Kas tas prezidentas? | Diena.lt

KAS TAS PREZIDENTAS?

Kas tas prezidentas? Jau lotyniška šio žodžio prasmė – žmogus, sėdintis priešakyje, – rodo didžiulę simbolinę šios pareigybės reikšmę. Tai pareigybė, reprezentuojanti valstybę ir jos piliečių akyse, ir tarptautinėje arenoje. Stebint rinkimus, akivaizdu, kad šiandien ši simbolinė reikšmė tikrai ne mažesnė nei tarpukariu, kai žmonės pirmą kartą išgirdo žodį "prezidentas".

Lietuvos valstybės priešakyje sėdinčio prezidento institucijos istorija šiemet jau skaičiuoja šimtmetį. 1919 m. balandžio 4-ąją Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Vėliau prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.

Vis dėlto XX a. 2–3 dešimtmečių sandūros Lietuvoje prezidentas nebuvo savaime supranta pareigybė. Amžininkai rašė: "Visi žinojo, kas yra ciesorius, bet kas toks tas prezidentas?" Žmonės buvo girdėję apie carą, kaizerį, net karalių, tačiau šis naujas žodis įnešė sumaišties ir baimių ne tik tarp eilinių piliečių, tačiau ir tarp valdžioje tuo metu buvusių partijų. Kai kurios iš jų nerimavo, kad galbūt prezidentas taps toks stiprus kaip karalius ir galbūt uzurpuos iš jų valdžią. Tad šaliai pasukus respublikos keliu, prezidentams teko ne tik atlikti jiems pagal Konstituciją pavestas pareigas, bet ir patiems kurti šalies vadovo įvaizdį, pristatyti save važinėjant po Lietuvą ir bendraujant su žmonėmis.

Šiandien nemažai dalykų, susijusių su prezidento institucija, jau yra pakitę. Tad kaip anuomet buvo galima tapti prezidentu? Kas jį rinko? Ar didelis buvo pačių politikų noras užimti šį postą? Kokias pareigas jis turėjo atlikti? Kokius iššūkius priimti?

Išrinktas, bet netiesiogiai

Valstybės prezidentas tarpukariu niekada nebuvo renkamas tiesiogiai piliečių. 1919 m. prezidentą rinko Lietuvos Valstybės Taryba, 1920–1926 m. – Seimas, o po jo paleidimo – ypatingieji tautos atstovai. Tačiau prezidento rinkimai susilaukdavo didžiulio visuomenės susidomėjimo.

Pavyzdžiui, 1923 m. į prezidentus kandidatuojant A.Stulginskiui ir Jonui Vileišiui, apie rinkimų procesą spaudoje buvo rašoma: "Dienotvarkėje Respublikos Prezidento rinkimai. Prieš posėdy pradėsiant Seimo rūmuose didelis judėjimas. Publikos pilni koridoriai. Visi linksmai šnekučiuojasi ir džiaugiasi (...). Publikoje matyti visokių užsiėmimų piliečių. Čia šalia karių dalyvauja moterys, prie turtingesniųjų ar visokių aukštesniųjų valdininkų darbininkai ir kiti vargo žmonės sėdi – visiems rūpi sužinoti, kas bus šalies viršininkas trejiems metams" ("Lietuva" 136 (1923), 2).

Prezidentu tuokart buvo išrinktas krikščionių demokratų atstovas A.Stulginskis, kuris tapo ir jauniausiu prezidentu Europoje. Tuo metu jam buvo 37 metai. Pagal Konstituciją prezidentu galėjo būti ne jaunesnis kaip 35 metų asmuo, o 1928 m. aukščiausias šalies įstatymas nurodė 40 metų amžiaus cenzą. Be formalių reikalavimų, kandidatams labai svarbu buvo ir jų autoritetas partijoje bei visuomenėje. Apie tai bylojo ir eilutės to meto spaudoje: "Bet Respubl. Prezidento rinkimai – tai ne valsčiaus viršaičio rinkimai. Prezidentas privalėtų turėti viso krašto valstybiniai nusistačiusių žmonių pasitikėjimą" ("Lietuvos žinios" 134 (1923), 3).

1931 m. paskelbus naują prezidento rinkimų įstatymą, prezidentą rinkti pavesta ypatingiesiems tautos atstovams, kuriuos rinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos. Prezidento rinkimai jau nebuvo tokie demokratiški kaip anksčiau, nes ir pačius rinkikus ribojo įvairūs cenzai, o ir kandidatų į valstybės vadovus pasirinkimas tebūdavo iš vieno. Nenuostabu, kad ypatingieji tautos atstovai prezidentu dviejose rinkimuose beveik vienbalsiai išrinko A.Smetoną. Tačiau rinkimų regimybė vis tiek buvo išlaikyta.

Reikalavimai kandidatui

Įdomu, kad šiandien taip geidžiama Valstybės prezidento pareigybė (pavyzdžiui, 2002 m. siekti Lietuvos Respublikos prezidento posto buvo registruoti net 23 kandidatai, o kandidatavo 16; šiemet, 2019 m., šio posto siekti planavo 13 asmenų, o kandidatavo 9) XX a. 3 deš. pradžioje buvo kaip karšta bulvė – kandidatai ją tarsi mėtė vienas nuo kito. 1922 m. prezidento rinkimų išvakarėse iš Krikščionių demokratų buvo numatyti trys galimi pretendentai į prezidentus. Pirmasis iš jų – A.Stulginskis ilgai atsisakinėjo. Mykolas Krupavičius sakėsi esąs per jaunas užsidaryti baltuosiuose rūmuose (beje, jis vienmetis su A.Stulginskiu), šio posto kratėsi ir Valdemaras Čarneckis. Galiausiai kaip savotiškos aukos kandidatuoti ėmėsi A.Stulginskis.

Kandidatai ne tik patys labai kritiškai vertindavo savo asmenines savybes valstybės vadovo poste, bet juos analizuodavo ir kiti. 1922 m. kaip dar vienas potencialus kandidatas į prezidentus buvo įvardijamas ir teisininkas Petras Leonas. Apie jį profesorius Mykolas Riomeris atsiliepė: "Taip, berods jis taps Prezidentu. Leonas nėra Lietuvai nusipelnęs žmogus, nėra rimtas, vertas pagarbos. Taip, jis nekvailas, nors karštakošis, labai nekantrus, nekartą įsitikinau, kad dar labai aršus ir kartais nemalonus. Faktas – jis nesusitepęs, nenusikaltęs, tačiau nacionalistas, pasiduoda politinėms srovėms (...). Leono, kaip kandidato į prezidentus trūkumas yra tas, kad jis nemoka užsienio kalbų (supranta vokiškai ir prancūziškai, bet praktiškai nekalba)." (M.Römeris, Dienoraštis. 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji ("Vilnius": "Versus aureus", 2016, 164).

Davęs priesaiką

Prezidentai savo pareigas eiti pradėdavo davę priesaką. Priesaikos ceremonija vykdavo ypač iškilmingai, o prezidentų kelią iki priesaikos vietos lydėdavo gyvasiene sustojusi garbės sargyba. 1922 m. Seimui prezidentu išrinkus A.Stulginskį, šis priesaikos dieną į Seimą atvyko karieta, lydimas raitelių palydos.

Iškilmingame posėdyje jo priesaiką priėmė vyskupas Pranciškus Karevičius. Panaši ceremonija vyko ir 1923 m. A.Stulginskį vėl išrinkus prezidentu. Į pilną garbingų svečių Seimo salę Lietuvos kariuomenės atstovai įnešė vėliavą su Vyčiu, vadintą prezidento vėliava. Šalia jos A.Stulginskis pasakė priesaikos žodžius, po kurių pabučiavo kryžių ir evangeliją. Po to nuskambėjo Lietuvos valstybės himnas. Šis įvykis buvo šventė ir miestiečiams – prie Seimo rūmų buriavosi prisiekusį prezidentą pasveikinti norėjusi žmonių minia.

1926 m. prezidento rinkimuose nugalėjus valstiečiui liaudininkui K.Griniui, šventinė nuotaika taip pat pasklido po visą miestą. 1926 m. birželio 8 d. Kaunas nuo ryto pasipuošė vėliavomis. Prie K.Griniaus buto Laisvės alėjoje rinkosi žmonės, atvyko raitelių būrys palydėti naująjį valstybės vadovą į inauguracijos vietą. Seimo ir Prezidento gatvės tiesiog skendėjo susirinkusių smalsuolių apsuptyje. Seimo posėdžių salėje Seimo pirmininkas pranešė K.Griniui, kad šis esąs išrinktas prezidentu, ir paklausė, ar sutinkąs juo būti. Šis atsakė sutinkąs. Tiesa, laisvamaniškų pažiūrų K.Grinius buvo vienintelis valstybės vadovas, kuris savo priesaikoje neminėjo prisiekiąs Dievui.

Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona su IV Ministrų kabineto nariais. Iš kairės: ministras be portfelio Jokūbas Šernas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras Antanas Merkys, Jokūbas Vygodskis, Prezidentas Antanas Smetona, darbo ir socialinės apsaugos ministras Juozas Paknys, Ministras Pirmininkas ir laikinai einantis užsienio reikalų ministro pareigas Mykolas Sleževičius, švietimo ministras Juozas Tūbelis, Ministro Pirmininko pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras prof. Petras Leonas, susisiekimo ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis.

Tuo tarpu 1938 m. gruodžio 12 d Seimo rūmuose vykusioje inauguracijos ceremonijoje prezidentas A.Smetona savo priesaiką pradėjo žodžiais "Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu". Ceremonija ir vėl buvusi labai iškilminga: specialiai išpuoštoje posėdžių salėje buvo išnešti Seimo narių suolai, o jų vietoje sustatytos kėdės, kad galėtų patogiai susėsti svarbūs svečiai, kurie čia patekti galėjo tik su kvietimais.

Tarp susirinkusiųjų buvo Seimo, Vyriausybės nariai, diplomatinis korpusas, kariuomenės vadovybė, valstybės įstaigų vadovai, užsienio ir Lietuvos žurnalistai. A.Smetona prisiekė jau minėtai vėliavai su Vyčiu raudoname fone. Istorikės V.Akmenytės-Ruzgienės duomenimis, ant vėliavos koto po prezidento priesaikos buvo prisegama sidabrinė juostelė su prezidento vardu ir pavarde bei priesaikos data. Ir šį kartą priesaikos ceremonija buvo tiesiogiai transliuota per radiją.

Prezidento rūmų šeimininkas

Visi Lietuvos Respublikos prezidentai po inauguracijos įsikurdavo prezidento rūmuose. Kitaip nei šiomis dienomis, prezidentai rūmuose ir gyveno, ir dirbo. A.Smetona ir A.Stulginskis gyveno su šeimomis, o K.Grinius, tuo metu likęs našliu, – vienas. Rūmuose prezidentai turėjo atlikti tam tikras ceremonijas, rengti priėmimus, bendrauti su visuomene – sutikti įvairiomis progomis atėjusias eisenas ir pasveikinti iš rūmų balkonėlio arba rūmų sode.

Tradicinę darbo dieną prezidentai nemažai laiko praleisdavo ir savo darbo kabinete. Amžininkai, liudija, kad prezidentas A.Stulginskis, užsidaręs kabinete, ne tik daug skaitydavo, studijuodavo korespondenciją, bet ir atsakingai ruošdavosi savo viešoms kalboms. Tuo tarpu prezidentas A.Smetona turėjo gan aiškią dienotvarkę. Ryte po pusryčių su adjutantu jis aptardavo gautą korespondenciją. 11–14 val. vykdavo lankytojų priėmimas. Po to jis skirdavo keletą akimirkų poilsiui, pietaudavo.

Apie 17 val. vėl grįždavo į kabinetą ir dirbdavo iki vakarienės, maždaug 20 val. Po vakarienės A.Smetona ir vėl darbuodavosi, priimdavo įvairius svečius, pareigūnus, dirbdavo su dokumentais maždaug iki 1 val. nakties. Šiuo metu neretai pas prezidentą aptarti įvairių reikalų atvykdavo ministras pirmininkas, Vyriausybės nariai. Darbas su Vyriausybe buvo numatytas kaip valstybės vadovo pareiga Lietuvos Respublikos Konstitucijose. Jose teigiama, kad Respublikos prezidentas kartu su ministrų kabinetu sudaro Vyriausybę. Jis skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti ministrų kabinetą, priima ministrų kabineto atsistatydinimą. Anot amžininkų, A.Stulginskis buvo įvedęs praktiką ministrų kabineto atstovams kas dešimt dienų pateikti pranešimą apie veiklą, su ministrų kabinetu susitikdavo ir kartais posėdžius prezidentūroje rengdavo ir kiti prezidentai.

Be Lietuvos valdžios pareigūnų vizitų, prezidentas rūmuose laukdavo ir užsienio valstybių pasiuntinių. Respublikos prezidentas buvo pagrindinis asmuo, reprezentavęs valstybę tarptautinėje arenoje. Jo pareigoms buvo priskirti užsienio valstybių pasiuntinių priėmimas ir akreditacija. Dėl to visi trys Lietuvos prezidentai rūmuose rengė iškilmingas diplomatinių užsienio šalių atstovų sutikimo ceremonijas. Jų metu automobiliu vykusį pasiuntinį iki rūmų lydėdavo husarų raitelių būrys, o prie rūmų sutikdavo orkestras. Vėliau pasiuntinys pakildavo į priėmimų salę ir, susitikęs su prezidentu, įteikdavo jam skiriamuosius raštus. Po ceremonijos prezidentas kviesdavo užsienio pasiuntinį priešpiečių prezidentūroje. Tuomet, kaip rašė ano meto spauda, tekdavo taikyti "sveikinimų ir vaišinimų politiką".

Išrinktasis Respublikos Prezidentas pareigas pradeda eiti davęs priesaiką. Antano Smetonos, ketvirtą kartą išrinkto Respublikos Prezidentu, priesaikos ceremonija. Priesaiką priima Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas.

Vaidmuo savo šalyje

Prezidentas taip pat reprezentuodavo valstybę ir savo šalyje. Jis lankėsi įvairiose kariuomenės, kultūros organizacijų šventėse ir renginiuose, įvairių įstaigų ir objektų atidarymuose, buvo vyriausias Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadas,  visuomeninių organizacijų globėjas, garbės pirmininkas. Savo skiriamu dėmesiu prezidentai keldavo įvairių sričių prestižą. Be oficialių ceremonijų, prezidentai patirdavo ir kitą savo darbo pusę – betarpišką bendravimą su savo šalies piliečiais, vykstant vizitų po Lietuvos miestus ir miestelius.

Į prezidentinius turus po Lietuvą buvo išsiruošę K.Grinius ir A.Smetona, o A.Stulginskis vyko į pavienius vizitus po šalį. 1926 m. rugpjūtį K.Grinius suplanavo keliones po Šiaulių ir Klaipėdos kraštus. Jų metu jis lankėsi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, priėmė kariuomenės paradus, sušvelnino opozicijos skleistą nuomonę apie save kaip "bedievių prezidentą".

Po prezidento atvykimo į vieną bažnyčių parapijos kunigas džiaugėsi: "Mums kaimuose buvo piešiama, kad prezidentas išgriaus visas bažnyčias, išžudys kunigus ir persekios tikinčiuosius. Bet čia, Dievulėliau, toks aukštas ponas! Koks jis geras!" ("Vienybė" 39 (1926). O visų žmonių širdis pavergė ir dar vienas poelgis, kai K.Grinius pakėlė ant rankų ir pabučiavo jam sutikimo proga gėles įteikusią mažą mergytę.

1927 m. liepos 17 d. ir prezidentas A.Smetona, norėdamas daugiau sužinoti apie visuomenės nuotaikas, susipažinti su Lietuvos miestelių ir kaimų bendruomenėmis, pradėjo keliones po Lietuvą. Pirmiausia jis aplankė Žemaitiją, rugpjūtį viešėjo Aukštaitijoje, o rugsėjį – Kauno apskrities apylinkėse. Prezidentų vizitai buvo neeilinis įvykis miestelio bendruomenei. Jie puošdavo miesto erdves, statydavo garbės vartus, sutikdavo valstybės vadovą su orkestro muzika, duona ir druska, tautiniais drabužiais apsivilkusios mergaitės įteikdavo gėlių. Neretai laukdavo vaišės pas kurį nors miestelio ūkininką.

Kad ir kuris iš valstybės vadovų viešėtų jų krašte, žmonės į prezidentą visada reaguodavo su didele pagarba, o kartais net su perdėtu nuolankumu. Štai apie XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurį prezidentas A.Stulginskis, norėdamas patikrinti, kaip vykdoma žemės reforma, kartu su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi keliavo po Suvalkiją. Bendraudamas su naujakuriais jų dirbamuose laukuose A.Stulginskis norėjo būti neatpažintas ir neprisistatydavo, tačiau sužinoję, kas jis toks, žmonės puldavo ant kelių, siekdami bučiuoti jam ne tik rankas, bet ir kojas.

Vizitų į užsienį subtilumai

Šiandien dar tik vykstant rinkimų į prezidentus batalijoms, kandidatams jau užduodamas klausimas, į kokią šalį jie vyktų pirmojo oficialaus vizito. Tuo tarpu tarpukariu per daugiau nei dvidešimt prezidentinio gyvenimo metų nė vienas iš trijų prezidentų oficialaus vizito į kitą šalį taip ir neišvyko. Dar daugiau – į Lietuvą buvo atvykę įvairaus rango užsienio valstybių atstovų, tačiau nė vienas kitos šalies prezidentas čia taip pat neviešėjo. Tiesa, planų buvo.

Vienas realiausių tokio vizito derinimų vyko 1929 m. tarp Lietuvos ir Latvijos prezidento aplinkų. Anot šaltinių, tuo metu Latvijos prezidentas buvęs kviestas vykti į Švediją, bet jis atsisakęs ir pareiškęs, kad negalįs vykti kitur užsienin, kol nebus buvęs Lietuvoje. Deja, viešnagė, nepavykus suderinti vizito detalių, į kaimyninę šalį taip ir neįvyko. Kaip ir neįvyko jokio kito užsienio valstybės prezidento oficiali kelionė į Lietuvą. Tai galėjo lemti daugelis veiksnių, tarp kurių minėtinas ir Lietuvos konflikto su Lenkija faktorius. Lietuva buvo nutraukusi diplomatinius santykius su šia šalimi dėl užimto Vilniaus krašto. Tuo tarpu Europos šalių prezidentai, nenorėję aštrinti santykių su lenkais, privengė lankytis Lietuvoje.

Į užsienį neišvyko nė vienas Lietuvos prezidentas. Tiesa, kelionių būta, tačiau neoficialių.

Prezidentas A.Stulginskis prezidentavimo metu iš Lietuvos buvo išvykęs bent tris kartus – 1924 ir 1925 m. Šios kelionės turėjo nemažai slaptosios operacijos bruožų – kelionių planavimo dokumentuose buvo žymima "pilnai incognito" ir keliavo jis ne Stulginskio pavarde. Jis vyko sveikatos taisymo ir sanatorinio gydymo tikslais į Vokietiją bei Prancūziją. Į sanatoriją Čekoslovakijoje, Karlovi Varuose, pailsėti 1930 m. vyko ir prezidentas A.Smetona.


Kas? Paroda "Kas tas prezidentas? Lietuvos prezidentai ir prezidento institucija 1919–1940 m."

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje

Kada? Veiks nuo gegužės 18 d. iki spalio 31 d.

GALERIJA

  • Respublikos Prezidentas Antanas Smetona Prezidento rūmų Audiencijų salėje priima Vilniaus krašto mokinius.
  • Respublikos Prezidentas keliauja po Lietuvą ir susitinka su vietos gyventojais bei savivaldos atstovais.
  • Respublikos Prezidentas reziduoja Prezidento rūmuose. Jo rezidencijoje vyksta Respublikos Prezidento susitikimai su visuomene ir įvairių organizacijų atstovais. Respublikos Prezidentas Kazys Grinius sveikina šaulius prie Prezidento rūmų.
  • Respublikos Prezidentas domisi žemės ūkio ir pramonės pasiekimais, dalyvauja šių sričių naujovių pristatymų renginiuose.
  • Iš kairės: J. Šernas,  A. Stulginskis,  A.Merkys, J. Vygodskis, A. Smetona, J. Paknys, M. Sleževičius, J. Tūbelis,  P. Leonas, V. Vytautas Čarneckis
  • Respublikos Prezidentas remia šalies progresą, dalyvauja naujų statinių pašventinimo bei atidarymo iškilmėse.
  • Respublikos Prezidentas Antanas Smetona darbo kabinete skaito dokumentus.
  • Antano Smetonos, ketvirtą kartą išrinkto Respublikos Prezidentu, priesaikos ceremonija.
Rašyti komentarą
Komentarai (9)

VYTAUTAS

GERIAUSIAS sMETONOS DARBAS 1939 NE LIETUVĄ GINTI,KAIP VYRIAUSIAS KARO VADAS,O SUSIRINKUS ŠMUTKES,PINIGUS IR BOBĄ,NEŠT SKUDURUS Į AMERIKĄ.VA ČIA TAI DYDVIRIŠKUMAS IR PALOT IŠ TEN MOŽNA...

KAUNIETĖ

KAUNO DIENA, PRABUSKIT IŠ MIEGO, NES JŪSŲ LAIKRAŠTIS DVELKIA SENIENA. GAL NEGAVOTE DAR LEIDIMO?

Kęstas

Kaip baigsis Landsbergių valdžia? "Ukrainos rytinėje Luhansko srityje vienas vyras penktadienį žuvo susprogdinęs granatą banko skyriuje, o per šį incidentą dar šeši žmonės buvo sužeisti, pranešė policija. Incidentas įvyko apie 16. val. 30 min. vietos (ir Lietuvos) laiku Starobilsko mieste, esančiame Kijevo vyriausybės kontroliuojamoje Luhansko srities dalyje, sakoma policijos „Facebook“ žinutėje." Laukiame tokių pat incidentų Lietuvoje, nes tų Kijevo vyriausybės kontroliuojamų žmonių neriboti pulkai traukia į Lietuvą per Lenkiją. Laukiame ir Maidanų Vilniuje. Tų Kijevo vyriausybės kontroliuojamų žmonių skriausti Lietuvoje nesibodi nei vienas Lietuvos verslininkas. Galų gale tai baigsis. Kaip baigsis, matome jau dabar. Nuorodas ir platesnį aptarimą galima rasti, guglinant žodžius apie mokslą-studijas-ekonomiką.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS