Gydytojas apie savo ligą: vėžys kankinasi, kad pas mane atėjo | Diena.lt

GYDYTOJAS APIE SAVO LIGĄ: VĖŽYS KANKINASI, KAD PAS MANE ATĖJO

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Kai manęs paklausia, kaip aš gyvenu, atsakau: žiauriai gerai, vėžys kankinasi, kad pas mane atėjo. Išeiti negali, bet kankinasi žiauriai", – taip su humoru apie savo ligą kalba Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovas psichiatras Leonas Kačinskas.

Nepraradęs gyvenimo džiaugsmo 57-erių psichiatras į jį besikreipiantiems ligoniams padeda keisti požiūrį į vėžį. Apie tai, kaip susidraugauti su liga ir išmokti gyventi dabar, šiandien, o ne vakarykšte ar rytojaus diena, – interviu su gydytoju.

– Anąkart su jumis kalbėjomės, kai už lango švietė rudenėjantys lapai. Dabar ten – niūrios spalvos, o jūs vis taip pat spinduliuojate gerą nuotaiką. Kaip jums pavyksta bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiomis sąlygomis ją išsaugoti?

– Todėl, kad aš gyvenu šia diena. O šiandien man viskas gerai. Aš dirbu, vis dar galiu padėti žmonėms. Ir jaučiuosi ganėtinai gerai. Daug vėžiu sergančių žmonių turi tokią bėdą – jie pyksta ant ligos, pyksta ant Dievo, kodėl šis jiems atsiuntė ligą. Pamiršta, kad pyktis žlugdo ne tą, ant kurio pykstama, bet tą, kuris pyksta. O jei aš noriu, kad pyktis manęs nežlugdytų, turiu nepykti. Jei su priešu susitaikai ir susidraugauji, jis tampa nebe priešu. O liga juk net nėra mano priešas – ji yra dalis manęs.

– Taigi, jūs – ne iš tų kurie pyksta ant Dievo už atsiųstą ligą?

– Aš ant Dievo nepykstu, aš jam dėkingas už tai, kad parodė, jog aš ne taip gyvenau. Dirbau daug, nesiilsėjau, man atrodė, kad gyvensiu amžinai. Bet paaiškėjo, kad net ir aš nesu amžinas. Aš dėkingas, nes dabar pristabdžiau save: sekmadieniais jau nebedirbu, šeštadieniais, jei dirbu, tai tik iki dvyliktos valandos. Čia ačiū vėžiui: tiek, kiek aš dar gyvensiu, dirbsiu truputėlį mažiau. Kalbant rimtai, kaip gyvenai, tą ir turi. Jei ilgus metus dirbau be atostogų, tai turbūt kitaip ir negalėjo būti. Bet už tai gyvenimas buvo pilnavertis. Ir dėl ligos mano laimės indeksas nesumažėjo – aš laimingesnis už kitus gerokai. Mes labai neteisingai žiūrime į gyvenimą. Juk kas pasikeitė dėl to, kad aš sergu? Darbas yra, šeima yra, anūkai yra. Ar dėl to, kad aš susirgau, dabar visi turi imti šokinėti aplink mane ir sakyti: kaip tau blogai? Man dar geriau negu kitiems: aiškumas mano gyvenime yra, su dangum sutarta (juokiasi). Aš net miegoti pradėjau geriau. Anksčiau miegodavau 3–4 val., dabar miegu 6–7 val. Ir jokių vaistų, kad užmigčiau, man nereikia. Tiesa, vis tiek keliuosi apie 4.30 val., bet miegoti nueinu anksčiau.

– Minėjote, kad ir anksčiau, ir dabar jaučiatės gan gerai. Kaip sužinojote apie ligą?

– Diagnozę sužinojau lygiai prieš metus. Iki tol gerai jaučiausi, tik vieną dieną stipriai suskaudo šoną. Pamaniau – apendicitas. Kai išoperavo, paaiškėjo, kad rado kur kas daugiau nei apendicitą. Man ketvirta vėžio stadija su metastazėmis kepenyse, plaučiuose, limfmazgiuose.

Leonas Kačinskas. Laimučio Brundzos nuotr.

– Kai kurie žmonės sako, kad rimta liga trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus ir priverčia perkainoti vertybes. Jums taip pat atsitiko?

– Aš labai greitai permąsčiau vertybes. Tada supratau, kad jei kas pasiūlytų atsukti mano gyvenimą 30 metų atgal ir sakytų: gyvenk taip, kaip visi normalūs žmonės, – išsimiegok, ilsėkis, atostogauk, ir gyvensi 30 metų ilgiau. Kurį variantą pasirinktum – gyventi, kaip gyvenai ar kaip visi normalūs žmonės? Aš nieko nekeisčiau – pasirinkčiau savo gyventą gyvenimą. Visą laiką sakiau, kad mano gyvenimo riba yra 60 metų. Niekada nesiilsėjau, dirbau be proto, be poilsio, be atostogų, kartais net naktimis važiuodavau į ligoninę. Kad ir kur dirbau, vis tiek būdavau įsitraukęs į darbus iki išnaktų. Dirbau ministerijoje (L.Kačinskas yra dirbęs Sveikatos apsaugos ministerijos sekretoriumi – red. past.) – po darbo ten, naktį dar važiuodavau į ligonines pasižiūrėt, kokia ten situacija. Bet tai buvo mano gyvenimo prasmė. Kai pasakiau draugams, kad nieko nekeisčiau, jie man sako: jei tu kažką pakeistum – būtum ne tu. Tai kaip aš galiu būti ne aš? Negaliu. Tas mano 60 metų, ta mano riba, po truputį artėja, bet aš to nesureikšminu – žinau, kad taip turi būti, ir viskas. Dėl ligos man joks perkūnas netrenkė. Juk niekas iš esmės nepasikeitė. Aš juk nenumiriau. Žinoma, aš suvokiu, kad jei su liga nedraugausiu, žlugsiu. Bet aš dar turiu įsipareigojimų: knygą parašyti, turiu ir įsipareigojimų ligoniams, klinikos kolektyvui.

– Sakote, kad gyvenate šia diena. Bet kaip to išmokti? Kaip neplanuoti rytojaus?

– Kai žmogus suvokia, kad nėra nei vakarykštės dienos, nei rytojaus, jis pradeda gyventi šia diena. Juk kas yra rytojus? Planai? Planai nėra rytojus. Planai yra žlugusios svajonės. Jei jūs planuojate nuo pirmadienio mesti svorį, tikrai nemesite. O jei nuspręsite kad metate nuo šiandien – tai realu. Gyventi vien planuojant negalima.

Ši liga, kaip aš matau, tai 90 proc. gėrio ir tik 10 proc. blogio, kad išeisiu anksčiau nei pagal amžių reikėtų.

– Na, juk rūpiniesi, ar suspėsi viską darbe, rūpiniesi, kaip seksis vaikams.

– Vaikai išgyvens, net jei ir jūsų nebus. Bet grįžkime prie planavimo. Žmonės planuoja kažką nusipirkti, paskui stresuoja, kad nepavyksta sutaupyti. O ar pavyks sutaupyti, priklauso ne tik nuo jūsų pačių. Nes gal mokesčius pakėlė, gal neplanuotų būtinų išlaidų atsirado. Arba žmogus sielojasi, kad į kokią kelionę negali išvažiuoti. Bet tu, žmogau, pirmiausia iki rytojaus išgyvenk, tada planuok. Jei mes nesugebame būti laimingi šiandien, jei mes imame gyventi jaudindamiesi dėl to, kas bus rytoj ar kas buvo vakar, turėsime problemų.

Be to, kai žmogus prisiplanuoja, ir tai, ką jis planavo, neįvyksta, išsivysto nevisavertiškumo kompleksas: kiek planuoju – man vis nepavyksta. Bet kad mano planams įtaką daro daugybė žmonių, priežasčių, įvykių, o ne aš vienas, to nenoriu matyti. O įvertinti reikia viską. Japonai, pavyzdžiui, verslo neplanuoja. Jie šiandien padaro viską iki galo taip, kad rytojus, jeigu jis ateis, bus geras. O mes norime, kad rytojus būtų geras, bet šiandien tingime – nieko nedarome ir tikimės, kad gal rytojus ir taip ateis geras. Bet juk taip nebūna! Kartoju: norint gero rytojaus, reikia daug ką atlikti šiandien. Jei mes kažko nepadarome šiandien, vis atidedame, vadinasi, mes negyvename šia diena. Mes gyvename rytojumi, nes tikime, kad padarysime tai kada nors.

– Per didelis rytojaus planavimas sukelia psichologinių problemų?

– Vienareikšmiškai. Atsiranda nevisavertiškumo kompleksas, be to, siekdami įgyvendinti savo planus, žmonės kartais labai jaudinasi. Štai bėgikas suplanavo bėgti maratoną. Iš vakaro labai jaudinosi, neišsimiegojo ir pralaimėjo tam, kuris išliko ramus. Arba kas iš to, kad aš šiandien jaudinsiuosi, jog rytoj pas mane auditas? Jei ramiai išsimiegosiu, būsiu pailsėjęs, mano galva veiks geriau, galėsiu tiems audituojantiesiems viską geriau paaiškinti – rezultatas bus geresnis. Jei susivaldai, nusiramini, sugebi išsimiegoti – kita diena atrodo šviesesnė.

– Yra žmonių, kurie net nuo artimųjų slepia savo ligą. Jūs to nedarėte. Kaip į žinią apie jūsų diagnozę reagavo žmona, kiti artimieji?

– Jei apie rimtą ligą nepasakai artimiesiems, elgiesi su jais nesąžiningai. Jūs pagalvokite, koks jiems bus šokas, jei jūs staiga mirsite. O iš anksto žinodami, jie apsipranta su ta mintimi ir paskui jiems bus lengviau. Aš sukviečiau šeimą, sūnus, kurių vienas planavo vestuves ir pasakiau: jeigu taip atsitiks, kad manęs nebus, nesugalvokite atšaukti vestuvių. Jūsų gyvenimas dėl to neturi sustoti. Ir pasakiau tai prie visų, kad paskui niekas nekaltintų mano sūnaus, kad jis tėvui mirus daro balių. O per vestuves galima minutę sustoti ir mirusįjį prisiminti. Ačiū Dievui, vestuves kartu atšokome.

Be to, žinau, kad man nepatiktų situacija, jei aš atgulčiau, o mano artimiesiems tektų manimi rūpintis. Pasakiau žmonai ir vaikams: noriu numirti oriai, todėl nereikia manęs gaivinti. Nenoriu, kad pusę metų mane vežiotų vežimėlyje, stumdytų ir vartytų, o paskui imtų galvot: greičiau jis nusibaigtų. Aš visą laiką gyvenau ganėtinai oriai, pats už save atsakiau – nenoriu būti priklausomas nuo kitų. Nenoriu, kad man brangūs žmonės dėl manęs pradėtų kankintis. Užtenka, per mano darbą jiems visko užteko. Kai visa tai esu aptaręs, man daug ramiau. Bet kokiu atveju gyvenimas neturi sustoti dėl to, kad numirė artimas žmogus. Juk kas gi čia atsitiko? Argi Žemėje yra bent vienas žmogus, kuris gyvenimo pabaigoje nenumirė, kad mes taip sureikšminame mirtį? Juk mirtis, kaip ir senatvė: ateina tada, kai žmogus nustoja mylėti. Tada miršta dvasia.

– Vadinasi, visą gyvenimą reikia kažką mylėti?

–- Visų pirma, reikia mylėti save. Nes jei savęs nemylėsi, negalėsi mylėti ir kito. Juk ir Biblijoje parašyta: mylėk savo artimą kaip pats save. Galima dar pridurti: bijokite žmogaus, kuris nemyli savęs, nes jis nemokės mylėti ir jūsų. Būna, moterys sako: aš savęs nemyliu, bet taip myliu vyrą, vaikus! Aš sakau: atsiprašau, bet jūs nemylite nieko.

– O jūs, jei alinote save darbu be poilsio dienų, ar mylėjote save?

– Aš negaliu sakyti, kad save alinau. Visų pirma, aš niekada gyvenime nedirbau nemėgstamo darbo ir dabar nedirbu, išskyrus vieną mėnesį, kai buvau gavęs gerai mokamą darbą banke. Bet po mėnesio neapsikenčiau ir grįžau į mediciną. Tai yra mano mėgstama veikla. Iš tiesų, gyvenau žiauriai gerą gyvenimą.

– Kaip jums pavyko išsaugoti šeimą, jei ir savaitgaliais dirbote nuo ryto iki vakaro?

– Ši šeima man – antroji. Tačiau abi mano šeimos – netrumpalaikės. Su pirma žmona kartu pragyvenome penkiolika metų, o dabar su antrąja 20 metų kartu gyvename. Aš dėl to ir vaikštau visą gyvenimą laimingas, kad turėjau mylimą veiklą ir šeimą. Be to, turbūt jau seniai būčiau miręs. Būčiau graužęs save, kad darau ne tai, ką turėčiau. Laimės visuma susideda ne tik iš darbo: ir iš santykių, šeimos.

Žmogaus prigimtinė pareiga sau yra būti laimingam. Mes nevykdome pagrindinės pareigos sau ir paskui sakome, kad mums gyvenime nesiseka.

– Ką ši liga davė jums, kaip gydytojui?

– Į mane, kaip į psichiatrą, kreipiasi daug vėžiu sergančių žmonių. Negaliu sakyti, kad aš jiems anksčiau nepadėdavau, bet dabar suprantu, kad sakydavau ne visai tai, ką reikėtų. Tai – dar viena priežastis, dėl ko esu dėkingas Dievui už šią ligą. Kai pas mane ateina sergantieji vėžiu, aš bandau juos ištraukti iš liūdesio. Šioje situacijoje geriau jau sveikas pyktis: iš principo neleisiu aš tam vėžiui įsisiautėti, duosiu jam į ragus! Dabar, kai pas mane ateina pirma arba antra vėžio stadija sergantis žmogus ir pasakoja man, kaip jo gyvenimas sugriuvo, sakau: pažiūrėk į mane – man jau ketvirta stadija. Ir kai jie pamato mane, suvokia mano požiūrį į ligą, jiems taip pat daug dalykų atsistoja į savo vietas. Taigi, ši liga, kaip aš matau, tai 90 proc. gėrio ir tik 10 proc. blogio, kad išeisiu anksčiau nei pagal amžių reikėtų. Bet aš manau, kad galima šiam pasauliui padėti ir iš dangaus.

– Visi mes išeisim, bet juk sunku suvokti, kad ir aš pats išeisiu...

– Jei tinkamai mąstai, nesunku suvokti. Tik klausimas, ar tu savo gyvenimą matai kaip padarytų darbų visumą, ar sakai: oi, dar daugybės dalykų nespėjau padaryti! Aš šia tema juokauju: žmogau, jei visi tavo darbai padaryti, vadinasi, tu jau daugiau nei tris dienas miręs! Nes tris dienas po mirties žmogus dar turi darbų: jis ruošiasi laidotuvėms, yra laidojamas ir panašiai. O kol žmogus gyvas – baigtų darbų nebūna.

– Kam skiriate tą savaitgalių laiką, kurį anksčiau skirdavote darbui?

– Mėgstu tapyti. Turiu dar vieną neatliktą darbą: vienas mano artimas draugas mirė ir liko jo nebaigta rašyti knyga. Pažadėjau jo šeimai ją pabaigti. Yra tokių dalykų, kuriuos reikia padaryti, ir manau, kad aš juos padarysiu. Tai – dar viena priežastis duoti į kaulus mano ligai.

– Esate tikintis žmogus?

– Aš tikiu, tačiau nesu religinis fanatikas. Tikėjime randu daug tiesų. Ir jei žmogus labai laikydamasis už šio gyvenimo negirdi tiesos, kad čia yra tik laikina mūsų buveinė, jis tą buveinę sureikšmina. Taip, žinoma, teks palikti čia žmoną, vaikus, anūkus. Bet, antra vertus, po kiek laiko vis tiek visi ateis ten ir mes visi kartu vėl ten būsime. Jeigu tai suvoki, tau ir sergant nėra sunku.

– Tikintiems žmonėms lengviau, susidūrus su sunkia liga?

– Be abejo. Jei galvoji, kad vienintelė tavo perspektyva – jog tave užkas ir sugrauš kirminai, tai nelabai kaip nuteikia.

– Apibendrinkime: ko jūs palinkėtumėte kitiems sergantiesiems vėžiu?

– Svarbiausia yra susidraugauti su liga ir ant nieko nepykti. Nereikėtų kankinti savęs klausimais, kodėl būtent man ta liga. Juk ar maitinausi ne taip, ar nervų, įtampos daug buvo, ar nesiilsėjau pakankamai – kažkokios priežastys buvo. O dėl to pykčio – jei pradedi pykti, leidi vėžiui tave graužti. Pyktis rodo, kad tu savęs nemyli. O jei aš laimingas, džiaugiuosi – reiškia, aš save myliu. Myliu net ir tokį, koks esu: sergantį, gal kartais silpnesnį, ne tokį, koks turėčiau būti. Ir jeigu aš myliu save, tai myliu ir aplinkinius, artimuosius. Jei aš myliu aplinkinius, reiškia ir sirgdamas bandysiu jų neskriausti. Taigi, kad būtų lengviau, reikia išmokti mylėti save. Ir tai reikia padaryti, kol dar esi sveikas ir džiaugiesi gyvenimu, nes susirgus tai padaryti sudėtinga.

Antras dalykas: net jei tu dabar ir nelabai gerai jautiesi, bet vis dėlto esi gyvas – matai saulę, sniegą, lietų, matai savo artimuosius, gali juos apkabinti, pasakyti, kad juos myli. Tai kas tame blogo? Kad truputį skauda? Na, pagaliau yra vaistai nuo skausmo. Kitas dalykas, kai skauda galvą, jei pradedi džiaugtis gyvenimu, šypsotis, kalbėtis, bendrauti – kažkaip mažiau skauda. Taip ir čia. Neleiskime, kad mus kankintų mūsų ligos.

– Tik gal ne visi moka priimti tą tiesą, kad jie serga.

– Čia yra požiūrio į save klausimas: ar aš noriu, kad visi priimtų mane ir mano ligą, ar noriu, kad visi pradėtų manęs gailėtis? Savęs nemylintis žmogus, kai suserga, pradeda pats savęs gailėtis ir laukti iš kitų, kad jo gailėtųsi. Bet gailesčio jausmas yra pats baisiausias – jis yra žlugdantis, ir jeigu aš pradėjau savęs gailėti, reiškia, aš žlugsiu, nes aš – auka. Pradedu kitų gailėtis – reiškia, žlugs kiti žmonės ir aš pats. Žmonės neretai supainioja užuojautą su gailesčiu. Su užuojauta viskas gerai, juk sakome: užjaučiu, gal galiu kuo padėti? O gailestis tą žmogų, kurio gailima, pastato į žemesniojo poziciją. Bet jeigu aš tikiu kitu žmogumi, aš niekada nestatysiu jo į žemesnę padėtį. Ir paprastai natūrali reakcija tokia, kad žmogus nori jo atžvilgiu rodomą gailestį atstumti. Kai pradedi gailėti savęs, viską suvedi į save ir nebematai pasaulio. Leisti sau savęs gailėtis yra kičinė prabanga.

– Ar save mylintis žmogus savęs gaili?

– Jokiu būdu. Save mylintis žmogus sako: aha, gerai, liga, bet aš vis tiek noriu kažką daryti, judėti į priekį. Vadinasi, reikia eiti pas gydytojus, ieškoti specialistų, pasidomėti, gal kažkoks efektyvus gydymas atsirado. Ar vaistų, malšinančių skausmą, pasiieškoti. Mes per mažai įvertiname savo pačių poveikį ligai, gebėjimą su ja tvarkytis. Visa krūva psichikos ligų atsiranda dėl žmogaus nesugebėjimo tinkamai save įvertinti, mylėti save ir teisingai su savimi elgtis. O save mylintis žmogus tampa visiškai nepriklausomas nuo aplinkos ir laimingas. Dažnai pamirštamas labai svarbus faktorius: žmogaus prigimtinė pareiga sau pačiam yra būti laimingam. Tačiau mes nevykdome pagrindinės pareigos sau ir paskui sakome, kad mums gyvenime nesiseka.

GALERIJA

  • Kai kurios L. Kačinsko abstrakcijos trykšta šviesiomis spalvomis.
Rašyti komentarą
Komentarai (27)

Tai

Labai pamokantis straipsnis

Giedrius

labai stiprus žmogus, išmintingas. linkiu tikėjimo ir artimųjų palaikymo. pozityvus straipsnis. apie tokius žmones ir istorijas reikia rašyti.

Kazimiera

Gydytojas is didziosios raides, visada pasiruoses padeti zmogui , esanciam beviltiskoje padetyje. Gydytojui ir visiems sergantiems nuosirdziai linkiu pasveikti bei ramiu ir graziu artejanciu Sv. Kaledu.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS