LIGĄ PADĖJĘS ĮVEIKTI AJURVEDOS GYDYTOJAS TAPO GYVENIMO VYRU

Ji buvo Julija. Nuo hormonų ištinusi galva ir kūnas, suprastėjęs matymas, nerišli kalba, žingsniai – tik su vaikštyne arba pasiremiant į sienas. Saujomis ryjami vaistai ir pirmos grupės neįgalumas. Dabar ji – Jay Shri. Ajurvedos gydytojo ir mokytojo Anantaros Das žmona, iš pabaisos virtusi gražuole, pakeitusi gyvenimo būdą ir neabejojanti, kad jos liga buvo Dievo dovana.

Matė vien tik darbą

Apsilankius vaišnavų šventykloje Aukštuosiuose Šančiuose, Anantara Das ir Jay Shri pradžioje pakvietė pusryčiauti.

Prie altoriaus. Skambant šventai muzikai. Ant žemės. Grikiai, daigintos kruopos, samosos, vaisiai, šiltas vanduo.

"Kadaise žengiau visiškai kitu gyvenimo keliu, – plačiai šypsojosi 27 metų Jay Shri, anksčiau buvusi Julija. Sėkmė, laimė, šlovė, grožis – taip iš sanskrito kalbos verčiamas dabartinis kaunietės vardas. – Po ligos, kurią vadinu Dievo palaima, viskas apsivertė ne 180, o 360 laipsnių kampu."

Jay Shri šypsosi daug.

"Šypsena jos veide dažnai šviesdavo net ir sergant", – ramiai pastebėjo greta sėdintis 51 metų Anantara Das, kurio vardas reiškia "besiplečiantis, viską žinantis, visa apimantis".

2008 m. Jay Shri neteko mamos ir liko gyventi su lazdele po insulto pasiremiančia močiute bei broliu. Tėtis, kai jai tebuvo treji metai, išsiskyrė ir seniai gyvena Kaliningrade.

"Mačiau tik darbą, darbą ir darbą. Kiti draugai, kitoks gyvenimo būdas, chaotiška mityba", – pasitaisiusi rožinės spalvos skarą pasakojo Anantaros Das žmona.

Baigusi mokyklą ji įkūrė šokių studiją: keldavosi 8 val., lėkdavo į universitetą, kur mokėsi psichologijos, turizmo vadybos ir organizacinės veiklos, po to dirbdavo mamos parduotuvėje, o vakarais, iki 22 valandos, savo šokių studijoje.

"Grįždavau namo 23–24 val., privalgydavau, neretai į centrą pasivaikščioti važiuodavau tik po 22 val., – nusijuokė Jay Shri. – Ir vieną dieną... Tai buvo 2010 m. vasaris, ketvirtadienis..."

Lemtingasis ketvirtadienis

Kelios savaitės iki lemtingos dienos kartais jai suskausdavo galvą ir vakare, per šokių treniruotę, reikėdavo trumpam pailsėti.

"Naudojau visokius ibuprofenus", – neslėpė Jay Shri.

Tą lemtingą dieną, klasės sutikimo išvakarėse, ji važiavo į kirpyklą. Karaliaus Mindaugo prospekte, važiuojant ketvirtąja eismo juosta, staiga pajuto, kad pradėjo bėgioti į šonus akys. Sustojo, papurtė galvą ir neskubėdama važiavo iki kirpyklos. Ten kentėjo, nors jautėsi vis prasčiau ir prasčiau.

"O kitą dieną brolis mane jau už parankių vedė į klinikas, – prisiminė Jay Shri. – Beveik nepaėjau ir labai silpnai mačiau."

Tuomet vos 20 metų merginai skubiai atliko neurologinius tyrimus ir iškart paguldė į palatą. Medikams už ją pasirašė brolis.

Dvi savaitės buvo labai sunkios, o klinikose ji išgulėjo du mėnesius. Po to dar vieną – sanatorijoje.

"Tikslios diagnozės ir ligos nenustatė. Erkė neįkando, tačiau pagal požymius konstatavo meningoencefalitą – smegenų uždegimą", – pasakojo Jay Shri.

Ji išgyveno daug – saujos vaistų, įvairiausi tyrimai, trys punkcijos, nuo gydymo hormonais išsipūtė visas kūnas, galva padidėjo dvigubai.

Draugės šeima finansavo kelionę ir savaitės tyrimus Briuselyje, kur buvo naudojama pati moderniausia technika. Tačiau ir ten nerado tikslios ligos priežasties, todėl liko ta pati – smegenų dangalų uždegimas.

Žmones atpažindavo iš garsų

"Kai kurie Anantarai sako, kad turi gražuolę žmoną, tačiau jis mane sutiko kitokią. Nuo vaistų ir hormonų atrodžiau lyg ufonautė – didelė galva, spuoguota, su ūsais", – juokėsi Jay Shri.

Nenorėdama sulaukti samsaros – pasikartojančių minčių derinių, kurie gali materializuotis, ji sunaikino visas sunkaus laikotarpio nuotraukas.

Bet prisimena, kaip dėl ligos sutriko vestibuliarinis aparatas, o nuo dažno gulėjimo atrofavosi raumenys. Iš Rusijos dukrą prižiūrėti atvykęs tėtis ar brolis ją turėdavo nešti net į tualetą.

"Gydytojai keitėsi, jaučiausi kaip bandymų triušiukas, nes nuolat reikėjo pasakoti, kaip jaučiuosi, daug ką kartoti iš naujo, – prisipažino Jay Shri. – Kartais nejausdavau skonio, prasidėdavo sloga, kartą net įkišau pirštą į verdantį vandenį – visiškai nejutau karščio."

Buvo laikas, kai ji beveik nematė, o žmones atpažindavo iš garsų ir eisenos.

"Kartais pabūdavau kelias savaites pas tėtį Kaliningrade, kartais – pas tetą, brolį. Kaip mylimas augintinis – ten, šen, bet pernelyg negerėjo", – šyptelėjo pašnekovė.

Šuniukas, lova ir televizorius

Jau nuo pirmos nelaimės dienos ją aplankė mintis, kad ši liga –  Dievo dovana.

"Nežinau, kodėl, iš kur kilo ši mintis, bet niekada savęs neklausiau, kodėl man, už ką, ką blogo padariau? – savo mintimis ji pasidalijo su močiute. – Kai močiutė į mane keistai pažiūrėjo, daugiau to garsiai nesakiau. Turbūt pagalvojo, kad man pavažiavo stogas, nes jauna, graži šokėja virto sergančiu, baisiu ufonautu ir kalba apie Dievo dovaną."

Kartais ji verkdavo, tačiau ne iš gailesčio sau, bet dėl fizinio skausmo, kai tindavo veidas ir kūnas. Ką jai sakė gydytojai? Padėti niekuo negalėjo: reikėjo vartoti hormonus, vaistus ir tikėtis išgijimo.

Jay Shri jau buvo suteiktas pirmos grupės neįgalumas.

"Grįžusi po ligoninių, tyrimų, sanatorijų įsigijau šuniuką ir dažniausiai gulėdavau lovoje prie televizoriaus, – į praeitį keliavo Jay Shri. – Kartą, rugpjūčio pabaigoje, brolio uošvė pasiūlė pakviesti ajurvedos gydytoją. Ji, to nežinojau, yra vaišnavė, kartais atnešdavo man prasado – maisto, kuris pirmiausia paaukojamas dievybei, po to suvalgomas tikint, kad dievybės palaiminimas įsismelkė į jį."

Ir 2010 m. rugpjūčio 3 d., pasiremdama į sienas, ji nuklibinkščiavo prie durų įsileisti Anantaros Das – ajurvedos gydytojo, kuris kitais metais tapo jos vyru.

Pasitiko suvargusi "močiutė"

"Pas mane gydėsi jos giminaitė... – pradėjo pasakojimą ramiai klausęsis žmonos žodžių Anantara Das. – Ji ir pasakė, kad jos namuose yra mergaitė, kurios mama mirė, tėtis gyvena toli, močiutė – po insulto, turi pirmos grupės neįgalumą, o gydytojai jau negali padėti... Dvidešimtmetė, neįgali..."

Anantara Das išvydo jį pasitikusią suvargusią, maždaug 45 metų "močiutę" lyg balionas išsipūtusia galva. Ji kalbėjo nerišliai. Tai buvo eilinė pacientė, kuri sunkiai miegojo, sunkiai matė, sunkiai vaikščiojo.

Ajurvedos gydytojas į močiutę panašiai merginai skyrė individualų gydymą ir apsilankė po savaitės. "Ji jau buvo ištyrinėta kaip mašina daugybę kartų, – pasakojo Anantara Das. – Jei žmogus nesužalotas, neįvyko negrįžtamų fizinio kūno pokyčių, pavyzdžiui, neprasidėjo artritas, ar yra nepraradęs organų, arba toks nėra nuo gimimo, neabejojau, kad jį galima išgydyti."

Jau nuo pirmos dienos Jay Shri pakeitė gyvenimo būdą: nevalgė mėsos ir elgėsi, kaip sakė gydytojas. "Buvau paklusni", – nusijuokė jauna moteris. Tai buvo ne vienintelė savybė, kuri sužavėjo Anantarą Das.

Kardinaliai pakeistas gyvenimas

Gydytojas sukūrė tepalus masažams, pagamino vaistų iš lietuviškų vaistažolių, atsivežė masažo stalą.

"Žinojau, kad aplinka, kurioje ji gyvena, gali susargdinti, numarinti arba pagydyti, – tikino Anantara Das. – Reikėjo kardinaliai keisti gyvenimo būdą. Kokia ligų priežastis? Neteisingas gyvenimo būdas, mąstymas, tikslai."

Netrukus "ufonautei", jei ji nori išgyti, Anantara Das pasiūlė atvažiuoti į Vedų kultūros centrą Panerių gatvėje, kur ilgai gyveno ir gydė.

"Atvežė ją su vaikštyne ant ratukų – iškart pasakiau, kad išmestų, – pasakojo ajurvedos gydytojas. – Žmogus fiksuoja, koduoja mintyse ir jau nepasitiki savo jėgomis."

Jay Shri vis dar nevaikščiojo, nekalbėjo, nemiegojo.

"Bet ji – šypsojosi. Dažnai", – dar vieną jam imponavusią būsimos žmonos savybę pastebėjo Anantara Das.

Gydytojas jai individualiai gamino pusryčius, pietus, vakarienę – kai kurie net vegetariški produktai tuo metu jai nebuvo tinkami.

Anantara Das pacientei ruošė vaistažolių mišinius, darė masažą, keldavo 4 val. ryto skambant dvasinei muzikai.

"Tradiciškai eidavau miegoti 2 val. nakties, keldavausi 8 val., o dabar turėjau gultis 22 val., o keltis – 4 val., – juokėsi Jay Shri. – Tiesa, prie vegetariško maisto, kitokio gyvenimo būdo pripratau akimirksniu. Sunkiau buvo su miegu – dažnai skaitydama knygą prisidengdavau ir stengdavausi užsnūsti, bet man neleisdavo."

Po savaitės Jay Shri įprato prie naujo režimo, kartu su kitais karpydavo vaistažoles.

Liga pasitraukė

"Maistą reikia gaminti su meile ir jei bus skanu, žmogus nejaus, ar yra mėsos, – pastebėjo Anantara Das. – Pamažu mažinome hormonų dozes, nes iškart nutraukti jų vartojimo negalima. Organizmas patirtų šoką."

Daug bendraudami, kasdien išeidami po valandą pavaikščioti, jie pamažu susidraugavo.

Jay Shri jau galėjo pastovėti, po trijų mėnesių jos kalba tapo rišlesnė, o galva mažėjo, lyg iš pripučiamo kamuolio būtų išleidžiamas oras.

Pavasarį pamažu sveikstančiai pacientei Anantara Das pasiūlė trijų mėnesių piligriminę kelionę: "Mačiau, kad ji kabinasi į gyvenimą, būklė gerėja, ir neabejojau, kad pusantro mėnesio šiltoje Indijoje, šventose vietose, ji sustiprėtų dvasiškai."

Rudenį pacientė jau beveik  visiškai atsigavo ir vėl galėjo vairuoti.

Magnetinio rezonanso rezultatas skelbė: liga pasitraukė.

"Tiesa, dar reikėjo sustiprinti raumenis, nes vaikščiojo kojas kilnodama tarsi kareivis, – teigė ajurvedos gydytojas. – Jos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, nes pradėjusi sirgti dažnai krisdavo vonioje, kambaryje. Pirmos grupės neįgalumas buvo sumažintas iki antros, o po to liga pasitraukė."

Trejos vestuvės

Kaip gydytojos ir pacientės santykiai ėmė krypti vyro ir žmonos sąjungos link?

"Pamažu, daug laiko praleidžiant kartu, vaikščiojant, bendraujant, – pripažino Jay Shri. – Patiko jo savybės, charakteris, išmintis."

"Ji nuolanki, gero charakterio ir daug šypsojosi, – šyptelėjo nuo 1994 m. vaišnavas Anantara Das. – O vėliau iš senutės virto gulbe. Dabar ir mane pamoko, pasitariame, ką daryti. Žmona – geriausia vyro pagalbininkė. Supanašėjome, pajutome, kad galime kartu kažką kurti, sutapo požiūris į gyvenimą."

"Man viskas įvyko natūraliai. Tarsi miegojau ir prabudau. Liga išties buvo Dievo dovana prabusti. Ir sutikti Anantarą Das", – neabejoja Jay Shri.

Netrukus ajurvedos gydytojas ir pacientė iškėlė vestuves. Ir ne vienas, o net trejas!

Pirmąsias – Kauno rotušėje – pasaulietiškas su draugais, po to – stačiatikių bažnyčioje prie Trakų, kur šventikas pažinojo Jay Shri senelę.

Trečiosios vestuvės vyko pagal vedų tradicijas su seniausiu žemėje – jagja (ugnies) ritualu. Be alkoholio, kavos, mėsos, tačiau linksmai didesniame nei 150 žmonių būryje.

Įžadai ir naujas vardas

"Išgydyti galima daug neišgydomų žmonių, tačiau jiems reikia kardinaliai keisti gyvenimo būdą, mąstymą, mitybą. Turi paleisti sena ir keistis, – aiškino Anantara Das. – Jay Shri sudegino praeitį ir pajuto saldesnį, natūralų gyvenimo skonį."

Greta sėdėjusi gydytojo žmona pritariamai linkčiojo galvą.

"Naujas mano dvasinis vardas – tarsi naujas gyvenimas. Jis apsisuko 360 laipsnių kampu. Nė akimirkos nepasiilgau šokių, pajutau saldesnį, tikresnį gyvenimo skonį, – tikino moteris. – Praeitis nėra blogis, bet tai pamokos, kurias turi išmokti."

Kai ji davė įžadus nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, negerti alkoholio, kavos, žaliosios arbatos, kartoti mantrą, nežaisti azartinių žaidimų, neturėti atsitiktinių intymių santykių ir gavo kitą vardą – tai buvo naujo, dvasinio, gyvenimo pradžia.

"Močiutei palikus savo kūną, mes čia įkūrėme šventyklą, centrą, kur gydome, kuriame dvasinį miestą ir bendruomenę – Dvaraką.  Užšilio gatvėje esančiame vaišnavų centre šiuo metu gyvena 15–20 žmonių."

Dabar jos požiūris į gyvenimą – Krišnos filosofija. Pagal tūkstančių metų senumo šventraščius.

"Ir, patikėkite, viskas man atėjo natūraliai, ne fanatiškai. Aš tarsi prabudau iš miego, – prisipažino Jay Shri. – Pagrindinė taisyklė – pažinti save ir gyventi Dievui, bet koks veiksmas atliekamas su Dievo sąmone."

Žmonėms trūksta žinių

"Daug žmonių neturi žinių ir todėl yra tarsi akli kačiukai, – tęsė Anantara Das. – Jie nesupranta gyvenimo prasmės. Nežino, kam jis skirtas, kas jie tokie, iš kur atėjo, ką reikia daryti, kur keliaus po mirties. Ir tai nepriklauso nuo žmonių išsilavinimo."

Ajurvedos gydytojas įsitikinęs, kad, turint dievišką, dvasišką ar Krišnos – jis pavartojo tris terminus – sąmoningumą, žinant šventraščius, nelieka baimės.

"Šventraščiai viską paaiškina, kodėl sergi, kodėl esi turtingas, kodėl vyksta nelaimės, kur iškeliausi... – aiškino Anantara Das. – Prasiplečia vertybės, randi džiaugsmą. Suvoki, kad laimė – ne piniguose, ne daiktuose, o tavo viduje. Dievas yra tavo viduje. Bet to nežinome, lakstome kaip bepročiai, o mums reikia nurimti. Dievas yra vedlys."

Anantara Das pastebėjo, kad skubėdami, įsisukę į rutiną žmonės nė nemato, kad tūkstančiai kitų jau eina dvasiniu keliu. Skubėdami jie galvoja, kad tokių nėra. "Tačiau jų vis daugėja. Krikščionių, musulmonų, baptistų ar kitų religijų žmonių", – teigė Anantara Das.

Kodėl didesnė dalis elgiasi kitaip? Ar žmonėms reikia nelaimės, ligos ir tik po skaudžių pamokų jie suvokia vertybes?

Visatos dėsniai – amžini

"Materialus pasaulis – kaip kalėjimas. Žmonės nenutuokia, kad gali būti kitaip. Įpranta ir jiems atrodo, kad yra gerai, kad taip turi būti, jie bijo ar nenori nieko keisti, – aiškino ajurvedos gydytojas. – Nors jie mato, kaip aplinkiniai suserga, jaučia nerimą. Bet nieko nekeičia."

Žmonių gyvenimą valdo trys gunos (energijos): neišmanymas, aistra ir dorybė. Ir kiekviena jų veda savu keliu.

"Žmogus netiki, kad gyvenimas amžinas, o jis tik siela, bet ne kūnas. Jie netiki reinkarnacija, galvoja, kad tai priimtina tik indusams. Tačiau tai nepriklauso nuo religijos, – įsitikinęs Anantara Das. – Religijos keičiasi, jų daug, jos skirtingos, o visatos, gamtos dėsniai – amžini."

"Nebūtina keisti religijos, būk krikščionis ar musulmonas, bet pamatyk plačiau, aukščiau. Laikykis bent Dešimt Dievo įsakymų – tai jau bus labai gerai", – patarė ajurvedos gydytojas.

Pastebėjus, kad žmonėms sunku žengti pirmą žingsnį, jis patarė rasti dvasinį mokytoją, kuris atskleistų dvasinę prigimtį, suteiktų žinių.

"Dauguma vargsta dėl savo charakterio savybių, nežinojimo, nesutaria, kariauja, nes nesutampa norai, – aiškino Anantara Das. – Mes su žmona naudojamės ahimsa – neprievarta, ieškome geresnio sprendimo, kuris tiktų ir mums, ir visiems čia, kad būtų gera kaip šeimoje. Ir tuos žmones (šventykloje) norime išleisti į gyvenimą tokius, kad jie mokytų kitus."

Kiekviena diena – palaima

Nejaugi Anantara Das ir Jay Shri moka džiaugtis tik Dievu? O gamta, maistas, bendravimas ir kiti dalykai?

"Tai savaime suprantama. Dabar žmonės sako: karšta, šalta, prisnigo, prilijo. Kai eini dvasiniu keliu, tai suvoki kitaip. Supranti, kad tai, jog gyveni, jauti lietų ar sniegą, saulę ar vėją, yra didelė vertybė. Nesvarbu, vasaris ar balandis. Supranti, kad tas grožis – vientisa vertybė", – kalbėjo vyras.

"Valgome aukščiausios kokybės – dvasinį – maistą. Jį gaminame, aukojame ir gauname dvasinės energijos. Mokame džiaugtis viskuo, tačiau tai Dievo malonė. Viską transformuojame per Dievą, – aiškino Anantara Das. – Gyventi – gražu ir prasminga, nes mokame būti čia ir dabar."

"Tavo veiksmai, o Dievo rezultatas, – mėgstamą posakį išskyrė Jay Shri. – Rodyk pastangas, o toliau viskas priklausys nuo Dievo."

Ji nebijo, kad viskas sukasi ratu ir liga grįš. Ji sąmoninga, meldžiasi ir tiki Dievą.

"Daugelis gyvena ateitimi – užaugsiu, ištekėsiu, susilauksiu vaikų, rasiu darbą, turėsiu pinigų, užauginsiu vaikus, išeisiu į pensiją, nusipirksiu žemės sklypą kapinėse. Arba praeitimi – kai dirbau, mylėjau, kokie vaikai buvo maži... – ramiai kalbėjo Anantara Das. – Kiekviena diena yra palaima, o mes mokame gyventi šia minute. Juk nežinome, kas įvyks, kas ateis. Tai nereiškia, kad neplanuojame. Bet mokame suprasti didžiausią vertybę – būti ir gyventi čia ir dabar."