Prisiminimai neblėsta
„Prisiminimai neblėsta. Atrodo, taip neseniai viskas buvo“, – sakė kaunietė Sigutė Smetonaitė. Pokalbiai su proanūke apie vokiečių okupacijos laiką buvo panaudoti rašinyje mokykloje.
Kai mama slapta apgyvendino žydų tautybės moterį, mergaitei tebuvo septyneri, tačiau atmintyje išlikę daug akimirkų. Daug laiko tik slaptame kambaryje leisdavusi viešnia mažylei buvo pristatyta kaip tolima giminaitė.
Įstrigo kaip abi kartu žaisdavo, leisdavo laiką, kaip mama ieškojo, kur šiai moteriai gauti medaus, nes jo reikėjo dėl ligos.
Ypač įsiminė viena iš kratų namuose. „Kažkas ėmė stipriai belsti į duris. Visi buvome namie. Įėjo pikti vyrai. Pradėjo vaikščioti po kambarius ir tikrinti. Labai bijojau“, – pasakojo moteris.
Visi namiškiai buvo balti kaip popierius, nes jeigu būtų rasta slepiama moteris, visiems – ir vaikams – grėsė areštas ar net mirtis. Vis tiek šeima tremties neišvengė.
„Iš esmės vis tiek esu optimistė. Kai dalijuosi prisiminimais, daugiau dėmesio kreipiu žmogiškumui pabrėžti, nuoširdiems santykiams. Kad ir kaip sunku būdavo, vis tiek reikėdavo atrasti ką nors šviesaus. Tačiau prisiminimų yra visokių“, – kalbėjo moteris.
Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Močiutės sprendimas
Tarp renginio dalyvių – ir Aleksoto bendruomenės vadovė Liucija Navickienė. Žydų gelbėtojai – jos močiutė ir tėvai. „Man svarbu čia dalyvauti. Didžiuojuosi savo tėvais. Sprendimas priimti žydus buvo močiutės Juzefos, bet tėvai ją palaikė ir padėjo. Senelis jau buvo miręs“, – pasakojo L. Navickienė apie įvykius Kėdainių rajone Pėdžių kaime.
Jos tėvai gyveno atskirai gretimoje sodyboje prie močiutės. Su ja dar gyveno du mamos broliai ir sesuo. Vieną dieną pas močiutę bėgdami nuo nacių apsigyveno kaimynai broliai Lisonai ir vieno jų sužadėtinė. Trys jaunuoliai. Jų tėvai buvo sušaudyti.
„Jie tikriausiai ne pas vienus žmones prašėsi pagalbos. Kiti bijojo, nepriėmė. Močiutės sprendimas buvo priimti. Aišku, tik paskui iš tikrųjų suprato, kokia tai atsakomybė ir baimė. Tėtis yra pasakojęs, kad baimė buvo didžiulė. Eidavo ir partizanai, ir rusai, ir vokiečiai. Buvo toks atvejis, kai atėjo į namus vokiečiai, o klojime – slepiamas rusų kareivėlis, kitame pastate – žydai. Vokiečiai sako: „Žinote, mes girdėjome...“ Tėvas apmirė. Vokiečiai tęsė: „Girdėjome, kad jūsų šeimininkė daro labai gerus skilandžius.“ Norime tų skilandžių paragauti“, – tėvo prisiminimais dalijosi L. Navickienė.
Pasakė, kad vadas nori atvažiuoti papuotauti. Sutartą dieną su vertėju atvažiavo šeši vokiečiai. Mama paruošė pietus.
Trijulė buvo slapstoma apie metus. Apie tai neprasitarė net giminėms.
Sukvietė: G. Žakas teigė, kad net ir žodis „žygdarbis“ neatspindi viso didvyriškumo, kuriam ryžosi žydų gelbėtojai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Ženklina kapavietes
Architektas Tauras Budzys jau aštuoneri metai, kaip ieško pasaulio tautų teisuolių kapų ir pritarus artimiesiems kapavietes pažymi specialiu ženklu. Jis skirtas Lietuvos pasaulio tautų teisuolių atminimui išsaugoti.
Šį atminimo ženklą sukūrė architektas Tauras Budzys, skulptoriai Jonas Gencevičius ir Antanas Šėmis, ženklui ir idėjai pritarė Izraelio institucija Jad Vašem, Lietuvos žydų muziejus ir Lietuvos vyskupų konferencija.
Močiutės sprendimas buvo priimti. Aišku, tik paskui iš tikrųjų suprato, kokia tai atsakomybė ir baimė.
Nuo ko viskas prasidėjo? Jautriai sureagavo į viešus pareiškimus, kad lietuviai yra žydšaudžiai. Norėjo, kad daugybės žmonių, rizikavusių savo ir savo vaikų gyvybe ir vis tiek gelbėjusių žydus, žygdarbis nebūtų užneštas istorijos dulkėmis.
„Dar sužinojau, kad Kauno gydytojas Petras Baublys, kurį pažinojo mano močiutė ir kuris palaidotas netoli nuo ten, kur gyvenu, irgi buvo pasaulio tautų teisuolis. Pagalvojau: toks žmogus guli, ir niekas nežino“, – aiškino T. Budzys.
Šiuo specialiu ženklu jau paženklinta daugiau kaip 450 kapaviečių. Daugiausia – Kaune. „Teisuolių – 928. Tikslas – pažymėti visus, bet tai neįgyvendinama, nes dalis jų neturi kapų, dingę Sibire be žinios ir t. t. Kiek rasiu, tiek pažymėsiu. Keturis pažymėjau vakar Kaišiadorių rajone“, – sakė architektas ir visuomenininkas.
Pokalbiai: tremtį patyrusi S. Smetonaitė pabrėžė, kad, nepaisant visko, yra optimistė. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Ar pats išdrįstų?
Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas, sveikindamas visus susirinkusius, pasidžiaugė, kad prieš kelerius metus kovo 15-oji Lietuvoje įteisinta kaip žydų gelbėtojų diena.
Gyvų likusių gelbėtojų kasmet mažėja, tačiau jų prisiminimai ir visuomenės pagarba perduodami artimiesiems.
„Džiaugiamės, kad susirinko žydų gelbėtojų vaikai, anūkai, net ir patys gelbėtojai, nors jie jau amžiuje. Čia susirinkusieji žino, kokie tada buvo laikai. Aš pats sau kartais užduodu klausimą, kaip būčiau elgęsis tokios grėsmės akivaizdoje, ar drįsčiau gelbėti pažįstamus ir nepažįstamus žmones. Pasakyti, kad tai buvo žygdarbis, yra labai mažai“, – teigė G. Žakas.
Istorija: L. Navickienė didžiuojasi savo artimaisiais. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Birželio 2 d. 16 val. ant namo Žemaičių g. 10 planuojama atidengti atminimo lentą, o 18 val. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje, Gimnazijos g. 7, lauks koncertas, skirtas žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams S. Kymantaitei-Čiurlionienei, D. Čiurlionytei-Zubovienei, V. Zubovui.
Naujausi komentarai