„Be tėvelio likau 3 metukų, mamytė mirė kai man buvo 7-eri, – tyliai kalba močiutė. – Nuo tada ir pradėjau tarnauti pas svetimus, prižiūrėjau vaikus. Būdavo ir du mažiukai, kai kada ir trys... O jeigu vieną prižiūrėdavau, tai tada kartu reikėdavo ir kitus ūkio darbus padėti dirbti: ir kiaulėm pašarą ruošti, linus braukti ir minti, ir kulti. Buvau dar tada pati maža, 7 metukų, jėgų tų nebuvo daug, bet vis tiek įsitveriu aš į tą vaikelį ir būdavo nešu kaip kačioką ir einu prie darbų.“

Taip ir tarnavo mažoji Onutė svetimiems visur, kur tik ją kviesdavo: ir Užpaliuose, ir Utenoje, ir Sudeikiuose, ir Toleikiuose, kur tik jos nebūta...Pasak Onutės, jos sesutę paėmė pas save dėdė, tačiau jai ten lengviau tikrai nebuvo.

„Pas dėdes tai sesutei ten baisiai buvo, – kalba močiutė. – Ir darban vydavo, o valgyt tai tik paskutinį kąsnelį nuo stalo duodavo: kai jau pavalgo visa šeimyna – tai jai ant kėdės padeda pavalgyti kas liko.... Ir aš tada dar galvodavau, kai ateidavau sesutės aplankyt: kai aš užaugsiu – pas save ją pasiimsiu ir mes gyvensim abidvi. Tačiau taip to ir nesulaukiau, ji vos 14-kos metų būdama mirė.“

Į mokyklą mergaitės darbdaviai neleido.

„Vaikeli, aš nė dienos mokyklon nėjus... O kas leis?, – liūdnai kalba Onutė. – Jeigu mokyklon reikia leisti, tai mokykla gi ne vietoje būdavo, dar paėjėti reikėdavo, gal koks kilometras gi, reikia žiemą apsiauti, reikia apsivilkti, reikia pavalgyti. O už ką? Kai tėvelių nėra, kam aš ten rūpiu? Vieną vaiką paaugindavau, tada kitą eidavau auginti...“

Po karo pradėjus kurti kolūkius, Onutė pradėjo dirbti ten. Būdama labai darbšti, netrukus įsigijo ir savo karvytę.

„Karvytė po to teliuką atsivedė, teliukas užaugo – tai taip va ir užsigyvenau nuo karvytės...“

Nors ir kaip sunkiai gyveno pokario metais, Onutė kiek galėjo, tiek stengėsi džiaugtis jaunyste, bendrauti su kaimo jaunimu, netgi dalyvaudavo klojimo teatro spektakliuose.

„Tuoj aš parodysiu, kiek mūsų kaimo buvo draugų, kiek mūsų kaimo buvo jaunimo, – Onutė atneša storą nuotraukų albumą ir su meile rodo nuotraukas. – Čia visas mūsų kaimas, va.... Va, čia mūsų muzikantas labai geras, armonika grodavo, labai šaunuolis... O va čia ruošdavom šituos vaidinimus, kaip būdavo: nusistumdom šituos klojimus, panos, moterys susinešam marškas... Padarom, būdavo, sceną ir būdavo teatras. Kad ir biedna buvau, bet gyvenau, kaip sako, neblogai, draugiškai.“

Netrukus darbšti ir išvaizdi mergina krito į akį jaunuoliui iš to paties kaimo.

„Jauni būdami apsivedėm, pradėjom nuo šaukšto gyventi... O biedni buvom... Gryčios buvo sukiužę, sulūžę...“

Tačiau netrukus po vestuvių vyras Juozas sunkiai susirgo, daugiau kaip metus gulėjo ligoninėje, ne kartą jį operavo, o tuo metu pagimdžiusi sūnų, Onutė turėjo prižiūrėti ne tik jį, tačiau ir aklą vyro tėvą, kuris gyveno kartu. Tačiau vyras pasveiko, grįžo iš ligoninės ir darbšti pora sunkiu darbu pradėjo kurti savo gerbūvį.

„Taip, ūkiškai mes gyvenome: porą karvių, kiaulių laikydavau, porą prieauglių laikydavau... Juozukas traktoriumi kolūkyje pradėjo dirbti, aš taip pat laukan pradėjau eiti... Tada jau užsigyvenom, vaikai augo.“

Tačiau tada, kai sūnūs jau buvo paaugę, šeimoje įvyko baisi tragedija – važiuodami motociklu užsimušė abu Onutės sūnūs.

„Anys baigė mokyklą, – sunkiai rinkdama žodžius prisimena Onutė. – Valdukas tai jau dirbo. Tai tadu, žinai, kaip jaunimas: iš kaimo, būdavo važiuoja Sudeikiuos ir man vis sakydavo: „Mamyte, nupirk man motocikliukų“; vaikeli, sakydavau, lyg jausdama: „Kam tau jis? Kad užsimuštum? Net negalvok...“

Tačiau jaunuoliai motociklą vis dėlto įsigijo.

„Nusipirko tokį klerkį, susitaupę pinigėlių anys, kokį iširusį, – pasakoja močiutė. – Iš šokių važiavo, o naktį – tamsu, be šviesų gal, kai davėsi su tuo motociklu ir abu iš karto žuvo... Atvažiavo švogeris Juozuko ir kitas draugas, pasakė, kad žuvo vaikai. Jėzau,sakau, gyvent nebenoriu. Vyrui tik sušaukiau, kad nenoriu gyvent, tada iškvietė felčerį, išvežė Sudeikiuos...“

Baisus motinos sielvartas neturėjo ribų. Tiek metų su meile auginti vaikai beprasmiškai žuvo tą pačią dieną. Nerasdami sau vietos name, kur kiekvienas kampelis priminė vaikus, tėvai nusprendė persikelti į Kauną.

„Giminės čia taip mums patarė: pirkit jūs, sako, mieste kažką, nes pinigai pražus... Žinojo, kad mes turim pinigų susitaupę vaikam nupirkt butus... Ir tada Juozukas man ir sako: „Žinai, reikia, sako, keltis į miestą. Mieste – šiluma. O svarbu šiluma žmogui į senatvę... Aš ir sutikau...“

Prie nusipirkto butuko buvo žemės sklypas, Onutė jame rado sau tikrą atgaivą.

„Ir čia aš pradėjau daržą varpyti, sodinti ir pomidorus, ir agurkus, pradėjau pardavinėti, dirbti pradėjau, senolius pradėjau žiūrėti, paskui vaikus. Va, čia mergaitę pasigimdė kaimynė, tai aš prižiūrėjau. Juozukas pradėjo dirbti staklių gamykloje...“

Onutė man sako: aš per gyvenimą vien tik gerus žmones sutikau, už juos kasdien ir meldžiuosi.

Tačiau persikėlimas į Kauną padėjo užsimiršti tik neilgam. Didelis sielvartas dėl vaikų praradimo išliko toks pat aštrus, palaipsniui jis palaužė vyrą.

„Juozukas 88-ais metais mirė, – pasakoja Onutė. – Jam buvo vėžys. Nuo pergyvenimų visokių, kasos vėžys. Čia dar jam ilgai neatrado daktarai. Jam buvo struma, kurią operavo. Kai strumą išoperavo ir jis čia pabuvo ant biuletenio, tada jam pradėjo kažkas tai vis negera, negera darytis. Žinai, sakau, Juozuk, nuvažiuok tu vėl pas daktarą pasitikrinti. Ir tada nuvažiavo į klinikas. Visus daktarus apėjo rado ketvirtos stadijos vėžys jau... Na, viską jis pats suprato... Iš pradžių jis man dar nesakė... Na, tai tada aš nuvažiavau, sakau: noriu sužinot jau kas yra jam? Sako: o kas jūs jam tokia būsit? Sakau, žmona būsiu. Sako: mes ne dievai, nieko nebegalim padėt – ketvirta stadija vėžio. Tai aš persižegnojau eidama, sudiev pasakiau – viskas...“

Po vyro mirties Onutė jau daug metų gyvena visiškai viena. Jos pensija nedidelė – vos 215 eurų, senutė priversta taupyti kiekvieną centą.

„Visus iškavojau, visi išmirė – likau viena, galima sakyti, tik dvi pusseserės dar yra, – liūdnai kalba senutė. – O kiek daug jų anksčiau buvo...“

Pastaruoju metu Onutei labai nusilpo akys.

„Prie akių dar matau, – skundžiasi ji, – bet jau kaip per blanką. Jau kai paskaityt ar parašyt, kai pensiją reikia pasirašyt, tai baisiai nematau. Anksčiau Juozukas lupą buvo nusipirkęs, tai dar matydavau, bet dabar jau ir su ja nebematau... Jau aš išžiūrėjau. Man šita gi daktarėlė pasakė, davė tokių papildų ir pasakė: jei turi, močiute pinigėlių, bet brangūs anys, gal 20 eurų dėžutė, sako, pirk šituos papildus, o jei neturi, tai pirk duonytį ir valgyk. Patarė, reiškias, kad man nebėra gydymo, susiaurėjimas gyslų – čia jau nebepadarys nieko, nepadės...“

Vieninteliai aplankantys Onutę pastaruosius keletą metų yra Kauno maltiečiai savanoriai.

„Su Onute draugaujame jau daugiau kaip trys metai, – pasakoja Kauno maltietė Stasė Pavasarienė. – Atvežu jai maisto, padedu kaip galiu, stengiamės ją atvežti į įvairius maltiečių renginius, kad pabendrautų. Daug kalbamės, daugiausiai apie jos jaunystę. Onutė atsimena smulkiausias detales iš to jai nuostabaus gyvenimo laikotarpio, kai buvo jos jauna šeima, maži gražūs vaikučiai, stiprus tikėjimas, kad ateityje bus viskas gerai...“

Pasak Stasės, Onutei išgyventi baisias gyvenimo netektis padėjo tikėjimas ir stengimasis visuose žmonėse matyti tik gerą.

„Onutė man sako: aš per gyvenimą vien tik gerus žmones sutikau, už juos kasdien ir meldžiuosi, – pasakoja Stasė. – Ir už jų vaikelius, kurių daugybę užauginau ir ant savo rankų išnešiojau... Tegu jiems viskas būna gerai, kad tik jie sveiki būtų ir savo vaikelius ir anūkėlius gražiai išaugintų...“

Visi, galintys prisidėti prie maltietiškų socialinių paslaugų vienišiems seneliams, vaikams ir neįgaliesiems plėtimo Lietuvoje, gali paskirti savo 2 proc. nuo GPM. Daugiau informacijos: http://2proc.maltieciai.lt