MEKSIKIEČIŲ ŠEIMĄ LIETUVOJE SUŽAVĖJO LIETUVIŠKA GAMTA

Kai draugų gimtadienyje simpatiška juodbruvo gymio mergaičiukė netikėtai prabyla lietuviškai ir prisistato esanti iš Meksikos – suklūstu. „What is your name?“ – klausiu. „Frida“, – lyg niekur nieko atsako ji, sukeldama pliūpsnį puikių atsiminimų apie garsiąją meksikiečių menininkę Fridą Kahlo ir jos mėlynąjį namą-muziejų senajame Kojoakane.

Dukrą pavadino Frida

Septynmetės Fridos Morales tėtis – Manuelis Moralesas – aiškina, kad Fridos vardas Meksikoje išpopuliarėjo gal tik paskutinįjį penkmetį. „Šiuo metu tai iš tiesų madingas vardas“, – pritariamai linksi jis ir priduria, kad kur kas dažniau meksikiečiai savo dukras vadina Gvadalupėmis, Marijomis ar Martomis.

Kai dar gyveno Meksikoje, Manuelis lankėsi F.Kahlo mėlynajame name, kur dabar yra įrengtas gražus muziejus. Labiau nei garsios menininkės darbai jos tautietį sužavėjo ypatinga šios moters gyvenimo istorija, jos užsidegimas gyventi ir kurti bet kokia kaina, iki paskutinio atokvėpio.

Į Kauną atvyko dėstyti

Manuelis atvyko į Lietuvą darbo reikalais. Sako, kad adaptuotis Europoje nebuvo labai sunku, nes nuo 2018-ųjų jau gyveno Prancūzijoje, Reimso mieste. Čia baigė bioekonomikos postdoktorantūros studijas, po kurių gavo darbą Lietuvoje.

Nuo 2020-ųjų M.Moralesas dirba Kauno technologijos universitete (KTU) Ekonomikos ir verslo fakultete. Į Kauną gyventi atsikraustė ir visa jo šeima – žmona Fatima Marquez ir dvi jų dukros. Vyresnėlė Frida netrukus švęs aštuonerių metų gimtadienį, o jos sesutei Elise – penkeri.

Pats Manuelis gimė Meksikoje, Meridos mieste. Ten baigė bakalauro, magistro studijas ir susipažino su savo būsima žmona Fatima – to paties universiteto studente, taip pat meksikiete. „Mes studijavome skirtinguose fakultetuose. Fatima gynėsi verslo vadybos bakalaurą. Įsimylėjome...“ – neria į prisiminimus pašnekovas.

Po vestuvių drauge su žmona Moralesai persikėlė gyventi į Santjagą Meksikoje, kur Manueliui buvo pasiūlytos profesoriaus pareigos viename vietos universitete. Čia gimė ir pirmoji poros dukrelė Frida. Vėliau, kai šeima išsikraustė į Klermoną-Feraną Prancūzijoje (ten Manuelis įgijo ekonomikos daktaro laipsnį), jiems gimė ir antroji dukrelė Elise.

Manuelis ne tik profesoriauja Kaune, bet drauge su visa šeima aktyviai keliauja po Lietuvą. Ketveriukei patinka rengti piknikus gamtoje, kurios žaluma, ypač atėjus vasarai, jie vis dar nepaliauja žavėtis.

Atgaiva: puikiausias Moralesų šeimos laisvalaikis – kelionės drauge / Moralesų šeimos archyvo nuotr.

Didžiausia profesoriaus aistra – neilgų distancijų bėgimas. Vyrui patinka vykti į įvairius Lietuvos miestus ir dalyvauti bėgimo varžybose. Drauge važiuoja ir visa šeima. Tėčiui nubėgus 10–15 km ir mažumėlę atsipūtus, prasideda įdomiausia dalis – ekskursija po dar neatrastą miestą. Visi kartu apžiūrinėja vietos įžymybes, skanauja lietuviško maisto kavinėse.

„Dar vienas mano hobis – skaitymas. Tiesa, jo reikalauja ir tiesioginis darbas“, – prisipažįsta KTU profesorius.

Šneka keliomis kalbomis

Kol vyras dirba, jo žmona Fatima KTU intensyviai mokosi anglų ir lietuvių kalbų. Moteris nori greičiau pradėti dirbti pagal specialybę. Kol kas dar trukdo kalbos barjeras, tad čia gyvenantys poros draugai siūlo Fatimai padirbėti meksikietiško maisto restorane. Manuelis tvirtina, kad jo žmona išties puikiai gamina.

Rugpjūčio 23-iąją vyriausiajai Moralesų dukrelei Fridai sueis aštuoneri. Matant, kaip gražiai vaikų gimtadienyje ji rūpinasi savo jaunesniąja sesute Elise (mergaites į šventę pakvietė Manuelio bendradarbių šeima), atrodo, kad Frida jau suaugusi.

Meksikoje gimusi, bet Prancūzijoje augusi Frida puikiai kalba net keliomis kalbomis – prancūzų, ispanų, anglų, o dabar jau ir lietuvių. Anot tėčio, jų šeima persikėlė gyventi į Prancūziją, kai Fridai sukako vieni. „Tad jos pirmoji kalba yra ne ispanų, bet prancūzų!“ – juokiasi jis.

Šiuo metu Kauno Suzuki progimnazijoje ji mokosi dar vienos – vokiečių kalbos. „Jau žino keletą svarbiausių frazių, moka daug vokiškų dainelių. Fridai labai patinka dainuoti ir groti smuiku. Šį instrumentą ji pasirinko jau Lietuvoje, vos pradėjusi lankyti meniškos pakraipos pradinę mokyklą.“

Adaptuotis nebuvo lengva

Paklaustas, ar lengvai dukros adaptavosi Lietuvoje, M.Moralesas trumpam nutyla. Sako, pirmus mėnesius net ir komunikabiliajai Fridai nebuvo lengva. „Dalyvauti veiklose, kur nesupranti nė žodžio, mažai mergaitei iš tiesų buvo didelis iššūkis“, – kalba tėtis, laimingas, kad dukra nepalūžo.

Anot jo, kraustymasis iš vienos vietos į kitą Fridai teikia daugiau pranašumų nei trūkumų. „Ji turi daugiau galimybių bendrauti, tobulinti savo šnekamąją kalbą. Be to, mano dukra – tikra ekstravertė. Jai nuolat reikia žmonių.“

Artima: viena Moralesų šeimos mėgstamiausių vietų – Kauno Senamiestis / Moralesų šeimos archyvo nuotr.

Manuelis prisimena juokingą nutikimą, kai juodu su žmona dalyvavo Fridos klasės tėvų susirinkime. „Kai kurie tėveliai neslėpė nuostabos, kaip du užsieniečiai, visiškai nekalbantys lietuviškai, gali turėti dukrą, kuri taip puikiai šneka jų gimtąja kalba. Gal ji įdukrinta?“ – jau balsu kvatojosi M.Moralesas.

Teko tėvams tuomet papasakoti visą savo atsiradimo Lietuvoje odisėją ir dar pridėti, kad vienus metus Frida lankė Kauno darželio „Tukas“ priešmokyklinę grupę, kur įgijo lietuvių kalbos pradžiamokslį.

Manuelis prisimena dar vieną juokingą nutikimą iš tų laikų, kai Frida dar lankė darželį. Vieną dieną grįžusi namo ji paklausė tėvų, kodėl darželio draugai taip jaudinasi, kad, eidami į pirmą klasę, turės keisti mokyklą. „Kas gi čia tokio? – kalbėjo ji. – Juk jiems teks pakeisti tik mokyklą, o ne miestą ar šalį, kaip man.“

Jaunesnioji Fridos sesutė Elise taip pat gimė Prancūzijoje, Klermono-Ferano mieste, kur tėtis gynėsi daktaro disertaciją. „Elise be galo energinga – nenusėdi vienoje vietoje. Ji mielai prisijungia prie manęs rytais, kai darau mankštą ar tempimo pratimus prieš bėgimą. Jai puikiai sekasi mane kopijuoti“, – kalbėjo M.Moralesas.

Anot jo, mažoji Elise – visiška Fridos priešingybė, vyresnėlė – kur kas ramesnė. Ji seka savo bendravardės menininkės F.Kahlo pėdomis ir puikiai piešia. „Abi dukros labai mėgsta rankdarbius. Vakarais jos veria karolius, gamina apyrankes, o paskui jomis puošiasi“, – džiaugėsi tėtis.

Didžiausias sesių troškimas šiuo metu – turėti kokį nors gyvūnėlį. Todėl tėvai ketina padaryti joms siurprizą – artėjančio Fridos gimtadienio proga padovanoti mergaitėms žiurkėną.

Atskrido per karantiną

Ką labiausiai šeima mėgsta veikti kartu? Paprastai Moralesai pirmenybę teikia gamtai, mat gyvena visai netoli Kleboniškio miško. Kadangi visi keturi turi dviračius, o Elise prieš pusmetį irgi išmoko minti dviračio pedalus, šeima dažnai rengia dviračių žygius. Kol kas jie netolimi, nes jaunėlės kojelės dar labai nestiprios.

Lietuvoje meksikiečių šeima jau aplankė Vilnių, viešėjo Trakuose, Druskininkuose, Utenoje.

Globa: vyresnėlė Frida be galo rūpinasi savo jaunesniąja sesute Elise, kuri dar nemoka tiek daug kalbų, kiek ji / Moralesų šeimos archyvo nuotr.

Koks buvo pirmas įspūdis vos atvykus į Lietuvą? „Na... Kai 2020-ųjų rugpjūtį nusileidome į Kauną iš Prancūzijos – pataikėme tiesiai į karantiną. Buvo sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Įsivaizduokite – atvyksti į svečią šalį, kur nieko nepažįsti, nežinai jos tvarkos, įstatymų, ir tave išsyk uždaro. Tuokart neveikė niekas – muziejai, kavinės, pramoninės parduotuvės“, – pirmąsias dienas Lietuvoje prisiminė profesorius.

Manuelis norėtų padėkoti visiems savo draugams, kurie nepaliko šeimos vienos – padėjo susigaudyti situacijoje ir adaptuotis. Taip pat KTU bendradarbiams, kurie nuolat bendravo, konsultavo kolegą per nuotolinius pokalbius.

Kuo skiriasi lietuviai nuo meksikiečių? Anot Manuelio, lietuviai iš pirmo žvilgsnio atrodo uždaresni, sunkiau eina į artimesnį kontaktą. „Užtai jei jau sykį užsitarnauji kokios nors socialinės grupės pasitikėjimą – draugystė gali būti labai nuoširdi ir gili. Meksikiečiai greičiau leidžiasi į pažintis, kviečia tave į kavinę, svečius, bet jų draugystė labiau neįpareigojanti“, – kalbėjo jis.

Ar gavęs darbo pasiūlymą nebijojo vykti į Lietuvą – juk visokių stereotipų apie ją užsienyje sklando? Anot Manuelio, jei būtų tekę iš Meksikos skristi tiesiai į Lietuvą, – galbūt minčių būtų turėjęs ir baugesnių. „Bet į jūsų šalį aš atskridau iš Europos – jau kelerius metus gyvenau Prancūzijoje. Ten mane supo tarptautinė aplinka, įvairių tautybių žmonės. Taigi, iššūkis – darbas Kaune – man nebuvo jau toks baisus“, – aiškino pašnekovas.

Mintis, kad vaikai išvyksta į negirdėtą neregėtą Lietuvą, baisiau atrodė jų tėvams – mergaičių seneliams. „Vos atvykę mes stengėmės padrąsinti juos per vaizdo skambučius. Parodyti, kad čia saugu, o mums – viskas gerai. Skambindavomės net po kelis kartus per savaitę“, – prisimena Manuelis.

Gruodį šeima lankėsi Meksikoje, matėsi tiek su vienais, tiek su kitais tėvais. Ateityje taip pat ketina gimtinę, tėvus, giminaičius lankyti taip dažnai, kaip tiktai leis jų galimybės.

Tėvų pavyzdys užkrečia

Gyvendami Lietuvoje Moralesai pasiilgsta meksikietiškų patiekalų, bet giria ir lietuvišką maistą. Sako, jis jiems kur kas labiau patinka už prancūzišką virtuvę.

Net užsieniečių prieštaringai vertinami cepelinai meksikiečių negąsdina. „Valgėme, ir jau ne vieną kartą. Skanu...“ – pareiškia šeimos galva, pats labiausiai mėgstantis keptą duoną su česnaku ir lietuvišką alų. Priduria, kad savo skoniu česnakinė šiek tiek primena meksikietiškus aštrumynus. Šią vasarą Moralesai jau ragavo ir lietuvių mėgstamos pink soup – šaltibarščių.

Mūsų šeimos laimė kuriama per pasitikėjimą, gražų bendravimą, tarpusavio pokalbius.

Namuose Manuelio žmona Fatima stengiasi maitinti šeimą labiau lietuviškai, bet ypatingomis progomis – kai į svečius užsuka šeimos draugai – ji kepa tortilijas, gamina specialius padažus, prie jų ir ruošia skirtingus įdarus. „Viena bėda, kad Lietuvoje sunku rasti meksikietiškam stalui tinkamų produktų, – sako M.Morales. – Dažnai jie būna ir neadekvačiai brangūs.“

Paklaustas, ar gyvendamas Lietuvoje jaučiasi laimingas, meksikietis trumpam susimąsto. Paskui linkteli – taip, tikrai laimingas. Jam nieko netrūksta. Pirma – turi mėgstamą darbą, antra – jį visur lydi, palaiko mylima šeima.

„Mūsų šeimos laimė kuriama per pasitikėjimą, gražų bendravimą, tarpusavio pokalbius. Jei tėvai rodys gerą pavyzdį – juo paseks ir dukros. Svarbu mergaitėms sudaryti saugią namų aplinką, kad jos galėtų drąsiai išsakyti tėvams tai, kas joms guli ant širdies. Mūsų pareiga – jas išklausyti ir kiek įmanoma daugiau palaikyti, pasitikėti jomis. Ypač sesėms žengiant į paauglystę. Dar – įskiepyti atsakomybės jausmą“, – įsijautęs kalbėjo Fridos ir Elise tėtis.

Rugpjūtį Moralesai planuoja kelioms savaitėms skristi į Prancūziją. Sako, kad labai pasiilgo šios šalies, kurioje nebuvo jau ilgą laiką. Ten turi daug draugų, kuriuos ketina aplankyti. Be to, dukroms bus sveika prisiminti ir prancūzų kalbą, kurią gyvendamos Lietuvoje jau gerokai primiršo.