Lietuviškas verslas: nuo naujųjų turtuolių iki startuolių | Diena.lt

LIETUVIŠKAS VERSLAS: NUO NAUJŲJŲ TURTUOLIŲ IKI STARTUOLIŲ

Apklausos vis dar rodo neigiamą visuomenės požiūrį į lietuvišką verslą. Nors iš grobuoniškų laukinio kapitalizmo laikų likusios nuoskaudos neleidžia visiškai pasitikėti verslininkais, verslo idėja populiarėja, o jis skaidrėja.

"Baigiame trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, o progresas jau dabar akivaizdus. Nors sovietmečio traumų dar apstu ir jos nėra taip lengvai įveikiamos, kaip norėtųsi. Senstančių pinigų viltis, atnešanti brandesnes kapitalizmo formas, nuteikia optimistiškai. Dalis didžiųjų verslo pirmeivių, praskynusių verslininkystės kelius ir padėjusių pamatą, šiandien pamažu pasitraukia iš aktyvios veiklos ir perduoda verslus vaikams, neretai įgijusiems puikų išsilavinimą ir vertingą gyvenimišką patirtį bastantis po pasaulio platybes. Jaunoji karta, neabejotinai brendusi kitame sociokultūriniame klimate, atsineša kitokį verslo supratimą, o tai neabejotinai reiškia neišvengiamus pokyčius visuomenės ir verslininkų santykiuose", – šią savaitę Kaune pristatytoje knygoje "Verslo amžius 1918–2018 m. Lietuvių kapitalizmas, valdžia ir verslininkai" rašo vienas iš jos autorių sociologas Dainius Genys.

Dainius Genys (viduryje)

Apie visuomenėje gajus stereotipus, Gariūnų verslo "mokyklą" ir naujus verslininkystės vėjus – "Kauno dienos" interviu su D.Geniu.

– Pastebite, kad visuomenėje vyrauja stereotipinis požiūris į verslą ir verslininkus.

– Manau dominuojantys stereotipai visiems matomi plika akimi – verslininkai vagys, gobšūs, savanaudžiai, išnaudotojai. Ši negatyvi požiūrio plotmė (dabar nekalbu apie jo pagrįstumą) neleidžia atidžiau įsižiūrėti į kitas, neišvengiamas verslo savybes – riziką, drąsą, kūrybiškumą, nuoseklumą, inovacijas.

Savo dalyje šiek tiek apžvelgiu egzistuojančius visuomenės apklausų rezultatus, kur išryškėja požiūrio koreliavimas su asmeniniu santykiu su verslu. Kitaip tariant, daugelio požiūris priklauso nuo to, kokiame kontekste buvo ar yra susidurta su verslu. Taigi dalies visuomenės požiūris yra subjektyvus, nekeista, kad ne visada pavyksta išsivaduoti iš asmeninių patirčių įvertinant platesnį kontekstą, kuris paprastai yra daug įvairesnis. Kalbant populiariai, labai nesunku pateisinti savo įsivaizdavimą žiūrint į vieną atvejį ir nematant visų likusių... Nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad nemenkas vaidmuo tenka žiniasklaidai, kuri labiau mėgsta skandalingas istorijas nei sunkiu darbu pasiektus rezultatus. Žmonėms lengviau matyti tai, kas eskaluojama, o ne tai, kas glūdi esmėje...

– Kalbate apie skirtingas kultūrines vertybes ir laisvės sampratą – kaip tai veikia stereotipų formavimąsi?

– Ko gero, viskas (ar bent jau daug kas) prasidėjo po nepriklausomybės paskelbimo, verslo kūrimosi pradžioje. Nėra keista, kad tvyrančioje suirutėje buvo daug pasimetimo, neaiškumo. Galiausiai, nepaisant tuometės sistemos, noro suformuoti beklasę visuomenę, žmonės vis tiek buvo gana skirtingi, pasižymėjo skirtingais gebėjimais, sumanumu ir vaizduote. Sparčiai įvairėjanti visuomenė skirtingai prisitaikė laisvėjimo sąlygomis, mat nėra lengva atsikratyti ilgametės socialinių įpročių naštos. Vieniems greičiau pavyko prisitaikyti ir džiaugtis laisvės privalumais, kitiems ne. Pasukus link liberalios rinkos visuomenės kūrimo, ne visi vienodai įveikė užgriuvusį, tuomet daugeliui itin nejaukų, konkurencijos aspektą.

Natūralu, kad dėl šių priežasčių vieniems atsivėrė galimybių, o kitiems iškilo rūpesčių. Šiandieniu žargonu sakytume – vieni laimėjo, kiti pralaimėjo. Akivaizdu, kad tai sukūrė visuomenėje įtampą, kuri neretai išsireiškė įtarinėjimu, apkalbomis, pavydu, o kai kada ir išties nesąžiningu, užgauliu elgesiu. Susidūrimų konfigūracijos būta labai įvairios. Iš čia ir nemažai stereotipų.

Kitas svarbus aspektas, tokios sparčios kaitos objektyviai užprogramuotos klaidos. Pavyzdžiui, valstybės turto privatizavimo nepavyko suorganizuoti, švelniai tariant, sekant iškiliausiais teisingumo, sąžiningumo ir garbingo elgesio principais. Net ir šiandien sunku pasakyti, dėl ko amžininkai labiau pyksta – ar dėl chaosu ir suirute sugebėjusių pasinaudoti energingesnių piliečių elgesio; ar dėl to, kad per ištisus dešimtmečius taip ir nebuvo nuoširdžios pastangos bent kažkaip išlyginti tuometės neteisybės. Ilgainiui, visos tos istorijos apaugo įvairiomis legendomis ir iki šiandien savotiškai pasitarnauja žiebiant nesutarimo ar net priešiškumo liepsnas.

Nepriklausomybės pradžioje turėjome agresyvų, grobuonišką ir bet kokia kaina individualų pranašumą norintį demonstruoti naująjį turtuolį, o šiandien turime nepalyginamai rafinuotesnį, solidesnį ir labiau visuomenę suprantantį verslininką.

– Savo tyrime pastebite visuomenėje gajų požiūrį, kad užsienio kapitalo verslas yra skaidresnis, moralesnis, labiau nukreiptas į darbuotojo gerovę nei lietuviškas verslas. Ar tikrai toks požiūris kyla tik iš baimės, ar visgi vertėtų kalbėti apie lietuviškąją verslo kultūrą ir jos šaknis?

– Keldamas šią prielaidą omenyje turėjau pastarojo laikmečio valdžios požiūrį į stambųjį verslą. Kita vertus, žinoma, tam tikrų, panašių atgarsių aptinkama ir visuomenėje.

Pirmu atveju, skepticizmas gimsta iš ankstesnių nesėkmingų valdžios ir verslo bendradarbiavimo istorijų (kaip antai LEO.lt kūrimo istoriją, "Achemos" bandymas statyti LNG terminalą ir kt.), būtent šios patirtys priešinamos projekcijoms dėl Vakarų kapitalo bendrovių moralumo.

Kažin, ar daugelis vienodai sutiks, jog, pavyzdžiui, Mažeikių naftos ar tuomečio "Telekomo" naujieji (tuomečiai) savininkai buvo idealistai, kilniai siekiantys rūpintis mūsų visuomene. Verslas, tiek Vakaruose, tiek čia, grindžiamas tais pačiais veiklos principais. Dalykas tik tas, kad tai, kas Vakaruose vystėsi šimtmetį, čia įvyko nepalyginamai greičiau ir žinoma kampai buvo aštresni. Kita vertus, retrospektyviai vertindami nueitą kelią ir džiaugdamiesi pirmaisiais, didžiaisiais mūsų verslininkų filantropijos pavyzdžiais, kažin ar galėtume daryti išvadą, jog lietuviškas verslas išimtinai nemoralus ir godus, o mus pasiekęs Vakarų kapitalas – moralumo įsikūnijimas.

Nekeista, kad Vakarų kompanijos, turėdamos ilgametes veiklos tradicijas ir išvystytus verslo modelius, daugeliui pasirodė kur kas draugiškesnės nei tuometis, labiau grobuoniškas lietuviškas verslas, kuriam dar reikėjo išsikovoti vietą po saule. Ir nors ši nuostata juntama iki šiandien, situacija gerokai pakitusi.

Nūdien ji labiau grindžiama kiek kitaip – daugelis jau turi patirties lietuviškojo ir užsienio kapitalo įmonėse, dėl to ir gali palyginti. Čia svarbu atskirti – kas, kaip ir kodėl yra lyginama. Visi žinome, jog lietuviškas verslas yra stipriai pažengęs. Nemažai mūsų startuolių veiklą vykdo globaliai ir patenka tarp paklausiausių darbdavių. Nemanau, kad jų požiūris į darbuotoją iš esmės skiriasi nuo kitų didžiųjų konkurentų Vakaruose. Tačiau jei mes lyginam darbą lietuviškoje lentpjūvėje su virėjo darbu "Michelin" kokybės restorane... Tai kaip čia pasakius.

– Grįžtant prie šaknų, vertėtų aptarti jūsų aprašomą Gariūnų fenomeną. Kuo svarbi ši turgavietė?

– Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kuo ji šiandien svarbi apskritai. Tačiau ji labai patraukli akademiniu požiūriu. Antai rašomos disertacijos tiriant ekonomikos modelių kaitą, mentalinius visuomenės pokyčius, kultūrinės raiškos formas, šį atvejį imant kaip savotišką indikatorių.

Ji taip pat itin svarbi tautologiniam verslo istorijos diskursui. Ir čia vėlgi esti tam tikrų prieštaravimų. Siekiant išvengti banalaus ir menkinančio požiūrio, verta pripažinti, kad apskritai turgus užimą specifinę nišą verslo lauke.

Lietuvoje atsitiko taip, kad Gariūnai, tarsi uzurpavo turgaus fenomeną. Gal tik Kauno automobilių turgus dar kažkiek gali lygintis savo populiarumu. Nors šiandien sparčiai populiarėja ūkininkų turgeliai, sendaikčių ir vadinamieji blusų turgeliai. Jie nė iš tolo nėra tiek įelektrinti kiek Gariūnų tema. Viena vertus, tai plaukia iš istorinio fakto, jog kadaise tai buvo populiariausia ir didžiausia prekybos vieta. Nesant solidžių alternatyvų, daugeliui norėjusiems prekiauti, teko įsikurti ir čia. Dėl to dalis verslininkų, pasakodami savo sėkmės istorijas, nevengia ištarti, kad pradėjo nuo Gariūnų, omenyje turėdami, jog pradėjo, kaip amerikonai pasakytų, nuo nulio.

Kita vertus, žinant vėliau sekusius įvairiausius skandalus dėl mokesčių ir insinuacijas dėl ryšių su nusikalstamu pasauliu, galiausiai matant, kuo šiandien tapo Gariūnai, daugeliui tai asocijuojasi su savotišku pigumu. Todėl šiame kontekste posakis "pradėjau nuo Gariūnų" tarsi meta tam tikrą šešėlį tiek turgaus fenomenui apskritai, tiek visiems čia kadaise prekiavusiems. Ne kartą teko girdėti neartikuliuotą gėdą, tarsi savotišką dalies savęs išsižadėjimą, iš su Gariūnais vienaip ar kitaip susijusių asmenų. O juk labiau pagalvojus, net jei kadaise ir teko prekiauti Gariūnų ar kitoje turgavietėje, tačiau ilgainiui pavyko išvystyti savo verslą, tampa ganėtinai aišku, jog individualūs asmens pasiekimai neturi nieko bendro su vėlesne turgavietės reputacijos transformacija.

Žinoma, egzistuoja ir kitų paralelių, greičiausiai bandant įteigti, tarsi dalies verslininkų verslo modeliai yra itin banalūs, ar jų elgesio manieros ir darbo etika neatitolo nuo ano laikmečio... Manau, kad tai labiau stereotipinis požiūris. Nenoras atitrūkti nuo kadaise susikurto įvaizdžio. Nagrinėdamas šią temą aptikau nedidelį filmą "Gariūnų vyrai". Peržiūrėjus jį, nekilo abejonių apie dabartinę verslo pažangą. Kaip jau minėjau pradžioje, kaip tik ir norėjosi revizuoti tokį įsivaizdavimą. Nepaisant Gariūnų legendos, nebūtų tikslu mesti šešėlį verslininkams sakant, tarsi dalyvavimas Gariūnuose paliko neišvengiamą stigmą. Galbūt, gerai paieškoję ir rastume vieną kitą atitinkamą egzempliorių, tačiau žvelgiant tendencijas, verslas nužengė toli į priekį.

– Pastebite, kad požiūris keičiasi, stereotipai bliūkšta. Įvyko kažkoks lūžis? Ar prie to prisideda jaunoji karta, savo kaip verslininko tapatybę formuojanti iš užsienio patirčių ir pavyzdžių?

– Sunku pasakyti, ar tai tikrai lūžis. Veikiau ginčiau nuomonę, jog tai lėta, objektyvių procesų ir inercinių požiūrių samplaikos nulemta kaita. Kaip minėjau, dalis apklausų teberodo neigiamą visuomenės nusistatymą verslo atžvilgiu. Bet taip pat matome dalies visuomenės begalinį norą imtis verslo. Apie tam tikrą visuomenės požiūrio nenuoseklumą jau yra kalbėta, taikliai pastebint, kad, nepaisant gajų stereotipų, pastebimas jaunesnės kartos noras imtis verslo. Pastarąją tendenciją patvirtina augančios įvairiausių verslumo akademijų, seminarų ir verslo konferencijų tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems dalyvių augimo tendencijos.

Neabejotinai patirtys užsienyje prisideda prie požiūrio kaitos, tačiau nesiūlyčiau naiviai tikėtis, jog ten viskas gėlėmis nuklota... Antraip rizikuojama susidurti su papildoma nusivylimo banga. Verslininkai yra taip pat visuomenės nariai. Kaip bet kurioje srityje yra visko, įvairovė tarpsta ir čia. Suprantu, kad daugeliui, dėl įvairiausio plauko patirtos neteisybės laukinio kapitalizmo laikais, sunku tapti optimistais verslo atžvilgiu. Nesiūlau kažkaip specialiai garbinti verslininkų jei tam nėra pagrindo. Tačiau regint jau esamus pasiekimus, norisi bent truputį pasėti viltingumo.

Anonsuodamas knygą, pateiksiu trumpą ištrauką, kodėl taip manau: "Nepriklausomybės pradžioje turėjome agresyvų, grobuonišką ir bet kokia kaina individualų pranašumą norintį demonstruoti naująjį turtuolį, o šiandien turime nepalyginamai rafinuotesnį, solidesnį ir labiau visuomenę suprantantį verslininką. Ir be statistinės analizės matyti rėmimo tendencijų pokyčiai: nueitas netrumpas kelias nuo sporto klubų pirkimo ir elgimosi kaip su savo nuosavybe iki viešųjų erdvių, muziejų steigimo ir dovanojimo visuomenei nesistengiant pabrėžti asmeninių nuopelnų."

GALERIJA

  • Fenomenas: „Gariūnai“ kaip reiškinys tapo įvairių mokslinių tyrimų objektas. Nuotr. – turgavietė „Gariūnai“. Vilnius, 1988 m.
  • Pastebėjimas: anot sociologo D.Genio, verslininkai taip pat yra visuomenės nariai. Kaip ir bet kurioje srityje, būna visko, tad reikėtų vertinti visą kontekstą, o ne pavienius atvejus.
  • Lietuviškas verslas: nuo naujųjų turtuolių iki startuolių
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

manau

Kol nebus mokami atlyginimai,kad kad būtu galima pragyventi ,tol ir murkdisimės.Nustatytu minimalų ,kad iš jo galima būtu pragyventi ir verslininkai nepiknaudžiautu.O kur minimalų padarys už atkatūs pribalsavo jų naudai.Jei neturi už ką mokėti užsidaryk.,kai yra kituose eu šalyse.Priimė liberalų darbo kodeksą ir laukia verngų iš trečių šalių.

Kaunas

Taip verslas sukurtas išnaudojimui,dirbi po 12 val.už 5 žmonęs,nėra kada nei pietauti nei minutę atsipūsti tuo pat atsiranda šalia vadinamas verslininkas ir minimalus atlyginimas pašlijo sveikata išėjau iš darbo .

minde

bet daugiausia tas verslas pastatytas turtingu teveliu o nre ju paciu po to kai islepinti vaikuciai pradeda vadovaut tai visi isbegioja nieks mastantis kazkiek nenori dirbt/.zemo intelekto vadovai jus vergai as vadas tkiu pricp vadovaujsie darbdaviai iesko tie darbdaviai kurie nemoka algu kas moka tiem norinciu bus ir yra tik neverkit kad triksta neturit ka moket .tai arba bankrutokit ar ba algas kelkit.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS