Kauno valstybinio choro artistai Rūta ir Robertas Jančkaičiai tikina, kad jų šeimos laimė neturi jokio recepto. Kalbėjimas apie tai jiems kelia lengvai ironišką šypseną – ims paskui ir išskris pro pavasariui atvertus langus jų laimės paukštė. "Atsargiai reikia apie laimę kalbėti", – bando perfrazuoti kažkur girdėtą mintį R.Jančkaitienė.

Nemėgsta dalyti patarimų

Pasak daugiau nei penkiolika metų kartu gyvenime ir darbe esančių kauniečių, frazė "laiminga šeima" jų ausiai skamba pernelyg trafaretiškai.

"Juk jeigu iš tiesų esi laimingas, apie tai nekalbi. Arba kalbi labai tyliai", – prislopina balsą Rūta, nemėgstanti siūlyti kitiems vadinamųjų santuokinio gyvenimo receptų, dalyti patarimų iš savo gyvenimo. "Kai toji laimė sklinda iš tavęs, aplinkiniai bematant pajaučia – nereikia to skanduoti", – tikina choristė, drauge su vyru Robertu ilgus metus dirbanti Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kodėl žmonėms atrodo, kad jei menininkas, tai būtinai paplaukęs ir skraidantis padebesiais? Aš labai mielai ką nors pameistrauju, kai noriu atitrūkti nuo įtempto kūrybinio darbo.

Savo pareigas Jančkaičiai aiškina labai paprastai: "Nesame solistai. Esame dainininkai, kurie dainuoja kolektyve. Su juo nuolat gastroliuojame, koncertuojame Lietuvoje ir užsienyje."

Pandemijos metai Kauno valstybinio choro artistų kolektyvui buvo ypač skausmingi, nes koronavirusas pasiglemžė ilgametį choro vadovą ir vyr. dirigentą, jo įkūrėją profesorių Petrą Bingelį.

"Su žmona susipažinome dar mokydamiesi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Vėliau abu studijavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Iš pradžių dirbau Kauno valstybinio muzikinio teatro chore, o vėliau, dar studijų metais, buvau pakviestas į Kauno valstybinį chorą, pas maestro P.Bingelį", – savo darbo pradžią su choro vadovu prisimena R.Jančkaitis.

Dėkingumas: anot R.Jančkaičio, koronaviruso pandemija išmokė žmones mėgautis paprastais dalykais ir įvertinti buvimo su šeima dovaną. / Asmeninio archyvo nuotr.

Jam antrina žmona, pasakojanti, kad į Kauno valstybinį chorą patekti buvo ir jos svajonė, kuri išsipildė, kai kolektyvui prireikė naujų balsų.

Džiaugsmas, vardu Jurgis

Rūta tikina labai mylinti savo darbą, kurio veiklos spektras ir atliekamų kūrinių repertuaras įspūdingai platus. Bet, atėjus laikui pasinerti į motinystės rūpesčius, nė nedvejojusi – juos pasitikusi su džiaugsmu.

Sūnus Jurgis – didžiausias džiaugsmas ir dovana, kokią tik dviem vienas kitą mylintiems žmonėms galėjo padovanoti likimas.

"Jurgiui dabar devyneri, jis – Kauno "Varpelio" pradinės mokyklos trečiokas, labai domisi knygų skaitymu. Deja, muzika nelabai domina. Kas žino, gal ateityje išryškės ir kol kas užsislėpę muzikanto genai", – juokiasi operinį dainavimą studijavusi mama.

Artimas: vėžlys Mažylis yra tikras Jančkaičių šeimos narys. / Asmeninio archyvo nuotr.

Anot jos, bendras su vyru darbas – tikrai ne trūkumas, o veikiau didžiulis pranašumas. "Turi bendrą interesą su savo mylimu žmogumi, ir darbe, ir po darbo esi kartu", – žmonai antrina Robertas ir pabrėžia, kad nuo studijų laikų jie abu pratę prie disciplinos.

"Įsivaizduokite situaciją, kad Robertas nėra muzikantas. Grįžtu po koncerto vėlai naktį, ir vietoj "labas vakaras" tave iškart užgriūva klausimų lavina: kur, su kuo, ką veikei, kodėl taip vėlai? O dabar tarp mūsų – visiškas supratimas. Tuo pačiu ritmu gyvename jau nuo studijų laikų – apsišlifavę, nugludinę aštriausius kampus", – sako Rūta, tikinanti, kad iššūkių – vienokių ar kitokių – visuomet bus. Užtai kiekvieno sutuoktinio pareiga išmokti kuo geriau su jais tvarkytis.

Specialybė – tarsi sportas

Paklaustas, ar dažnai namuose skamba muzika, Robertas prapliumpa kvatotis: "Oi, dažnai… Patikėkit, ši specialybė yra kaip tikrų tikriausias sportas. Repetuoti ir "sportuoti" turi kiekvieną mielą dieną", – aiškina vyras, kurį kaimynai dažnai atakuoja klausimais: ką tu veiki?

Kai Robertas atsako, kad dainuoja, tuomet atsargiai teiraujamasi: gerai – dainuoji, bet pasakyk, kuo tu dirbi?

"Jiems atrodo, kad visi lietuviai prie stalo mėgsta padainuoti, bet tas dainavimas nėra darbas. Tada aš jiems bandau išaiškinti, kad profesionalios muzikos atlikimas, dainavimas ir yra mano tiesioginis darbas. Daug kam suvokti mano žodžius – tikras kosmosas… O jei dar pasakau, kad mes su žmona dainuojame pasaulinės klasikos kūrinius, kurie labai sudėtingi ir kad norint tokius dalykus padainuoti būtinas specialus balso trenažas, disciplina... Savo balso aparatą turi parengti darbui, dar ir pats pasiruošti psichologiškai, nes darbo apimtys labai didelės. Mes tikrai nevaikome oro, kaip gal kažkam atrodo", – įsijautęs aiškina savo darbo specifiką R.Jančkaitis.

Vyras be galo laimingas, kad gyvena nuosavame name. Kadangi porai reikia kasdien repetuoti, o balso trenažai negali vykti pusbalsiu, Jančkaičiai namą vadina tikru išsigelbėjimu.

"Žinoma, jei namuose nebūtų sąlygų, galėtume tai daryti darbe. Betgi koks patogumas, kai įsispyrei į šlepetes ir jau gali muzikuoti. O tarpais ir arbatėlės išgerti", – vardija darbo namuose pranašumus sutuoktiniai, giriantys savo kaimynus, kurie dėl Jančkaičių dainavimo nereiškia nė menkiausių pretenzijų.

Tėvai džiaugiasi, kad sūnaus Jurgio jų nuolatinis dainavimas namuose (ypač per karantiną) neerzina. Jurgis nepyksta, kad tie balso pratimai trukdo jam susikaupti skaitant knygas. O nuotykių literatūrą trečiokas labai mėgsta.

"Jurgiui neduok pavalgyti, o leisk pakalbėti", – žmoną papildo Robertas, laimingas, kad iškalbingam sūnui patinka su tėvais diskutuoti įvairiausiomis temomis. Dar devynmetis mėgsta kurti spektaklius, kuriuose ir tėvus kviečia dalyvauti.

Naudinga kaitalioti veiklas

Na, kaip du menininkai rūpinasi buitimi? Į kurį kraštutinumą labiau linkę – pedantišką tvarką ar kūrybišką chaosą?

"Pas mus – tvarka! Kodėl žmonėms atrodo, kad jei menininkas, tai būtinai paplaukęs ir skraidantis padebesiais? Aš labai mielai ką nors pameistrauju, kai noriu atitrūkti nuo įtempto kūrybinio darbo, – prisipažįsta Jančkaičių šeimos galva. – Ruošiantis atlikti naują kūrinį smegenys tiesiog verda, todėl labai sveika išeiti į kiemą ir jas ataušinti: sukasti daržą ar nudažyti tvorą."

Kauno valstybinės filharmonijos choristas sako, kad fiziniai darbai kieme puikiai atpalaiduoja ir leidžia sugrįžti prie specialybės dalykų su dviguba jėga.

Anot Rūtos, jos vyras – labai šeimininkiškas. Darbų į vyriškus ar moteriškus nei vienas, nei kitas neskirsto. Kartais moteriai tenka eiti krosnį pakurti, vyrui – indus suplauti.

Jančkaičiai stebisi dabar vyraujančia nuomone, kad televizorių žiūrėti nemadinga. "Nesiruošiame gyventi pagal kažkieno nustatytus standartus, bet sakome, kad visur reikalingas saikas. Televizorius yra blogai, kai šeima, užuot pažaidusi drauge kokį įdomų stalo žaidimą, vakare tiesiog įlenda į ekraną", – dėsto savo poziciją pora.

Jiedu sutinka, kad karantino laikotarpis žmones daug ko išmokė. O visų pirma – nebebėgti gyvenimo maratono. "Pamatėme, kad yra ir knygos, ir stalo žaidimai. Aišku, jie visada buvo, bet dulkėjo niekam nereikalingi, nes nupūsti dulkes vis pritrūkdavo laiko. Kad jūs žinotumėte, kaip smagu tokius paprastus šeimos džiaugsmus atrasti iš naujo!" – džiaugiasi Robertas, kuriam paprasčiausi pasivaikšiojimai po Kauno senamiestį tapo labai miela pramoga.

Kaime gimusi ir augusi Rūta primena, kokia nuostabi šįmet buvo žiema. "Jau buvome pamiršę, kaip akinančiai sniegas prieš saulę žėri! Kol dar buvo galima, vykdavom visi trys į Gižų kaimą Vilkaviškio rajone. Ten tokios akinamai baltos erdvės atsiverdavo, toookios… Žiūrint į jas net kraujagyslės, rodos, prasiplėsdavo. Sielą pasivaikščioti galėjai išleisti", – prisimena nesenus žiemos džiaugsmus Jančkaičiai, koronavirusą vadinantys maru, atnešusiu žmonijai ne tik blogų dalykų.

Kauno valstybinio choro artistai sutinka, kad menininkai jautriau reaguoja į aplinką bei šių dienų įvykius ir neneigia fakto, kad labai pasiilgo žiūrovų. "Tos mūsų dūšelės truputį kitokios… Būdavo, koncerto metu išsikrauni, bet drauge ir įsikrauni iš džiugios žiūrovų reakcijos. O dabar tiek išsikrauti, tiek ir įsikrauti turi pats iš savęs, – aiškina Robertas, bandantis nenugrimzti į blogas nuotaikas, niūrias mintis. – Kai nieko negalima padaryti, belieka išlaikyti vidinę ramybę ir tikėti, kad viskas, kas turi pradžią, turės ir pabaigą."

Maži ir dideli džiaugsmai

Tėvai pasakoja nupirkę Jurgiui sausumos vėžlį, kad sūnus turėtų kuo rūpintis, mokytųsi atsakomybės. Vėžlys, vardu Mažylis, gyvena terariume, tad jam šilta ir žiemą neužmiega. Jančkaičiai vadina jį maratonininku, nes Mažylis nuolat suka ratus savo terariume.

"Be galo smagu jį stebėti, labai mielas gyvūnėlis. Šimtaprocentinis šeimos narys. Užtai ir vardą turi, – džiaugiasi Jurgio tėtis, po Mažylio įsigijimo kardinaliai pakeitęs savo nuomonę apie vėžlius. – Ir visai jie ne lėti, nes kai Mažylis užvalgo salotų – varinėja kaip raketa po visus namus!"

Nors žiema buvo be galo graži, visi trys Jančkaičiai laukia pavasario žalumos. O labiausiai – Velykų. "Velykoms artėjant, mane užklumpa filosofinė nuotaika, – atvirauja Rūta, – nes tai viena gražiausių metų švenčių. Kasmet stengiuosi visa širdimi išgyventi tiek Prisikėlimo stebuklą, tiek gamtos pabudimą. Velykos kviečia žmogų atsinaujinti vidumi, suteikti dar vieną galimybę sau ir kitam. O koks gražus bendrystės jausmas, kai visa šeima, visa plati giminė susėda prie stalo", – panyra į prisiminimus Rūta, sakanti, kad jos gimtuosiuose Gižuose Velykos buvo be galo didelė ir svarbi šventė.

Moteris prisipažįsta, kad Velykos jai asocijuojasi su gėrio terapija, nes Velykų sekmadienį skirtingų įsitikinimų žmonės sėda prie vieno stalo ir bendrauja.

"Kai buvau maža, Didžioji savaitė, paskutinė prieš Velykas, buvo labai užimta. Ir bažnyčios chore giedojau, ir Velykų apeigose dalyvavau. Gal todėl ir dabar tas pakylėtas ruošimasis šventei man labai svarbus", – atvirauja Rūta.

Svarbu auginti dėkingumą

Pasak Roberto, koncertai prieš Velykas Kauno valstybinio choro artistams būdavo labai svarbūs: "Mes tarsi dovanodavome šventę  žmonių sieloms. Ypač nuoširdžiai mus priimdavo žmonės provincijose. Amžinatilsį Petras Bingelis sakydavo, kad negalima palikti mažųjų miestelių žmonių be kultūros. Jis pats nešė tą šviesą po visą Lietuvą, o po jo šviesos vėliava ėjome ir mes."

Paklausta apie Velykų tradicijas, Rūta pasakoja, kad jų šeima kiaušinius dažo tradiciškai – su svogūnų lukštais. Bet pernai Jurgio paskatinti išbandė ir kiek modernesnį būdą su vaškinėmis kreidelėmis.

Netrukus: visi trys Jančkaičiai be galo laukia Velykų ir nekantrauja dažyti margučius, puošti namus ir su dėkingumu sėsti prie šventinio stalo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau svarbiausia – atverti šventei širdį. "Šiemet, belaukiant Velykų, man atėjo mintis apie dėkingumą, – atvirauja R.Jančkaitis. – Turbūt ta koronaviruso pandemija išmokė džiaugtis paprastais dalykais ir įvertinti rutiną, kuri anksčiau nekėlė didelių simpatijų. O dabar staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir žmogus suprato, kad rutina – visai neblogai… Nes ji leido pamatyti kitą žmogų, kolegas, artimuosius, savo vaikus visai kitoje šviesoje. Nes teko turėti ir kitokių patirčių. Jos lėmė, kad ne visos kėdės, susirinkus sekmadienio rytą prie Velykų stalo, bus užimtos. Kai metai iš metų matai vis daugiau tuščių kėdžių, tuomet ir gimsta mintys apie dėkingumą. Todėl turi išmokti padėkoti visiems: artimiesiems, draugams, Dievui."