LAPKRIČIO 1-OJI PETRAŠIŪNŲ PANTEONE: ČIA BESIILSINTYS TOLIAU MUMS ŠVIEČIA BEI ŠILDO IR PO MIRTIES

Lapričio 1-ąją Petrašiūnų panteonas kaip ir kitos Kauno kapinės priminė miestą mieste. Atrodė, kad visi keliai iš iškalbingai išuštėjusio Kauno vedė būtent čia.

Žmonių meilė neblėsta

Jau nuo pat ryto šių kapinių prieigose nebuvo kur pasistatyti automobilio. O žmonės vis ėjo ir ėjo.

Ir naujai ateinančiųjų buvo vis daugiau nei jau išeinančių. O čia amžinojo poilsio atgulusiųjų kapai vis labiau švietė nuo uždegamų žvakių. Kai kurie iš jų, sprendžiant pagal pastarųjų gausą bei kapą nuklojusias gėles, ko gero, po mirties mylimi labiau nei būdami gyvi.

Tradiciškai daugiausia žvakučių degė ant kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus kapo. Vieną kauniečių šeimą, uždegusią čia žvakutę, pakalbinome.

„Mes nesame su gerbiamu kunigu giminės, bet jis prieš 20 metų krikštijo mūsų sūnų Justą.Tuo metu R.Mikutavičius jau buvo išmestas iš Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios ir atvažiavo pakrikštyti ką tik gimusio mūsų mažylio į namus. Iš šio susitikimo liko labai malonūs prisiminimai. Ir tai buvo, likus šiek tiek daugiau nei metams iki jo tragiškos žūties. Todėl mes kiekvienais metais ateiname čia uždegti žvakutės“, – pasakojo Justo mama Diana, jos sūnui tuo metu uždegant dar vieną žvakutę ant šio tragiškai žuvusio kunigo kapo.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gausiai lankomas, sprendžiant pagal uždegtas žvakutes, ir greta esantis Salomėjos Nėries kapas. „Ateinu čia per Vėlines kasmet. Nesutinku su tais, kurie linkę smerkti šią, mano nuomone, talentingiausią mūsų poetę dėl jos klystkelių. Kiekviena karta yra kažkuo išbandoma. Mes – koronavirusu, o S.Nėris ir jos amžininkai buvo atsidūrę politinio maro gniaužtuose. Be to, skirtingai nuo kai kurių savo kolegų, ji neturėjo jokio pasirinkimo galimybės. Šį mano įsitikinimą dar labiau pagilino ne per seniausiai apie poetę išleistas romanas. Sužinojusi, koks baisus jos gyvenimas, ypač paskutinieji jo metai, negaliu neuždegti žvakutės už jos sielos ramybę ant jos kapo“, – teigė prisistatyti nenorėjusi pusamžė moteris, tepasakiusi, kad turi filologės išsilavinimą, bet dirba kur kas labiau su realybe susijusį darbą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Neeilinės istorijos

Visi Petrašiūnų panteono lankytojai, sutikti čia lapkričio 1-osios rytą, geranoriškai aiškino, kaip rasti vieno ar kito čia palaidoto šviesuolio kapą. O viena iš jų – pedagogė Vilija Arlauskienė, sužinojusi, kokį reportažą rengia „Kauno diena“, net pasišovė tapti mūsų gide.

Prie R.Mikutavičiaus kapo ji papasakojo ir neeilinę istoriją apie turimą nuotrauką, kurioje kunigas Vokietijoje įamžintas kartu su šalia jo palaidotais Vasario 16-osios gimnazijos darbuotojais. Ir jų kapai – tokia pačia eilės tvarka, kaip jie sustoję toje nuotraukoje. „Iš kairės – Vincas Natkevičius, per vidurį – kartu su sutuoktiniu Jonu Griniumi, kuris tuo metu jau buvo miręs,  palaidota jo žmona, ir dešinėje – R.Mikutavičius“, – teigė mūsų gidė, kurios pačios niekaip nepavyko prikalbinti nusifotografuoti.

Ji vis išsisukdavo nuo šio pasiūlymo, pasakodama vis naujas istorijas. Viena iš jų buvo apie anūką Mykolą, kuris, būdamas šešerių, nuvestas prie taip pat Petrašiūnų panteone esančio poeto Bernardo Brazdžionio kapo ir išgirdęs, kad čia palaidotas „Meškiuko Rudnosiuko“ autorius, iš karto puolė deklamuoti šią eiliuotą pasaką. O, kai jis užsikirsdavo, pamiršęs vieną ar kitą eilutę, jam į pagalbą kaip mat atskubėdavo kartu su šia nuostabia poezija vaikams užaugęs jo tėtis. Anot V.Arlauskienės, prie B.Brazdžionio kapo su anūkais ateina ir daugiau močiučių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasiteiravus mūsų gidės, kuri teigė visada užsukanti ir pas Leonidą Donskį, ir pas Algimantą Kančą, ar mes deramai prisimename mirusius, ji atsakė: „Gal kartais ir perlenkiam. Nors dabar jau nebėra tokių laužaviečių, kaip anksčiau, kai ant vieno kapo buvo uždegama po keliasdešimt žvakių. Be to, daug kas jau naudoja ir vienkartinius įdėklus, kad kuo mažiau terštų aplinką“.

Iškalbinga išpažintis

Panašios nuomonės buvo ir Julija Ulevičienė, atėjusi aplankyti Petrašiūnų panteone palaidotų savo vyro – pedagogo ir choro dirigento Leono Ulevičiaus bei brolio Vlado Kiverio, kuris buvo partizanų ryšininkas. J.Ulevičienė taip pat atrodo, kad tas kapų apkrovimas žvakėmis ir gėlėmis šiek tiek perdėtas. Tačiau ji sutiko, kad galbūt kai kam tai – vienintelis būdas pasakyti mirusiajam tai, ko nespėta pasakyti, kol jis buvo gyvas.

Julija Ulevičienė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

J.Ulevičienė teigė, kad grįždama nuo sutuoktinio bei brolio kapų, visada užsuka ir į tą panteono dalį, kurioje ilsisi jos mylimi aktoriai. Vienos iš jų – Kauno dramos teatro primadonos Gražinos Balandytės kapo ieškojome ilgiausiai. Kol paaiškėjo, kad ji palaidota į priešingą pusę nuo didžiojo tako atšakos, vedančos į panteono kvartalą, kur ilsisi buvę jos kolegos, – šalia savo mamos.

Šią vietą parodę kapinių lankytojai perspėjo, kad kadangi ši kapavietė tvarkoma iš naujo, jokio užrašo ant jos, kad čia palaidota žiūrovų numylėtinė G.Balandytė gali, ir nebūti. Taip ir buvo, tačiau ant nebaigtos įrengti naujos kapavietės buvo padėtas laikinasis kryžius su primadonos pavarde, ties kuriuo ir uždegėme žvakutę.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Visus mūsų klaidžiojimus ir meditacijas prie Petrašiūnų panteone besiilsinčių mūsų šviesuolių kapų vainikavo vieno žilgalvio šių kapinių lankytojo išpažintis.

„Ateinu čia ne tik per Vėlines, bet ir be progos - pasisemti išminties iš čia besiilsinčių, nevyniokim žodžių į vatą bent jau po jų mirties, mūsų tautos milžinų – pagal turėtus talentus ir dvasios didybę. Daugelio jų sudėtingi likimai suteikia jėgų atsilaikyti prieš nesibaigiančius šiandieninių aktualijų išbandymus, kurie kitoms kartoms gali atrodyti tokios niekingi“, – teigė šis, tyliai, kol nebuvo užkalbintas, Petrašiūnų panteone meditavęs senjoras, prisistatęs Jeronimu ir kuklinęsis fotografuotis čia palaidotų, pasak jo, didžiavyrių kapaviečių fone. Jis neslėpė asmeniškai nepažinojęs nė vieno čia palaidoto savo bendraamžio, tačiau jo gyvenimo saulėlydyje tai - viena iš mėgiamiausių jo pasivaikščiojimo vietų.