vila turėjo vertingų savybių.

Neradus bendro susitarimo konfliktas persikėlė į teismus. Dabar vyksta net keletas bylų. Jose savininkas bando įrodyti savo tiesą esą pastatas buvo nieko vertas, o paveldosaugininkai gina priešingą tiesą.

Tikimasi, kad naujai priimtas įstatymas užkirs kelią panašioms istorijoms ir nereikės teismuose įrodinėti, kad seni pastatai yra vertingi ir turi būti kaip įmanoma labiau saugomi.