K. VISOCKYTĖ: APIE PROFESIJĄ, SUSIJUSIĄ SU NUSIKALTIMŲ IŠAIŠKINIMU, IR MEILĘ LIETUVAI

Interpolas, Hagos tribunolas – vien girdėti apie šiuos tarptautinės teisės gigantus nejauku, o dar iš žavios merginos lūpų… Tačiau tarptautinės teisės ir saugumo magistro laipsnį Mančesterio universitete įgijusiai kaunietei Klaudijai Visockytei tai skamba kaip maloniausia muzika. Po studijų Didžiojoje Britanijoje gimtinėn grįžusi lietuvė ateityje savo karjerą sieja su Lietuva, bet čia taip pat norėtų nerti į tarptautinės teisės klausimus.

– Klaudija, visų pirma – sveikinimai sugrįžus namo. Tik žinau, kad ne iš Didžiosios Britanijos?

– Grįžau iš Austrijos. Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie tarptautinių organizacijų Vienoje atlikau trijų mėnesių praktiką. O prieš kelias savaites sulaukiau smagių žinių iš Mančesterio – baigti magistro darbo formalumai, tad jau esu diplomuota tarptautinės teisės ir saugumo specialistė.

Tekdavo ir naktimis prie mokslų pasėdėti, ir tėvams telefonu pasiguosti. Tačiau man patinka taip: geriau jau per naktis dirbsiu, bet matysiu save tobulėjančią.

– Į šią praktiką siuntė aukštoji mokykla? Kokių žinių ir gebėjimų įgijote Austrijoje?

– Šią praktiką pasirinkau pati. Savo svajonių darbą sieju su tarptautine teise ir saugumu, todėl norėjau iš arčiau pažinti, kaip veikia tarptautinės / regioninės organizacijos. Šiuo atveju tai buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija bei Jungtinių Tautų padaliniai. Praktikos metu pamačiau, kad tam tikrose organizacijose keliamų tarptautinių / regioninių klausimų sprendimai būna paveikti politinių pozicijų. Po praktikos Jungtinių Tautų tarptautiniuose baudžiamuosiuose tribunoluose (buvę Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Ruandai) buvo įdomu palyginti darbo kultūrą šioje institucijoje. Darbas tribunoluose buvo beprotiškai dinamiškas ir nenuspėjamas, Vienoje – sėslesnis.

Mane domina tarptautiniai konfliktai, jų sprendimo metodai. Pradėdama akademinę karjerą įsivaizdavau save dirbančią Interpole. Labai norėjau praktikos ir šioje institucijoje, todėl tam paskyriau vasaros atostogų laiką. Kurį laiką stažavausi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyboje. Nors tai ir netiesioginė praktika Interpole, tačiau puiki pažintis su tarptautinės policijos veikimu ir funkcijomis.

– Jaučiuosi tarsi žiūrėčiau įtempto veiksmo filmą… Klaudija, norisi tiesiog išskiemenuoti: ko-dėl? Kodėl susižavėjote tokia profesija, kuri anaiptol nežada ramaus gyvenimo?

– Mokydamasi "Saulės" gimnazijoje jau dešimtoje klasėje žinojau, kad mano profesija bus susijusi su nusikaltimų išaiškinimu. Jau tada buvo įdomu sužinoti ir suvokti, kaip vyksta jų tyrimai. Ne kartą sulaukdavau komentarų, kad prisižiūrėjau per daug filmų…

Galvodama apie ateities darbą norėjau, kad jis nebūtų monotoniškas. O atėjus laikui apsispręsti, kokią aukštąją mokyklą rinktis, prioritetą teikiau toms mokymo įstaigoms, kuriose yra stiprios kriminalistikos, kriminologijos programos. Todėl ir pasirinkau Sario universitetą Anglijoje. Kadangi mokykloje mokiausi gerai, baigiamuosius egzaminus išlaikiau aukštais įvertinimais, įstoti nebuvo sunku.

Baigusi kriminologijos bakalauro studijas, magistro studijas tęsiau Mančesterio universitete, tik jau tarptautinės teisės srityje – supratau, kad tai mane labiau domina.

Naudinga užsienyje įgyti patirties, nes mano pasirinkimo atveju ten  didesnės galimybės. Tačiau savo darbo istoriją noriu kurti tik Lietuvoje.

– Prie studijų dar grįšime, tačiau dabar noriu paklausti, ar tokiu pasirinkimu nesukėlėte galvos skausmo tėvams? O gal kaip tik – sekėte jų arba kitų šeimos narių pėdomis?

– Tėtis vadovauja statybų įmonei, mama dirba Nacionalinio sveikatos centro administracijoje, o abi mano sesės dirba teisėsaugos institucijose. Tad mano, jauniausios dukros, apsisprendimas tėvams nebuvo staigmena, bet, žinoma, euforijos nesukėlė (šypsosi). Buvo bandymų atkalbėti, bet džiaugiuosi, kad galiausiai tėvai palaikė mano pasirinkimą. Jiems esu be galo dėkinga už pagalbą siekiant savo tikslų.

Patirtis: tris mėnesius K. Visockytė dirbo Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie tarptautinių organizacijų Vienoje. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl nesiekėte kriminologijos magistro laipsnio? Juk svajojote apie šią profesiją nuo mokyklos suolo…

– Studijuodama kriminologiją šiek tiek nusivyliau studijų programa. Mokykloje aš buvau tiksliukė – sekėsi matematika, chemija. Įsivaizdavau, kad kriminologijos studijose bus daugiau laboratorinių darbų, tačiau beveik visi programos atsiskaitymai buvo paremti esė rašto darbais ir tokio pat tipo egzaminais. Aš esu gana konkreti ir lakoniška, nemoku pilstyti iš tuščio į kiaurą, todėl kankinausi turėdama rašyti tiek daug darbų: kam plačiai pasakoti apie tai, ką gali pasakyti trumpai?! Bakalauro studijos buvo daugiau teorinio lygio, o man norėjosi panaudoti įgytas žinias praktiškai.

Tuo laikotarpiu kėliau sau daug egzistencinių klausimų (juokiasi). Netgi buvau suabejojusi, ar esu savo vietoje. Pastebėjau, kad bakalauro studijų metu iš pasirenkamųjų dalykų rinkausi su teise susijusius modulius ir džiaugdavausi jų keliamais iššūkiais. Tai nulėmė mano magistro studijų pasirinkimą. Tarptautinė teisė ir saugumas mane išties viliojo. Mėgavausi šiomis studijomis. Tiesa, buvo be galo sunku. Visi moduliai buvo susiję su tarptautine teise, jos šaltinių analize, bylų nagrinėjimu, o tai ypatinga kalba, terminai. Tekdavo ir naktimis prie mokslų pasėdėti, ir tėvams telefonu pasiguosti. Tačiau man patinka taip: geriau jau per naktis dirbsiu, bet matysiu save tobulėjančią.

– Ar įgijote to, ko tikėjotės, – praktikos?

– Tikrai taip. Tačiau dėl to ir pati labai pasistengiau, ieškodama galimybių, kur atlikti praktikas. Laiko trukme jos buvo labai įvairios – nuo mėnesio iki aštuonių. Aplikuodama į vis naujas pozicijas pastebėjau, kad labiau pageidaujami tie kandidatai, kurie turi bent trijų mėnesių praktikos įgūdžių, todėl nusprendžiau atlikti keletą ilgesnių.

Pavyzdžiui, viena praktika nevyriausybinėje organizacijoje "Global Legal Action Network" truko aštuonis mėnesius. Jos metu teko atlikti teisinę analizę, susijusią su civiliniu karu Jemene. Reikėjo rasti atsakymus į organizacijos identifikuotus klausimus, atsižvelgti į egzistuojančius precedentus, ieškoti vadinamųjų kabliukų įvairiuose dokumentuose. Analizavome jau turimą medžiagą, rinkome informaciją iš gretutinių šaltinių.

Taip, norėtųsi, kad pasaulis būtų taikesnis, tačiau konfliktai, kurie vyksta, yra dalis gyvenimo. O tas gyvenimas turi daug dedamųjų: politiniai, ekonominiai, religiniai ir kiti aspektai.

Paraleliai tuo metu Didžiojoje Britanijoje vyko byla dėl ginklų tiekimo į Saudo Arabiją, kur šie ginklai buvo galimai panaudojami karui Jemene. Turėjome galimybę stebėti atvirąją teismo posėdžio dalį, kuri vyko Anglijos ir Velso karališkajame teisingumo teisme. Mane sužavėjo advokatų darbas: jie sugebėjo keturias valandas be perstojo dėstyti savo mintis, beveik nepažvelgdami į užrašus ir taktiškai atremdami pateikiamus kontraargumentus.

Praktika Tribunole truko pusę metų, ten dirbau su Jugoslavijos byla, taip pat turėjau galimybę prisdėti prie nevyriausybinės organizacijos "Global Right Compliance" orientacinės mobiliosios programėlės tarptautinių nusikaltimų registrui kūrimo.

– Pasaulis neramus – tuo įsitikiname kas dieną iš gaunamų žinių. Ar to nerimo našta slegia labiau, kai daugiau žinai ir giliau suvoki?

– Taip, norėtųsi, kad pasaulis būtų taikesnis, tačiau konfliktai, kurie vyksta, yra dalis gyvenimo. O tas gyvenimas turi daug dedamųjų: politiniai, ekonominiai, religiniai ir kiti aspektai. Kartais netgi sakoma, kad tarptautinė teisė – ne teisė, nes nėra pasaulinės teisėtvarkos sistemos. Tai, kas vadinama tarptautine teise, yra labiau tarptautinė moralė, nes nėra jokios pasaulio valdžios, kuri galėtų priversti valstybes jos laikytis ar nubausti prasikaltus.

O dėl geresnio žinojimo – kaip čia pasakius… Štai atlikdama praktiką Austrijoje apie tai, kad planuotas teroro aktas kalėdinės mugės metu, sužinojau iš artimųjų. Mama paskambino nerimaudama: "Kas ten pas jus darosi?" Kolegos sakė apie planuojamą išpuolį taip pat sužinoję iš lietuviškos spaudos. Susidarė įspūdis, kad šalyje norėta pernelyg nesureikšminti šio incidento. Gal taip buvo saugoma piliečių ramybė, o gal taikoma viena iš reakcijos taktikų: teroristai juk siekia sukelti chaosą ir paniką.

Rezonansas: vienos praktikos metu Klaudijai teko atlikti teisinę analizę, susijusią su civiliniu karu Jemene. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje vyko byla dėl ginklų tiekimo į Saudo Arabiją, iš kur šie ginklai galimai pateko į Jemeną. Asmeninio archyvo nuotr.

– Įžeminkime mūsų pokalbį lengvesnėmis temomis. Esate stipri mergina, pasirinkusi išskirtinį gyvenimo kelią. Koks šalia turėtų būti vaikinas?

– Stiprus. Nemėgstu kalbėti šia tema. Suprantu, kad asmeniniam gyvenimui ši profesija kelia iššūkių, tačiau kol kas jų nėra. Dar neteko patekti į situaciją, kai reikėtų rinktis tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo. Kita vertus, mano seserys, dirbdamos sudėtingą ir, visuomenės vertinimu, galbūt ne visai moterišką darbą, sugebėjo derinti jį su motinyste.

– Sėkmingai baigtos studijos ir įgyta praktika leidžia tikėtis karjeros proveržio užsienyje. Vis dėlto grįžote į Lietuvą ir savo ateitį matote tik čia?

– Naudinga užsienyje įgyti patirties, nes mano pasirinkimo atveju ten –  didesnės galimybės. Tačiau savo darbo istoriją noriu kurti tik Lietuvoje. Ir studijas Didžiojoje Britanijoje rinkausi ne todėl, kad norėjau ištrūkti į užsienį, o todėl, kad ten ši studijų kryptis perspektyvesnė.

Būdama lietuvė gerai ir patogiai jaučiausi užsienyje, tačiau, kad ir kur būčiau, labai gera grįžti į Lietuvą.

– Profesija, ko gero, turi įtakos ir laisvalaikiui, nes nuolat turite būti geros fizinės formos?

– Tai priklauso nuo darbo profilio, tačiau bet kuriuo atveju sportas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Ir mokykloje, ir universitete lankiau tinklinį, dabar teikiu pirmenybę sporto klubui. Mėgstu aktyviai leisti laisvą laiką, mielai renkuosi riedučius, dviratį. Bet tai nereiškia, kad neturiu jokių kitų pomėgių. Labai mėgstu gerą kiną, literatūrą. Dabar, kai viso laiko nereikia skirti studijoms, galiu leisti sau skaityti knygas. Tačiau ir jos susijusios su profesija. Būtent dabar skaitau nepaprastai įdomią knygą apie tai, kaip buvo įkurtas Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai.

– Skaitote ne tik lietuvių kalba?

– Laisvai kalbu ir skaitau angliškai, turiu rusų, prancūzų kalbų pradmenis. Ypač po praktikos Vienoje supratau, kokia reikalinga ir naudinga mano darbe rusų kalba, todėl dabar esu iškėlusi sau tikslą patobulinti ją.

– Ar gyvenant ir dirbant daugiakultūrėje aplinkoje teko patirti kokį nors išskirtinį požiūrį į save kaip lietuvę?

– Ne, niekada. Būdama lietuvė gerai ir patogiai jaučiausi užsienyje, tačiau, kad ir kur būčiau, labai gera grįžti į Lietuvą.