LIEPA, NEPALINKUSI NET PRIEŠ KIRVĮ

Prieš 70 metų Vilniuje, buvusio KGB pastato rūsyje, buvo nužudytas vienas iš Lietuvos ginkluoto pogrindžio vadovų – Žemaičių legiono vadas pulkininkas Jonas Semaška-Liepa. Tai buvo ketvirtas šviesuolio, savamokslio gydytojo Juozo Semaškos sūnus, žuvęs už Tėvynės laisvę.

Kibo į mokslus

Panevėžio apskrityje gimęs ir ten gimnaziją baigęs J.Semaška, mirus tėvams, Kaune savarankiškai skynėsi kelią į mokslus: išmoko keturias užsienio kalbas, baigė Karo mokyklą ir, būdamas Lietuvos kariuomenės kapitonu, 1939 m. spalį dalyvavo žygyje į Lietuvai grįžusį Vilnių. Deja, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, likvidavo jos kariuomenę. Kapitonas J.Semaška buvo paskirtas į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kur iš jo buvo pareikalauta sekti savojo pulko vadą pulkininką Leoną Rajecką, paskirtą į suimto ir vėliau nužudyto pulkininko Leono Gustaičio vietą. J.Semaška tuoj pat pranešė apie gautą užduotį pačiam L.Rajeckui ir jo paties buvo skubiai išleistas atostogų, kad kapitonas išvengtų nemalonumų.

J.Semaška į Raudonąją armiją negrįžo – prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai privertė jį įstoti į Lietuvių savisaugos 4-ąjį batalioną, kur buvo paskirtas kuopos vadu ir išsiųstas į Ukrainą saugoti plento statybą nuo sovietinių diversantų.

Tapo legenda

1942 m. kapitonas J.Semaška buvo paskirtas 7-ojo bataliono vadu ir išsiųstas į priešakines Rytų fronto linijas. Ten kartu su feldmaršalu Friedrichu Paulusu pateko į vadinamąjį Stalingrado katilą, iš kurio jam pavyko su savo kariais (dalis jų žuvo) ištrūkti gyviems, prasiveržus pro tris apsupties žiedus. Kai šis legenda tapęs J.Semaškos batalionas susitiko su feldmaršalo Ericho von Mansteino daliniais, vokiečiai negalėjo atsistebėti lietuviais kariais.

Už šį legenda vokiečių kariuomenėje tapusį žygdarbį likę gyvi bataliono kariai drauge su savo vadu buvo apdovanoti – gavo atostogų Lietuvoje. Deja, vadui neilgai teko jomis džiaugtis – už mėginimą išgelbėti žydų šeimą vėl buvo išsiųstas į Rytų frontą, kur ne kartą buvo sužeistas.

Traukiantis vokiečiams iš Rusijos, 1944 m. majoras J.Semaška pateko į garsų Kuršo katilą, kurio Raudonajai armijai nepavyko įveikti iki pat Vokietijos kapituliacijos dienos. Po kapituliacijos majoras J.Semaška nepasidavė raudonarmiečiams, o drauge su adjutantu S.Januškevičiumi ir dar dviem kariais slapčia pasiekė Žemaitiją ir Plungės miškuose susitiko su partizanais. J.Semaška tapo Lietuvos laisvės armijos kovotoju ir "Šatrijos" rinktinės vadu (slapyvardis – Liepa).

Išdavė MGB agentai

1945 m. "Žemaičių legiono" rinktinių vadų susirinkime majoras J.Semaška buvo išrinktas legiono vadu, kuris sujungė į vieną galingą kumštį apie 3 tūkst. kovotojų, siekė suvienyti ginkluotą ir neginkluotą pogrindį numatytam sukilimui. Deja, priešai irgi nesnaudė – jų užverbuoti agentai (prie Žemaičių legiono vadų išdavystės prisidėjo žinoma MGB, t.y. Valstybės saugumo ministerijos agentė poetė Valerija Valsiūnienė) padėjo emgebistams išaiškinti Žemaičių legiono vado asmenybę. Jis 1946 m. balandžio 15-ąją pateko į okupantų spąstus, buvo žiauriai tardomas ir spalio 13-ąją Telšių teatro salėje jam paskirta mirties bausmė, nes Žemaičių legiono vadas atsisakė bedradarbiauti su okupantais.

Mirties bausmė – smūgiai kirviu į galvą – įvykdyta 1947 m. sausio 21-ąją Vilniuje, o kūnas užkastas Tuskulėnų parke. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ištyrus minėtame parke masinę sovietinių represijų aukų kapavietę, J.Semaškos palaikai buvo identifikuoti 2001 m.

Pagerbtas atminimas

1998 m. prezidentas Valdas Adamkus suteikė J.Semaškai (po mirties) pulkininko laipsnį, apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordinu. Tėvo atminimą didžiai gerbiantis vienintelis J.Semaškos sūnus Alvydas kartu su mama Elena 1948 m. buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, drauge su žmona Lidija užaugino sūnų diplomatą Darių Joną Semašką ir dukrą Ramunę Mariją Semaškaitę, tapusią verslininke.

Pažymint J.Semaškos-Liepos 70-ąsias žūties metines, sausio 22-ąją padėtos gėlės ant jo kapo Kaune, Petrašiūnų kapinėse, vėliau surengtas minėjimas Kauno įgulos karininkų ramovėje.