LAIVYBA NEMUNE: DEŠIMTYS MILIJONŲ IŠMESTA Į BALĄ

Marvelės krovininė prieplauka ir laivyba Nemunu, galinčios šaliai atnešti didžiulę naudą, toliau paliekamos merdėti. Specialistai baksnoja, kad dėl to kaltas ir Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) vadovų neveiklumas.

Nesulaukė nė vieno dalyvio

Dalį krovinių iki Klaipėdos jūrų uosto iš Kauno pradėjus plukdyti Nemunu, sumažėtų avaringumas, transporto spūstys, oro tarša ir kelių susidėvėjimas. Pranašumai – milžiniški.

Tam panaudojant ES milijonus, Kaune pastatyta Marvelės krovininė prieplauka. Nuo pernai tarp Kauno ir Klaipėdos jau turėjo kursuoti krovininiai laivai. Bet taip nenutiko.

Nesulaukiama verslininkų, norinčių valdyti šią prieplauką. Skelbti koncesijos konkursai nesulaukė nė vieno dalyvio. Priežastis – Nemunu dėl jo gylio krovinius plukdyti šiuo metu būtų galima vos kelis mėnesius per metus.

"Bet vis tiek skelbiami koncesijos konkursai, vyksta konsultacijos, renginiai apie laivybos ateitį. Atrodo, kad visa tai – tik dėl akių. Jeigu dirbčiau valdiškoje institucijoje, reikėtų kažką daryti, kad niekas neapkaltintų veltėdžiavimu", – apmaudo neslėpė Nacionalinės upių transporto plėtros asociacijos valdybos pirmininkas Nerijus Baltrukonis.

Jis pasakojo, kad asociacija dar 2009 m. pradėjo domėtis, kodėl Nemune nevyksta laivyba.

"Norėjome rinkai pasiūlyti naują paslaugą – plukdyti krovinius", – kalbėjo N.Baltrukonis. Tuomet verslininkai ieškojo galimybių plukdyti grūdus, anhidritą, kurį buvo planuojama kasti prie Kauno.

"Lietuva investuoja į kelius, kad gyventojams būtų patogiau susisiekti, bet didelę dalį jais riedančio transporto sudaro krovininiai automobiliai. Būtų tikslinga srautus paskirstyti racionaliau", – akcentavo N.Baltrukonis.

Sukėlė slogų įspūdį

Ne tik Nemuno būklė, bet ir VVKD veikla jam ir verslininkams iš Olandijos, atvykusiems susipažinti su turima infrastruktūra, sukėlė slogų įspūdį.

Olandai, viską apžiūrėję, traukė pečiais ir N.Baltrukonio klausė, kodėl čia beveik nieko nevyksta. "Infrastruktūra tarsi ir yra, tačiau veiksmas – minimaliai minimalus. Aišku, jie žiūri per savo olandišką prizmę, kur laivyba upėse yra įaugusi į kraują", – įspūdžius prisiminė asociacijos vadovas.

Galbūt gėdydamasi ar nenorėdama būti apkaltinta neveiklumu direkcija vienų potencialių investuotojų iš Norvegijos net neįsileido į teritoriją – atsisakė susitikti. Išdėstyti motyvai –  didelis vadovo užimtumas. Tad verslininkams beliko atšaukti užsakytus skrydžius, nakvynes viešbutyje.

Svarbu, kad upė būtų sutvarkyta ir kad ja būtų galima pradėti naudotis. Tuomet automatiškai būtų pradėtos tvarkyti pakrantės, atgytų miesteliai šalia Nemuno.

Susitikimo metu jie norėjo išdėstyti planus ir aptarti galimybes Kaune, direkcijos turimoje bazėje, statyti plaukiojančias lašišų šėryklas-laivus. Verslininkai buvo pasiryžę vien į bazę investuoti 2 mln. eurų.

Šių verslininkų partnerių teigimu, buvo kreiptasi ir į tuometį susisiekimo viceministrą Saulių Girdauską. Jo požiūris į šį projektą, pašnekovų teigimu, buvo entuziastingas, bandė tarpininkauti, asmeniškai kreipėsi į direkciją dėl norvegų vizito, tačiau ir jo pastangos nuėjo perniek.

Nesulaukę net galimybės susitikti su direkcijos vadovais Kaune, jie greitai buvo pakviesti įsikurti Taline.

Sniego gniūžtės efektas

Nacionalinės upių transporto plėtros asociacijos atstovų užmojai dėl veiklos Lietuvoje nepakitę ir dabar.

"Milijono tonų krovinių per metus, aišku, nepervežtume. Realus skaičius – 200–500 tūkst. tonų. Svarbu, kad upė būtų sutvarkyta ir kad ja būtų galima pradėti naudotis. Tuomet automatiškai būtų pradėtos tvarkyti pakrantės, atgytų miesteliai šalia Nemuno", –  neabejojo asociacijos vadovas.

Anot jo, kai upe pradės judėti kroviniai, uoste galbūt atsiras gretutinių veiklų: dalinis krovinių perdirbimas, rūšiavimas, tvarkymas. "Kaip kvantinėje fizikoje: dviejų įvykių susidūrimas gali paskatinti atsirasti įvairius verslus net ir netikėtu kampu", –  pastebėjo N.Baltrukonis.

Jį taip pat stebina, kodėl koncesijos konkurso rengėjai reikalauja, kad į prieplauką būtų investuojama būtent 11 mln. eurų. "Ar ne svarbiau yra ne investuojama suma, o rezultatai? Gal uosto veiklą verslininkas sugebėtų išjudinti bei užtikrinti investavęs ir milijoną eurų?" – stebėjosi N.Baltrukonis.

Juk nebūtina, anot jo, apsistatyti krantinėmis, pastatais, žinant, kad visų jų nenaudosi. Svarbu, koks yra poreikis.

Pašnekovas pabrėžė, kad niekas nereikalauja, jog Nemune būtų užtikrinta laivyba ištisus metus. "Jeigu būtų aiškus ir konkretus įsipareigojimas, kad kitais metais bus užtikrinti būtent tokie Nemuno gyliai, kitais metai – tokie, tada būtų galima investuoti ir į prieplaukos infrastruktūrą bei bandyti išjudinti uosto veiklą", – teigė N.Baltrukonis.

Pasak jo, kalbama ne apie gilinimą, o apie reguliarų Nemuno valymą. "Kai sąnašos kaupiasi farvateryje, Nemunas skleidžiasi į šonus ir upė seklėja. Jeigu sąnašų kaupimasis yra nereguliuojamas, jis yra sunkiai prognozuojamas. Sąnašos staigiai gali atsirasti nepageidaujamose vietose. Nemuno vagos reguliavimas bunomis davė gerą efektą, bet reikia nuolat valyti tarpbunes", – kalbėjo N.Baltrukonis.

Kaltas turto nusidėvėjimas

VVKD, kuri atsakinga už Lietuvos valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių priežiūrą ir tinkamas sąlygas laivybai, tik gūžčioja pečiais: Nemunui, tai yra vieninteliam Lietuvos tarptautinės reikšmės vidaus vandenų keliui E41, besitęsiančiam nuo Kauno iki Atmatos žiočių, išvalyti ir jį valyti nuolat tiesiog nėra pinigų.

Pinigų nėra ir tuomet, profsąjungos teigimu, kai direkcijos darbuotojams reikia gerinti darbo sąlygas.

Direkcija yra finansuojama iš šalies biudžeto, šiek tiek užsidirba iš komercinės veiklos. Tačiau, pasirodo, beveik visas pajamas iš pastarosios veiklos suryja ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo sąnaudos.

Aritmetika paprasta: nenaudojamas ilgalaikis materialusis turtas, toks kaip prieplaukos ir pan., ne tik neatneša naudos, bet ir yra nuostolingas.

Stebint visą šią ne vienus metus besitęsiančią situaciją peršasi išvada, kad nei Susisiekimo ministerija, nei direkcija kažkodėl nesuinteresuota verstis per galvą, kad prieplaukos būtų naudojamos ir generuotų pajamas valstybei ir jos gyventojams.

"Įmonė uždirbo 211,8 tūkst. eurų pajamų iš kitos veiklos, tačiau dėl nekompensuojamų ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo sąnaudų ir nepakankamo darbo užmokesčio fondo patyrė 202,0 tūkst. eurų nuostolį", – teigiama direkcijos finansinėje šių metų devynių mėnesių ataskaitoje.

Pagal ataskaitose esančius duomenis per metus ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo sąnaudos padvigubėjo.

Atsimušinėja gražiais žodžiais

Nepaisant kritikos dėl visiško neveiklumo, VVKD generalinis direktorius Antanas Ivanauskas nepraranda optimizmo. Jis regi, kad po dvejų metų situacija Nemune esą bus kur kas geresnė.

Viena priežasčių, kodėl iki šiol rengti šios prieplaukos koncesijos konkursai nesulaukė nė vieno dalyvio, jis įvardijo tai, kad tokio pobūdžio konkursas buvo skelbiamas pirmą kartą.

"Antra, per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė krovinių gabenimo logistika. Trečia, Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, yra trumpas laivybos sezonas. Tačiau, mano manymu, pagrindinė priežastis yra ta, kad Nemuno upėje per pastarąjį dešimtmetį didžiąja dalimi yra susidėvėję hidrotechniniai statiniai – bunos, kurios skirtos aukštesniems vandens lygiams palaikyti, laivakelyje susikaupė didžiuliai sąnašų kiekiai, o atskirose upių vietose netgi susiformavo salos", – aiškino A.Ivanauskas.

Jis pasakojo, kad kartu su kitais komisijos, sudariusios Marvelės prieplaukos koncesijos konkurso sąlygas, nariais, yra apsvarstę ir numatę galimybę koreguoti per dešimt konkurso sąlygų nuostatų, susijusių su koncesininko įsipareigojimais, reikalavimais objekto plėtrai, rizikų pasidalijimu, konkurso pasiūlymo rengimu.

"Rinkos dalyviai turi gauti aiškų signalą ir atitinkamas garantijas, kad visą navigacijos laikotarpį nuo Kauno Marvelės krovininės prieplaukos iki Jurbarko Nemuno upės laivakelyje bus ne mažesnis kaip 1,2 m gylis, o nuo Jurbarko iki Klaipėdos – 1,5 m. Tam, kad pasiektume norimą rezultatą, reikia stiprinti techninę bazę, didinti valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių finansavimą, tikslinti teisinį reguliavimą", – planuoti nepavargsta A.Ivanauskas.

Direkcijos vadovas pabrėžė, kad šių metų navigacijos laikotarpiu keleivinė ir pramoginė laivyba visuose 424,7 km eksploatuojamuose valstybinės reikšmės keliuose vyko be trikdžių.

"Kaip jau esu minėjęs, jei bus įgyvendintos strateginiuose planuose numatytos finansinės ir praktinės priemonės – laivyba Nemuno upe turėtų suaktyvėti per ateinančius dvejus metus", – įsitikinęs A.Ivanauskas.

"Tačiau ne viskas nuo mūsų ir nuo Susisiekimo ministerijos priklauso", – atkreipė dėmesį vadovas.

Buvęs viceministras: pasiūlymų galime prigalvoti

Prieš baigdamas kadenciją, susisiekimo viceministras Saulius Girdauskas VVKD neveiklumo neįžvelgė. Jo manymu, nesėkmių virtinę lėmė atsainus verslininkų požiūris ir valstybės ribotos finansinės galimybės.

– Kokia laivybos Nemune situacija?

– Apie gylį geriausiai galėtų atsakyti Vidaus vandens kelių direkcija. Gylio užtikrinimas yra viena iš pagrindinių jos funkcijų. Reikėtų konstatuoti tai, kad šiandien, kai prieš kelerius metus direkcijai buvo sumažintas finansavimas, tų lėšų nepakanka, jog direkcija galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas. Galų gale pasenusi yra jos naudojama technika – kranai ir kt. Įmonė, esant dabartiniam finansavimui ir turimai technikai, galbūt yra nepajėgi užtikrinti reikiamo upės gylio.

Pagrindinė laivybos Nemune problema yra sąnašos. Norint jas pašalinti, nebūtinai reikia gilinti. Dalis numatytų priemonių jau įgyvendinta. Darbai bus tęsiami.

– Verslininkai dėl negalimo gylio užtikrinimo bijo investuoti į prieplauką, dalyvauti prieplaukos koncesijos konkurse.

– Šių metų šalies biudžete didesnio finansavimo direkcijai nenumatyta. Sudėtinga būtų iš ko nors atimti lėšas, jas perskirstyti. Yra paruošta medžiaga, šią situaciją svarstys komisija. Ieškojome, kaip palengvinti koncesijos sąlygas. Aišku, primokėti verslininkams, kad šie vystytų Marvelės prieplauką ir laivybą Nemunu, niekas nesiruošia, bet įsipareigojimų sumažinimas yra svarstytinas klausimas. Specialioje Vyriausybės komisijoje bus svarstoma galimybė atkurti lėšų, kiek direkcijai buvo skiriama iki 2008 m., dydį.

– Koncesijos sąlygos gali būti kuo geriausios, bet kol valstybė negalės užtikrinti reikiamo Nemuno gylio, verslininkų tai  nesudomins.

– Komitetas dėl to ir turi apsispręsti: dėl lėšų skyrimo gyliui užtikrinti. Tai būtų visiems naudingas projektas – ne tik krovinių, bet ir keleivių vežėjams. Turime vienintelį tarptautinį vandens kelią, vienintelę galimybę pasiekti Kuršių marias, mūsų kurortus, tad turime tai išnaudoti.

– Įvertinus direkcijai skirtą finansavimą, ar esate patenkinti jos darbu ir pasiektais rezultatais?

– Minimalus gylio Nemune užtikrinimas vykdomas. Minėjau finansines ir technikos problemas. Taip pat turime suprasti, kad E41 vandens kelias yra įtrauktas ir į europinį vandens kelių tinklą, tad gauname ir iš Europos finansavimą.

– Kokius įžvelgiate didžiausius direkcijos veiklos trūkumus? Gal dėl kurio nors projekto galėjo labiau pasistengti?

– Prieš dešimtmetį direkcija pastatė pramogines prieplaukas, pastatyta Marvelės krovininė prieplauka. Vadinasi, vandens kelias turi funkcionuoti. Bus bandomieji reisai: transportuojami konteineriai, pervežama skalda, žvyras. Esant pavasariniam ar rudeniniam vandens lygio Nemune pakilimui, tai atlikti bus įmanoma.

Sutvarkius bunas, farvaterius, juos valant, sąlygos plaukioti būtų tinkamos netgi ilgiau, nei tęsiasi navigacijos sezonas.

Šių metų biudžete direkcijai numatytas panašus finansavimas kaip ir pernai, tiesa, šiek tiek padidintas finansavimas investicijų programoms.

– Kai buvo nuspręsta statyti Marvelės prieplauką ir prašyti ES milijonų, tuo metu jau buvo Nemuno seklumo problema.

– Taip, indikacijos jau buvo.

– Kaip dėl verslo iniciatyvų investuoti į direkcijos infrastruktūrą?

– Nemažai būna atsitiktinių bandymų, pasiteiravimų. Vienus sudomina dirbtuvės, kitus – dar kas nors. Bet kad kas nors pradėtų veikti, vystyti gamybą...

– Vieni verslininkai pasakojo, kad direkcijos vadovas net nerado galimybių susitikti.

– Čia ilgas žaidimas buvusių vadovų, esamų. Kas nori dirbti, ateina ir susiranda, apsižiūri teritoriją, patalpas, įrangą. Kitas dalykas, ar verslininkų norima vystyti veikla atitinka direkcijos veiklos pobūdį, galimybes.

– Lašišų šėryklų-laivų statymas būtų atitikęs direkcijos galimybes ir veiklos pobūdį? Verslininkai minėjo, kad Kaune, naudodamiesi direkcijos turima infrastruktūra, su direkcijos pagalba planavo statyti po dvylika laivų per metus.

– Gali pasakyti, kad ne lašišų, o silkių šėryklas nori statyti, po 70 laivų per metus. Kas iš to, jeigu nėra realaus pasiūlymo, o tik kalbos? Direkcija yra įmonė, turinti savo kryptį, žinanti, ką ji gali daryti: laivus statyti, remontuoti, ir turi tai dirbti. O tokių pasiūlymų, aišku, galime prigalvoti.

– Minėjote, kad į direkcijos bazę norėta investuoti apie 2 mln. eurų.

– O man vienas skambino ir sakė, kad nori 3 mlrd. eurų investuoti. Ne į Kauną, į Klaipėdą. Kai verslininkai ateina, daro, tada jie labai aiškiai žino, ko nori – pateikia aiškius, o ne miglotus pasiūlymus.