KAS TRINA ALGŲ KONTRASTUS: JEI YRA, KAS MOKA, TAI YRA, KAS IMA

Atlyginimų atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų net didžiųjų miestų – didžiulis, jau nekalbant apie atokiau nuo jų esančias savivaldybes. Tačiau jei yra, kas moka, tai yra, kas ima, – sostinėje ir pragyvenimas brangesnis.

Darbo pajamų žirklės

Vidutinės darbo pajamos, neatskaičiavus mokesčių, šį birželį pirmą kartą peržengė 2 000 eurų ribą ir siekė 2 003 eurus, paskelbė „Sodra“. Vilniuje per 2 000 eurų uždirba penki iš dešimties, Kaune – keturi, skaičiuojant visoje Lietuvoje – kiek daugiau nei trečdalis, o dešimtyje savivaldybių, kur algos mažiausios, vos du iš dešimties.

Vilniaus gyventojas vidutiniškai uždirbo 2 325 eurus, Kauno miesto – 1 973, rajono – 1 931, Klaipėdos miesto – 1 794, rajono – 1 770, o kukliausias darbo pajamas tarp savivaldybių turėjusių jurbarkiečių piniginės tą mėnesį pasipildė vos 1 419 eurų, vadinasi, per mėnesį vienas statistinis kaunietis turi verstis su 352 eurais mažiau nei vilnietis, klaipėdietį nuo sostinės gyventojo skiria 531 euras, o jurbarkietis turi tenkintis net 906 eurais mažesniu biudžetu.

Tiesa, statistiškai pats didžiausias vidutinis atlyginimas Lietuvoje netgi ne sostinėje, o Neringoje – 2 755 eurai, bet jį išpučia ne vietiniai gyventojai, o čia būstą poilsiui turintys ir gyvenamąją vietą deklaravę turtingi vilniečiai ir kauniečiai.

Brangiausias butas Vilniaus centre yra dukart brangesnis nei Kauno ar Klaipėdos centre ir triskart – nei Šiaulių ar Panevėžio.

Ar tikrai sostinės gyventojai tokia pat dalimi, kiek jų algos didesnės, prabangiau gyvena? Gal tik brangiau?

„Mažesniame mieste išlaidos mažesnės“, – iš asmeninės savo šeimos patirties sako moterų sporto trenere Klaipėdoje dirbanti Agnė Bastienė. Ji su vyru Deividu turtingiausią Lietuvos miestą Vilnių buvo iškeitusi į kukliausias darbo pajamas gaunantį Jurbarką, kur pragyveno apie septynerius metus, o prasidėjus karantinui atsikraustė į Klaipėdą. Tačiau, priduria ji, kad ir kur kas gyventų, daug kas priklauso nuo poreikių, pavyzdžiui, jei nori kasdien valgyti kavinėse, visur bus brangu pragyventi ir nesutaupysi.

Nuoma – nuo 180 iki 1 000

Pustrečių metų Kaune gyvenanti nuo gimimo vilnietė Gerda Andreikėnaitė šiandien sako: „Kaunas – mano miestas, čia jaučiuosi sava.“ Ji pasakoja, kad daug kas iš draugų ir pažįstamų stebėjosi, kodėl sostinę iškeitė į Kauną. Tačiau merginai Kaunas patiko kaip miestas, čia ji pasirinko studijuoti, pradėjo dirbti.

Vis dėlto ji neslepia, kad prie tokio sprendimo prisidėjo ir tai, kad norėjo išsikraustyti iš tėvų, gyventi savarankiškai, tačiau žinojo, kad Vilniuje kaip studentė, net ir dirbdama, tikrai nepakels buto nuomos kainų.

Buto nuomai ieškojo dar iki pastarųjų poros metų kainų šuolio, bet vis tiek tarp Kauno ir Vilniaus buvo milžiniškas skirtumas: Vilniaus centre kaina prasidėdavo nuo 600, o Kauno centre pavyko išsinuomoti už 350 eurų.

Bene didžiausias atotrūkis tarp Vilniaus ir visos Lietuvos ir yra nekilnojamojo turto (NT) tiek pirkimo, tiek ir nuomos kainos. „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto agentūros Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis lygina: „Pagal būsto nuomos kainas didžiuosius miestus galima sugrupuoti į tris grupes: Vilnius, paskui – Kaunas ir Klaipėda, o trečia grupė – Šiauliai ir Panevėžys. Miestų centrinėse dalyse kainos skiriasi taip: Vilniuje apie 30 proc. brangiau nei Kaune, Klaipėdoje, ir apie 50 proc. brangiau nei Šiauliuose, Panevėžyje. Miegamuosiuose rajonuose skirtumas kiek mažesnis: Vilniuje apie 20 proc. brangiau nei Kaune, Klaipėdoje ir 40 proc. nei Šiauliuose, Panevėžyje.“

„Ober-Haus“ liepos mėnesio duomenimis, dviejų kambarių buto nuoma Vilniaus senamiestyje ir Užupyje per mėnesį atsieina 580–1 000 eurų, Kauno centre ir Žaliakalnyje 400–720, o Klaipėdos centre ir prestižiniuose rajonuose – 410–720. Miegamuosiuose rajonuose dviejų kambarių butą Vilniuje gali išsinuomoti už 380–700 eurų, Kaune – už 310–560, o Klaipėda čia kainomis netgi kiek lenkia Kauną – už 320–570.

Tiesa, daug pigiau būtų laikino būsto ieškoti mažiausių algų mieste Jurbarke: aruodas.lt skelbimuose čia gali rasti dviejų kambarių butą ir už 180 eurų per mėnesį.

Milžiniškas skirtumas ir norint nuomotis patalpas komercinei veiklai didžiųjų miestų centruose: už kv. m per mėnesį, be PVM, Vilniaus senamiestyje tektų pakloti 9,5–40 eurų, Kauno centre – 7,5–18, Klaipėdoje – 6,5–16,5 euro.

Jurbarko centre naujos statybos įrengtų patalpų nuoma per mėnesį jau su PVM tekainuotų 3–6 eurus už kv. m. Tad verslą pradėti čia būtų pigiau, bet sunkiau gauti didelę grąžą tikintis klientų antplūdžio mažame miestelyje.

Skirtumai: vakaras Kauno kavinėje atsieina beveik perpus pigiau nei Vilniuje. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Būsto kainų kontrastas

Įpirkti butą Vilniuje daug sunkiau nei kituose didžiuosiuose miestuose. „Ober-Haus“ liepos mėnesio duomenimis, 1 kv. m kaina Vilniuje – 2 557, Kaune – 1 729, Klaipėdoje – 1 603 eurai.

„Žiūrint pagal segmentus, didžiausias atotrūkis – prestižinio būsto segmente. Brangiausias butas Vilniaus centre dukart brangesnis nei Kauno ar Klaipėdos centre ir triskart nei Šiaulių ar Panevėžio“, – lygina S. Vagonis. Vilniaus centrinėje dalyje dviejų kambarių naujos statybos buto su daline apdaila 1 kv. m vidutiniškai kainuoja 3 800–6 500, Kauno – 2 400–3 300, o Klaipėdos – 2 100–2 950 eurų.

Tačiau, pasak NT rinkos eksperto, miegamuosiuose mikrorajonuose kainų skirtumas nelabai didelis, ypač kalbant apie naują statybą: Kauno ir Klaipėdos atotrūkis nuo Vilniaus – 15–20 proc., Šiaulių ir Panevėžio – 50 proc. Senų butų kainų skirtumas didesnis – Vilniuje jie apie 40 proc. brangesni nei Kaune ir Klaipėdoje. S. Vagonis aiškina, kodėl atotrūkis tarp naujų būstų nedidelis: statybos yra brangios ir NT plėtotojai, statantys naujus gyvenamuosius namus Kaune ar Klaipėdoje, negali mažinti jų pardavimo kainų.

Ekspertas atkreipia dėmesį ir į naujas tendencijas. Būsto kainos ir jų atotrūkis tarp sostinės ir kitų miestų didėjo ypač aktyviais šioje rinkoje popandeminiais 2021–2022 m.: Vilniuje per šiuos dvejus metus butai pabrango apie 50 proc., kituose didžiuosiuose miestuose – apie 40 proc. „Vilniuje ir taip buvo aukščiausias kainų lygis, o per tuos dvejus metus atotrūkis dar padidėjo. Nuo šių metų pradžios kainos stabilizavosi: Vilniuje per aštuonis šių metų mėnesius jos pakilo vos 0,5 proc., Kaune – 2, Klaipėdoje beveik visai nesikeitė“, – sako S. Vagonis.

Žinoma, negalima lyginti kainų šiuose miestuose su tomis, už kurias gali įsigyti būstą mažiausių algų mieste Jurbarke. Portalo aruodas.lt skelbimų duomenimis, čia naujos statybos name buto savininku gali tapti mokėdamas vos 1 tūkst. eurų už kv. m, o senos statybos – ir perpus pigiau. Taigi už tą pačią sumą, kurią vidutiniškai sumokėtum už butą Vilniaus centre, Jurbarke galėtum įpirkti ir kokius tris keturis.

Beje, jau įsigijus ar išsinuomojus būstą sostinėje, brangiau kainuos, jei prireiks pasisamdyti meistrą nedideliems darbams. Paslaugos.lt duomenimis, už valandą smulkių darbų, pavyzdžiui, santechnikas Vilniuje gali paprašyti ir 50-60 eurų, Kaune – apie 10 eurų mažiau, Klaipėdoje tai atsieis dar šiek tiek pigiau. Kuo didesnis miestas, tuo didesnė ir pasiūla, o kartu ir konkurencija, tad sostinėje gali rinktis, o Jurbarke ir kituose mažuose miesteliuose pasirinkimo nedaug.

Vanduo Jurbarke brangesnis

Skirtingose savivaldybėse skiriasi ir būsto išlaikymo kainos, bet tai jau priklauso ne nuo miesto dydžio, o nuo šilumos ar vandens tiekėjo. Itin svarbu, už kiek šildomės, nes tai sudaro didelę komunalinių išlaidų dalį.

Lyginant šio rugsėjo centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) skelbiamais duomenimis, labiausiai iš didžiųjų miestų pasisekė kauniečiams – jie moka 5,3 ct už kWh (be PVM), klaipėdiečiai – 5,96, vilniečiai – net 6,51, o daugiausia – panevėžiečiai, net 7 ct už kWh.

Už karšto vandens 1 kub. m mažiausiai moka taip pat kauniečiai – 5,71 euro, klaipėdiečiai – 6,11 euro, vilniečiai – 6,15. Mažiausiai Lietuvoje uždirbantiems jurbarkiečiams tenka mokėti net 7,09 euro.

Už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą per mėnesį jurbarkiečiai taip pat moka brangiai, beveik dvigubai nei pusantro karto už juos didesnes algas gaunantys vilniečiai: VERT skelbiamais duomenimis, jurbarkiečiai mokėjo 20,25, o vilniečiai – 10,56 euro. Klaipėdiečiams vanduo atsiėjo 16,67 euro, kauniečiams – 14,22 euro.

Kaune vakaroti pigiau

Pačią didžiausią namų ūkio išlaidų dalį Lietuvoje sudaro maistas. Kur kas mažiau nei Vilniuje uždirbantys kitų savivaldybių gyventojai prekybos centruose, žinoma, moka tiek pat. Skurdžiau gyvenantys renkasi pigesnes prekes, gal ką pigiau nusiperka turguose, o kaimiškosiose savivaldybėse daugiau galimybių šalia namų turėti žemės lopinėlį savoms daržovėms užsiauginti, bet vis tiek be pagrindinių pirktinių maisto produktų neapsieisi.

„Lietuviškame prekybos tinkle „Maxima“ įprastinės prekių kainos visoje šalyje – tiek didžiuosiuose miestuose, tiek mažesniuose miesteliuose yra vienodos. Visi mūsų prekybos tinklo lankytojai mums yra tiek pat svarbūs, tad pirkėjų pagal jų gyvenamus regionus ar gaunamas pajamas neskirstome. Juolab kad kiekvienas mūsų pirkėjas tinklo parduotuvėse ras prekių už jam prieinamą kainą“, – aiškina prekybos tinklo „Maxima“ Pirkimų departamento direktorius Marius Tilmantas.

Tačiau kainos sostinės kavinėse ir restoranuose labiau kandžiojasi nei mažesniuose miestuose ar juo labiau miesteliuose, išskyrus kurortinius. Be abejo, kainos daug priklauso nuo maitinimo įstaigos klasės, vietos, kurioje miesto dalyje ji įsikūrusi, taip pat koks nors vištienos kepsnys kavinėse nebus vienodas. Pavyzdžiui, dienos pietų meniu cepelinus ir sriubą Jurbarko centre esančioje kavinėje gali suvalgyti už 5 eurus, o Kauno Laisvės alėjoje tam jau prireiktų 7,5 euro.

Lyginant kainas Kauno ir Vilniaus kavinėse, Kaune daug pigiau, iš savo asmeninės patirties tikina G. Andreikėnaitė. „Esu jauna, dažnai išeinu pavakaroti. Daug mano draugų gyvena Vilniuje ir atvažiavę į Kauną kiekvieną kartą nustemba, kad vakaras Kaune kavinėje atsieina vos ne perpus pigiau nei Vilniuje“, – skaičiuoja Gerda.

Maži atstumai taupo

Trečia pagal dydį išlaidų dalis po maisto ir būsto išlaikymo – transportui, ir čia kuo mažesnis miestas, tuo daugiau gali sutaupyti ir pinigų, ir laiko.

„Didžiulis Kauno pranašumas, kad spūsčių susidaro nebent tada, jei kas nutinka.

Vilniuje, jei gyveni ir dirbi tame pačiame mikrorajone, – gerai, bet jei reikia važiuoti savu ar viešuoju transportu, norint būti užtikrintam, kad nevėluosi, reikia valandos rezervo. Beje, mane nustebino, kokie švarūs ir tvarkingi Kaune autobusai ir troleibusai, nes Vilniuje teberieda seni troleibusai, kuriais važinėjau dar mokydamasi mokykloje“, – lygina G. Andreikėnaitė.

Viešasis transportas per mėnesį trijų didžiausių Lietuvos miestų gyventojams atsieina panašiai – arti 30 eurų. Jurbarke metinis bilietas tekainuoja 12 eurų ir galioja visame Tauragės regione.

Degalai visoje Lietuvoje kainuoja tiek pat, bet kuo didesnis miestas, tuo ilgesnis kelionės maršrutas ir daugiau spūsčių, vadinasi, ir degalų sąnaudų. Žinoma, Jurbarke, kurio plotas tik kiek didesnis nei 13 kv. km, daug kur gali nueiti pėsčiomis, nuvažiuoti dviračiu ar paspirtuku, o Vilniuje, užimančiame 401 kv. km, Kaune – 157 kv. km ar Klaipėdoje – 98 kv. km, tai kur kas sunkiau.

Net jei jurbarkiečiams ir prireikia automobilio, nereikia žiūrėti į laikrodį, kiek teks susimokėti už jo parkavimą, nes tai nemokama. Vilniaus centrinėje dalyje už valandą teks sumokėti 2,5 euro, Kaune – 2, Klaipėdoje – 1,50.

A. Bastienė prisimena, kad, iš sostinės persikrausčius į Jurbarką, pirmiausia ir pasijuto, kad nereikia tiek išlaidų automobilio degalams, nes viską gali pasiekti pėstute. Dabar Klaipėdoje daugiau laiko užtrunka vaikus nuvežti į būrelius, bet, pavyzdžiui, didysis iš mokyklos parvažiuoja autobusu, kurio bilietas metams pradinukui kainuoja vos 10 eurų. „Maniau, kad mėnesiui, o čia visiems metams“, – džiaugiasi ji.

Už auklę moka skirtingai

Vyrauja nuomonė, kad vaikus auginti mažesniuose miestuose pigiau, ir čia yra tiesos. Pagal įvairiuose portaluose skelbiamas būrelių kainas, pavyzdžiui, mokytis šokių, sostinėje per mėnesį gali atsieiti 10 eurų brangiau nei Kaune, o krepšinio – ir 15 eurų brangiau nei Kaune ar Klaipėdoje. Dviejų vaikų mama A. Bastienė sako, kad Klaipėdoje būrelių vaikams galima rasti ir kompensuojamų, ir nebrangių, bet tikrai kokybiškų.

Skirtingose savivaldybėse kiek skiriasi ir mokestis už darželį. A. Bastienė prisimena, kad Jurbarke už jį mokėjo kiek mažiau nei Klaipėdoje.

Žinoma, visų pirma, jį reikia gauti, ypač Vilniuje tai problema. Jei nepavyksta ir prireikia auklės, yoopies.lt duomenimis, auklės valanda Vilniuje vidutiniškai kainuoja 7 eurus, Kaune – apie 5–6, o Klaipėdoje – apie 4–5.

Nevienodos kainos ir suaugusiųjų poilsio įstaigose, pavyzdžiui, sporto klubuose, bet, pastebi A. Bastienė, ne visuomet mažesnių miestelių naudai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje galima rasti mažesnių sporto klubų kainų nei Jurbarke: „Ten vienas ar du sporto klubai, kurie gali reikalauti kokios nori kainos, o dideliame mieste jų daug ir įmanoma sportuoti pigiau ir kokybiškiau.“

G. Andreikėnaitė Kaune lanko to paties tinklo kaip ir Vilniuje sporto klubą, tad kainos vienodos. Didelio kainų skirtumo ji nepastebi ir už grožio paslaugas, nes tai daugiausia priklauso nuo to, kokį specialistą renkiesi.

Didžiulis Kauno pranašumas, kad spūsčių susidaro nebent tada, jei kas nutinka. Vilniuje norint būti užtikrintam, kad nevėluosi, reikia valandos rezervo.

Vis dėlto Kaune dirbanti Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos prezidentė Jolanta Mačiulienė patvirtina: „Vilniaus ir Kauno kainos tikrai skiriasi, jau nekalbant apie Šiaulius, Panevėžį, juolab mažesnius miestelius. Nesuprantu, kaip jas nusistato: pavyzdžiui, vyriškas kirpimas rajono kirpykloje – iki 15 eurų, o Kaune kokioje barberinėje be 30 eurų kažin, ar kerpa. Grožio sektoriuje kainas reguliuoja rinka, o jei yra, kas moka, tai yra, kas ima.“

Tiesa, grožio paslaugų kainos labai skirtingos ir tame pačiame mieste, tad, pasak J. Mačiulienės, klientai atsisluoksniuoja kas kur.

G. Andreikėnaitė pripažįsta: koncertų gerokai daugiau Vilniuje, ten didelė koncentracija įvairių renginių – tiek mokamų, tiek nemokamų. Čia Kaunas atsilieka, o jei koks koncertas vyksta, tai dažniausiai „Žalgirio“ arenoje, vadinasi, reikia pirkti bilietus.

A. Bastienė prisimena, kad Jurbarke buvo mažai pramogų, jokių kino teatrų, prabangių restoranų. Tad, juokiasi, mažiau pagundų, vadinasi, ir mažiau galimybių išleisti pinigus. Pasak jos, mažesnių miestelių žmonės, kurie išgali, susiplanuoja ir savaitgaliais važiuoja į didmiesčius papramogauti.

Geriausia, kur geriausia tau

„Nesigailime, kad pagyvenome skirtingose vietose, – sako A. Bastienė ir lygina: – Gerai, kad pabandėme Vilniuje, bet supratome, kad jis ne mums. Žinoma, buvome labai jauni, studentai. Vilniuje jaunam žmogui sunku, jei neturi stipraus užnugario. Jei įsitvirtini, tada puiku. Jurbarkas idealus ramybę mėgstančioms šeimoms. Tie, kurie šiame mieste užaugę, prie jo pripratę, labai džiaugiasi ten gyvendami. Aš – klaipėdietė, žinau visus šio miesto pranašumus, ypač vasarą, man jūra visuomet kelia atostogų jausmą. Čia ir didmiestis, ir labai ramu. Mūsų šeimai tai tinka. Čia matome daugiau perspektyvos vaikams: abu lanko krepšinį, aktyviai gyvena, pramogauja. Nuvažiuojame į vyro gimtąjį Jurbarką, aplankome artimuosius, pasivaikščiojame, bet traukia grįžti į Klaipėdą. O Vilnius netraukia.“

Paieškos: Agnė ir Deividas Basčiai nesigaili, kad išbandė gyvenimą brangiausiame Lietuvoje mieste Vilniuje, paskui – mažiausiai uždirbančiame Jurbarke, o dabar mėgaujasi būdami klaipėdiečiais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ar Jurbarke jautėsi, kad tai miestas, kurio gyventojų darbo pajamos – perpus mažesnės nei Vilniuje? Agnė pasakoja, kad jų šeimos aplinkoje buvo skirtingų pajamų žmonių, taip pat ir pasiturinčių, kurių verslai – visoje Lietuvoje, ir ne tik, kurie galėjo sau leisti keliones ir kita. Tačiau, pripažįsta ji, gal susirasti darbą Jurbarke sunkiau nei dideliame mieste.

Sostinėje žmonės daugiau uždirba, bet brangiau už daug ką ir moka, kaip kad sakė J. Mačiulienė, jei yra, kas moka, tai yra, kas ima. Sunkiausia tiems, kurie atlyginimu netelpa į tą statistinio didmiesčio darbuotojo kurpalį, bet privalo įtilpti į pagal sėkmės lydimus piliečius paskaičiuotą pragyvenimo kainą. Tačiau dideliame mieste ir pasirinkimo, taip pat ir kainų įvairovės – daugiau. Tad kiekvienas gali rinktis, kas jam svarbiau, nes, kaip rodo tendencijos, atotrūkis tarp sostinės ir kitų miestų algų nemažėja, kaip ir tarp didžiųjų ir mažesnių miestų. Netgi atvirkščiai: per metus algos trijuose didmiesčiuose pakilo apie 13–14 proc., o ir taip mažiausiai uždirbančių jurbarkiečių kukliau – 11,6 proc.