ETNOGRAFĖ: KAI NĖRA ŠIRDIES IR SMEGENŲ, VISKAS SUKASI APIE TARPUKOJĮ

Keistuolė, pabėgusi nuo civilizacijos, atsiskyrėlė. Įdomi, gerbianti protėvių tradicijas, turinti daug draugų. Savo amžių slepiančią etnografę, kraštotyrininkę, tautosakininkę ir dailininkę Eleną Krušinskaitę žmonės vertina labai skirtingai.

Keistuolė, pabėgusi nuo civilizacijos, atsiskyrėlė. Įdomi, gerbianti protėvių tradicijas, turinti daug draugų. Savo amžių slepiančią etnografę, kraštotyrininkę, tautosakininkę ir dailininkę Eleną Krušinskaitę žmonės vertina labai skirtingai.

Laidinis telefonas – valandai

Kauno rajone, Krušinskų kaime, įkurtame po 1794 m. sukilimo (sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę, vadovaujamas Tado Kosciuškos – red. past.), esančią sodybą, suręstą dviejų brolių, Elenos prosenelių, rasti buvo labai nelengva.

Kelią išsamiai paaiškinus šeimininkei, prieš akis atsivėrė 1930 m. statytas žalias namukas. Greta – senas medinis rūsys, daržinė ir po trejų metų šimtmečio sulauksiantis tvartas.

"Nesislepiu, – po kelionės mišku, asfaltuotu keliu, žvyrkeliu ir vos įžiūrimomis vėžėmis, pasitikusi plačiai nusišypsojo nuo 1990 m. čia nuolat gyvenanti E.Krušinskaitė. – Ir nuo civilizacijos nepabėgau, tik labai nepatinka melas, veidmainystė, smegenų neturėjimas, tai, kad žmonės praranda širdis. Turiu galvoje ne tik politiką, verslą. Vaikams, jaunimui dabar geriau voliotis prie kompiuterio, televizoriaus, bet ne žemė, natūralūs dalykai, gyvas bendravimas."

Elena neturi mobiliojo ryšio telefono. O laidinis telefonas jos namuose Krušinskų kaime, kur teliko gyventi vos aštuoni žmonės, įjungiamas tik valandai per dieną. Kas nori – atvažiuoja ir pabendrauja gyvai.

Ji neapsunkina gyvenimo telefono pokalbiais – mieliau piešia, tapo, rašo, skaito, būna gamtoje.

"Dabar šiek tiek peršalau. Serga mano karvutė Rasytė, susirgau ir aš. Man taip visada – jei suserga artimas žmogus, gyvūnas, aš irgi sergu, – malkomis kūrenamame name gamindama natūralių spanguolių arbatą čiauškėjo E.Krušinskaitė. – Dabar karvutė laukia veršiuko, serga, todėl pieno duoda tik po pusantro litro. Įprastai iš jos primelžiu daugiau nei 30 litrų. Tiesa, dabar pieną nupilu, atiduodu kačiukams, nes Rasytė vartoja antibiotikus. Negalima žmonėms gerti tokio pieno. Deja, jūs geriate tokį pieną, nes verslininkai pila į bidonus ir pardavinėja."

Ką mes valgome?

Kalbėdama apie didžiuosiuose prekybos centruose parduodamą maistą Elena susiima už galvos.

"Baisu, ką žmonės valgo! – kalbėjo E.Krušinskaitė. – Baisu, kad žmonių dievu tapo pinigai. Nuo seno turiu daug draugų veterinarų, maisto priežiūros specialistų, dirbančių laboratorijose. Jie seniai perspėjo, kas vyksta, kokią chemiją kiša žmonėms. Tačiau dauguma dar bijo viešai kalbėti arba tyli už pinigus. O žmonės, valgantys tokį maistą, dažniau serga ir jų smegenys atrofuojasi. Nelieka išminties. Dabar užtenka tik pliko užpakalio. Neliko elgesio kultūros, dvasios. Kultūros nemoko nei tėvai, nei mokykla, nei universitetas, nei politikai. Besmegenius žmones daug lengviau valdyti."

Ant stalo, šalia spanguolių arbatos, Elena padėjo ruginės duonos. Ją kepa pati šeimininkė. Pati ji gamina ir natūralų sūrį, varškę be jokių skonio stipriklių, saldiklių ar E priedų. E.Krušinskaitės grūdais lesinamos vištos deda ekologiškus kiaušinius.

"Dabar daug žmonių – tinginiai. Bijo galvijų, gamtos, daržo, kažką pasodinti. Ir kuo jie maitinasi? – paraginusi dar atsigerti arbatos, užkąsti duonos, stebėjosi etnografė. – Tūkstantį metų mūsų senoliai valgė natūralų maistą, o kas dabar darosi? Seniau parapijoje būdavo vienas durnius – tai baisus dalykas, o dabar protingo reikia ieškoti su žiburiu. Kampininkų, neturinčių žemės ir statančių bakūžę kaimo pakraštyje, vaikai neretai būdavo kvaili, iškrypusiomis kojytėmis, nes negaudavo gero maisto, pieno, nes trūkdavo kalcio. O juos maitindavo tik bulvių buiza."

Elena pakeičia balso intonaciją ir mėgdžioja budulius, kurie nemąsto, kaip elgiasi, ką valgo.

Skautai ir bulvės su lupenomis

"Geras maistas nenaikina žmogaus sveikatos ir smegenų, – po akimirkos ji nušvito. – Pamatytumėte, kaip blizga vaikų, kuriuos tėvai maitina ne ėdalu, bet sveikai, akys. Ir jie griebia knygą, bet ne kompiuterį, prie kurio kiti sėdi nuo ryto iki vakaro. Atvažiuoja medikė ir prisipažįsta, kad nesusikalba su savo dukra, kuri prie stalo valgo, nepakelia akių nuo kompiuterio, su kuriuo ir pietauja, ir į lovą gulasi."

Etnografė pasakojo apie trims dienoms pas ją užsukusius ir savaitę gyvenusius skautus, negalėjusius patikėti, kokie skanūs natūralūs barščiai su grybais, kopūstų sriuba, rūgpienis, bulvės su lupenomis.

"Sakė, namuose niekada neleis mamoms skusti bulvių, – nusijuokė etnografė. – Jie gėrė pieną, valgė, kad net ausys linko. Baigėsi mano maistas, visi susidėjo pinigų ir nuvažiavome į Jūrės kaimą nusipirkti geros lietuvių ūkininkų užaugintų galvijų mėsos."

Tautosakininkė žino daug vietų Lietuvoje, kur dar negrūda chemijos, galima nusipirkti kokybiškos mėsos, druskos.

Ji lankosi pas ūkininką Šakių rajone, kuris turi 10 ha lauką, keturias karvutes. Arba perka mėsą Vilkaviškio rajone iš patikimo ūkininko.

"Valgau turbūt šimtą kartų per dieną, bet po nedaug, – šyptelėjo Elena, įsitaisiusi ant lovos ankštoje virtuvėlėje, apsupta knygų ir jos tapytų paveikslų. – Užkandu sūrio, užsigerdama šiltu pienu ar sultimis, suvalgau obuolių, burokėlių, raugintų kopūstų, barščių su grybais. Viskas tik natūralu. Kartais, kai ilgai dirbu, skaitau, o dieną trūksta energijos, išgeriu juodos indiškos arbatos, nes dieną pietų pogulio neinu."

Bus trečiasis pasaulinis karas?

E.Krušinskaitė keliasi anksti – 5 val. Pažaidžia futbolą ar pašoka tango su mylimu šuniuku – ryzenšnauceriu Atu, kuris tvirtas, didelis ir bebaimis kaip knygos "Trys muškietininkai" herojus.
Mums lankantis, troboje nebuvo visur mėgstančios landžioti ir į medžioklę išsirengusios katytės Šmukštarkytės.

Elena laiko karvę, kelias vištas, kurias lesina tik kokybiškais grūdais. Ji augina daržoves, sėja avižas, kviečius iškūlė spragilu ir džiaugiasi kokybiškais miltais.

"Beveik nežinau svetimos duonos skonio, vykdama į Kauną pasiimu puskepalį ruginės, baltos. Jei ruginė duona tik iš gerų rugių – ji negali būti juoda, tik šviesi! Kitaip – pridėta dažiklių, chemijos. Ir blynai mano labai skanūs! Kartą Kauno senamiestyje pirkau neva ekologiškų miltų, tačiau jie kvepėjo ne avižomis, o kažkokiu dichlofosu, chemija. Nuo mažens žinau avižų skonį, o jie apgaudinėja žmones, rašydami, kad parduoda ekologišką maistą!" – piktinosi E.Krušinskaitė.

Dailininkė atsiduso: "Bėdos dar nėra, bet godumas, veidmainystės, smegenų neturėjimas pasauliui bėdą tikrai prišauks. Kada ateis žmonės į protą ir nesimels pinigų dievui? Seni žmonės pasakoja, kad dabar pasaulyje viskas panašiai vyksta, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą. Bus trečiasis pasaulinis karas, nes nematau širdies ir proto. Tik gavę skaudžią pamoką žmonės supranta bėdą. Ar bijau? Ne, nieko jau nebijau. Ko negali pakeisti, ar verta bijoti? Būk žmogumi, nesėsk niekam ant sprando ir neleisk lipti ant savojo."

Gimimo data – paslaptis

Turėjusi tris brolius, seserį (gyvas teliko vienas brolis) ir 34 pusbrolius bei pusseseres,  tėvo sesers užauginta E.Krušinskaitė prietaringa – ji tiki senolių patarimais, kad negalima švęsti savo gimtadienio, netgi sakyti jo datos.

"Nei metų, nei mėnesio, nei dienos, – etnografiją ir senąją lietuvių kultūrą primena niekada savo gimtadienių nemininti Elena. – Nuo seno žmonės tikėjo, kad žinodamas gimimo datą gali pridaryti žmogui daug blogų dalykų. O kai klausdavo, kiek metų, atsakydavo: "Tiek, kiek mano subinei."

Tačiau ji pripažįsta, kad gegužės 22 d., per jos vardadienį, suvažiuoja daug žmonių ir švenčia bent savaitę.

"Nuo seno lietuviai, prašydami nakvynės arba priimdami svečius, žiūrėdavo, ar nepažįstamasis gerų akių. Jei blogų, nakvodavo po ąžuolu. Tuomet žmonės iš akių suprasdavo, o dabar, kai nėra širdies ir smegenų, viskas aplink tarpukojį sukasi, – piktinosi Elena. – Žmonės nevalgydavo ir maisto, jei nematydavo, kaip jį gamindavo nepažįstamasis. Nes gali užsiteršti ar net mirti."
Ir būtinai senovėje kiekvienoje troboje būdavo pats ištikimiausias žmogaus draugas šuo. Įprastai – po stalu: valgydami žmonės numesdavo skanėstų ir keturkojui.

"Jei svetimas žmogus ateina, net ir 100 mylių atstumą nukakęs, pirma leisdavo šunį, kuris jausdavo – geras ar blogas žmogus. Kaip šuo elgdavosi, taip priimdavo šeimininkas", – Elena neabejojo, kad šunys viską jaučia. Ir po akimirkos papasakojo seną lietuvių pasaką, sukurtą, kai dar mūsų šalyje nebuvo išsivysčiusi žemdirbystė.

Pasaka apie šunį

Kartą vyras išėjo į medžioklę. Pavargo, atsigulė pievutėje pailsėti ir užsnūdo. Pabudo kažką pajutęs prie galvos: prie ausies styrojo strėlė. Ir artėjo nepažįstamasis.

Medžiotojas užpykęs puolė, klausdamas, kodėl šis norėjo jį nužudyti. Tačiau nepažįstamasis ramiai pasakė, kad norėjo ne žudyti, bet išgelbėti. Mostelėjo ranka ir medžiotojas pamatė, kad ant žemės buvo mirtinai strėle perverta gyvatė.

"Atleisk, tu man išgelbėjai gyvybę, o aš tave užsipuoliau. Kaip galiu atsidėkoti?" – paklausė nepažįstamojo, o šis paprašė po savaitės ateiti su tuo, kas jam pasaulyje brangiausias.
Sutartu laiku medžiotojas atėjo su savo žmona – jie neseniai buvo susituokę ir šis ją labai mylėjo.

"Leisk mums pabūti kartu, o tu eik medžioti ir grįžk, – paprašė nepažįstamasis, o kai medžioklis išėjo, pradėjo meilintis jo žmonai. Netrukus glaustėsi, bučiavo ir, davęs gyvatės nuodų, įkalbėjo ją nunuodyti savo vyrą: "Tuomet mes būsime kartu amžinai."

Tačiau vos tik medžiotojo žmona sutiko nužudyti savo vyrą ir paslėpė nuodus, laukdama grįžtančio medžiotojo, nepažįstamasis ją nužudė.

Grįžęs medžiotojas apstulbo: tai, kas jam pasaulyje buvo brangiausia, gulėjo nužudyta pievoje.

"Ką tu padarei?! Iš pradžių mane išgelbėjai, po to – nužudei man brangiausią žmogų!" – apimtas įsiūčio puolė nepažįstamąjį.

O šis tarė: "Nurimk. Aš tau antrą kartą išgelbėjau gyvybę. Ji norėjo tave nunuodyti. Pažiūrėk, ji paslėpė delne nuodus. Reikėjo tau atsivesti ne ją, bet šunį. Atmink, šuns niekada neprikalbintum nužudyti savo šeimininko!"

Knygą "Senelių pasakos" išleidusi Elena nutilo: "Pasakos – kiekvienos tautos išmintis, filosofija ir šventasis raštas, iš kurio reikia mokytis."

Tris mėnesius viena

Ar Elenai vienai prie miško nebaisu gyventi? Etnografė šyptelėjo: "Ne, o ko bijoti? Turiu ryšį su dievais. Pinigų neturiu, mano paveikslų neparduosi – žinos, kas tapė. Nuogų mergų netapau. O vagys dažniausiai nenukrenta iš dangaus. Dažnai tai pažįstamų, giminių darbas."

E.Krušinskaitei nebaisios ir šaltos žiemos, kai oro temperatūra siekia apie 30 laipsnių šalčio. Tuomet ji šiltai kūrena krosnį, piešia, skaito, bendrauja su gamta, gyvūnais. Ir nesijaudina, kad dėl apsnigtų kelių iš namų neišvažiuoja du ar tris mėnesius.

Ji įsitikinusi, kad vienas pagrindinių moralės dėsnių – nedaryk blogo kitam. Nebendrauk su blogais žmonėmis, nes gali užsikrėsti blogiu: "Senovėje sakydavo, vyk blogą nuo savęs kaip marą." Netapyk paveikslo, būdamas blogos nuotaikos, nes jis persisunks bloga energija."

Ne, senovėje ne visi žmonės buvo auksiniai. Elena negina: buvo ir blogų. Brolis nužudydavo brolį, sūnus – tėvą. Tačiau pastaraisiais metais, jos manymu, pusiausvyra suardyta, blogio daugėja.

"Nors gerų žmonių gali būti mažiau, jie kaip sėkla, kaip geras virusas sudygs, paskleis gėrį. Juk kadaise galėjome neturėti lietuvių kalbos ir kalbėtume lenkiškai arba rusiškai, o "Aušra", "Varpas" išgelbėjo mūsų kalbą", – neabejojo E.Krušinskaitė.

Lanko mistiški sapnai

Elena lydi į vieną, kitą, trečią nedidelį senos trobos kambarį. Sienas tarsi tapetai glamonėja dešimtys jos paveikslų.

Viename – lietuvių kunigaikščiai, didikai, kitame – piliakalniai, kurių ji nutapė jau bene tūkstantį, "Aušros", "Varpo" veikėjai, Lietuvos dievybės – linų, javų, kanapių dievas Vaižgantas (Vaisgamta), miškų – Medeinė, ugnies – Gabija, gėlių – Kupolė (Kaupolė), kelionių – Keliukis, visa ko kūrėjas – Praamžis, meilės – Aušrinė, Milda, šviesos – Žvaigždikis, jūros, audros ir vėjo jūroje – Bangpūtys, Dievo ir žmogaus tarpininkė – Lela, medžioklės – Žvėrynė, giedros dienos – Giedrė, likimo – Laima, mirusiųjų – Veliuona, sveikatos – Aušveikas ir daugelis kitų.
"O, atvažiuos šiandien vyras, – nuo stalo nukritus šaukštukui, dar vieną seną prietarą priminė Elena. – Nukristų šakutė, apsilankytų moteris."

Ar ji tiki ir sapnais? Kai kuriais – taip. Sapnuoja dažnai. Visą laiką gerai, kartais mistiškai, bet ne visada spalvotai.

Kartą savaitę nesėkmingai ji bandė iš nuotraukos perteikti žinomo laikraščio "Aušra" veikėjo Juozo Andziulaičio-Kalnėno šypseną: "Savaitę piešiau, valiau aliejinius dažus, kol mintyse užpykusi rėžiau: "Kad tu kapuose apsiverstum."

Tą naktį etnografė susapnavo jį stovintį prie lovos. Besijuokiantį.

"Mes visi labai džiaugiamės, kad mus pieši, bet nenoriu vartytis kapuose, – sapne išgirdo Elena, o kitą dieną, papasakojusi sapną draugei, paveikslą nupiešė per pusdienį. – Ko mes dar nežinome šiame pasaulyje? Ar nenorime prisileisti ir bijome?"

Palikti pėdsaką, kur pėdinėji

Kokia jos laimingiausia gyvenimo diena? Visos. Elena šypsojosi. Nebent kas nors suserga iš artimųjų.

"Gyvenimas duotas mums po savęs žemėje kažką palikti gero, – įsitikinusi E.Krušinskaitė. –  Žemėje, kurioje pėdinėjame. O malonumą suteikia miškas, pienės pūkas, žydintis medis, čiulbantis paukščiukas, zylės, kurias lesinu, kurios skrenda pulkais. Turiu ir dvi poras pelėdų."

Šimtus paveikslų nutapiusi dailininkė išleido vieną, o yra parengusi šešias knygas. Ir lietuvių padavimus, knygą apie vaistažoles, kur ne vieną patarimą jai davė garsi žolininkė Eugenija Šimkūnaitė.

"Aš išmaišiau Aukštaitiją, o tu – visą Lietuvą, todėl užsirašyk visus senolių patarimus, klausykis pasakojimų apie vaistažoles, augalus, mišką. Išdžiovink jas, naudok", – patarė Elenai žolininkė.

Gražiausia Lietuvos vieta? Beveik jokio alkoholio nevartojanti Elena pavaišino šlakeliu lietuviško midaus pagal seną receptą, parodė dabar skaitomą Bernardo Aleknavičiaus knygą "Donelaitis ir mes" ir palingavo galvą: "Lietuvoje visur nuostabiai gražu."

Turbūt neverta klausti, ar Elena myli Lietuvą?

E.Krušinskaitė draugiškai nusikvatojo: "Dar tokio durno klausimo negirdėjau!"

E.Krušinskaitės midaus receptas

Mažesniam indui reikės:

200 g medicininio spirito,

200 g pavasarį rinkto pirmojo pievų,

miško žiedų medaus (tik ne rapsų, nes jis gali būti kenksmingas, ypač, vaikams, ardo organizmo florą),

100 g virinto, po to atšaldyto vandens.

Didesniam indui:

500 g spirito,

0,5 l medaus,

100 g virinto atšaldyto vandens.

Viską sumaišyti. Į indus įdėti į marlę surištų vaistažolių. Elena įdeda kuo daugiau įvairiausių vaistažolių – ramunėlių, melisų, mėtų, juozažolių, baziliko, šiek tiek pelyno, juodgalvėlės, liepžiedžių ir t. t.

Palaikyti mėnesį – ir midus pagamintas.