Mieste prikeltas lino gyvenimas | Diena.lt

MIESTE PRIKELTAS LINO GYVENIMAS

Tradicijų įkvėptos grožybės, svetingas jaukumas, gera nuotaika – į lino saloną "Jaukūs namai" žmonės ateina ne tik apsipirkti, bet ir bendrauti, praleisti vakarą. Nerimstančios salono šeimininkės Dalia Kavaliauskienė ir jos dukra Asta subūrė smagią lino gerbėjų bendruomenę, kuriai pristatė naują sumanymą – edukacines dirbtuves apie lino amatą.

Emocijos suvienijo

"Kas nežino dainos "Trumpas lino žydėjimas, ilgas lino gyvenimas..." – linai žydi pusdienį, o jų darbai buvo dirbami visus metus. Juos lydėjo dainos, žaidimai, apeigos, pasakojimai – lino tema gyvuoja mūsų tautos tradicijose, tautosakoje, kasdienybėje ir šventėse, – sakė D.Kavaliauskienė, pasakodama apie lino kelią iki pluošto. – Įdomu, kad technologijos proceso nepaspartino, o šiandien naudojami tie patys, tik kiek modernesni prietaisai. Beje, apdirbus linus, lieka tik 15 proc. tinkamų verpalams gaminti. Štai kodėl lino dirbiniai tokie brangūs."

Salono savininkė ne tik pasakojo, bet ir parodė, pakvietė visus susirinkusius išbandyti, kaip dirbama su linų galvenų nuėmikliu – brauktuvu, mintuvu, skirtu atskirti pluoštą nuo spalių, kaip pluoštas šukuojamas: iš pradžių retomis medinėmis, vėliau tankesnėmis metalinėmis ir pabaigoje itin tankiomis iš arklių ašutų pagamintomis šukomis.

Prie rankinio linų mintuvo stojo tiek moterys, tiek vyrai. Visi bandė pluoštą šukuoti, stebėjosi jo minkštumu, švelnumu, nuostabiu žvilgesiu. Ypatinga nuotaika salono erdvėse pasklido nuaidėjus Astijaus Žukausko pučiamos birbynės melodijoms, į vilnijančias žydinčių linų jūras nunešė skaitovės Vilmos Urniežiūrės skaitomi įvairių kartų lietuvių autorių eilėraščiai apie linus, kurių kas antras trečias jų išsiliejo į dainą, kurią vieningai traukė visi dirbtuvių dalyviai.

Atrasti ir patirti

"Edukacinės dirbtuvės apie liną nuo augalo sėklos pasėjimo iki austi tinkamo pluošto – nauja mūsų veiklos rūšis. Apie tai galvojome jau seniai, tačiau naudoti įprastą vaizdinį dirbtuvių formatą rodėsi primityvu – norėjosi rasti originalų, dinamišką, teatro elementais papildytą būdą, kuris įtrauktų žmones ir dovanotų įsimintinas emocijas", – sakė A.Kavaliauskaitė.

Pasak jos, mintis apie tokią edukacinę programą įkvėpė dvi pagrindinės priežastys. Pirma – salono šeimininkės dažnai dalyvauja įvairiose parodose, kur vien tik stovėti ir siūlyti prekes, kartotis klientams pasakojant, kaip gimsta lino audinys, tapo joms pačioms nebeįdomu, o ši smagi atrakcija – puikus būdas pajudėti, kartu pritraukti, sudominti pirkėjus. Kita vertus – ne tik užsieniečiai, ypač japonai, su kuriais pastaruoju metu salonas palaiko gražius ryšius, bet ir patys lietuviai nežino, kuo lino gaminiai išskirtiniai, koks jų atsiradimo kelias.

"Lietuviams tai yra galimybė prisiminti senuosius amatus, užsieniečiams – susipažinti su mūsų krašto kultūros tradicijomis. Mažai kas Japonijoje žino, kas yra ši medžiaga, nes linas, kanapės ir džiutas japonų kalboje vadinami tuo pačiu vardu", – pastebėjo Asta.

Turės savų sėklų

Sumanymą įgyvendinti ėmėsi veiklioji D.Kavaliauskienė: ieškojo senojo amato meistrų, įrankių, tautosakos. Paieškos ją atvedė į Rumšiškes, Lietuvos liaudies buities muziejų, kurio darbuotojos išsamiai papasakojo ir pademonstravo visą lininio audinio atsiradimo procesą ir patarė, kur įsigyti lino pluoštui apdoroti skirtus prietaisus.

"Pagal muziejuje esantį originalą užsakėme padaryti linų mintuvo kopiją ir dar vieną – penkis kartus mažesnę, kad galėtume vežiotis į renginius. Iš kaimo senolių įsigijome daugiau kaip šimto metų senumo linų pluoštui iššukuoti skirtas šukas", – pasakoja Dalia, pasiryžusi gausinti autentiškų lino pluošto apdirbimo priemonių arsenalą.

Sunkiausia buvo rasti pluoštinio lino sėklų: tos, kurias valgome, skaniname košę, iš kurių spaudžiamas aliejus, netinka – tai maistiniai linai, jų stiebai trumpi. Paieškos nuvedė į Panevėžio rajone esantį Linų muziejų: čia yra panaši edukacinė programa, muziejaus darbuotojai patys augina pluoštinius linus ir ruošia jų pluoštą. Sužavėti veiklių kauniečių iniciatyvos, jie padovanojo glėbelį paruošto pluošto ir sėklų.

"Kur sodinti? Linams reikia tinkamo dirvožemio. Paprašiau bičiulės, kurios tėveliai Suvalkijoje prie Vištyčio ežero turi savo ūkį. Visą vasarą man jie siuntė nuotraukas, kaip linai sudygo, suaugo, kaip mėlynai žydi, kaip brandina sėklas. Užtruko ilgai: oras buvo šiltas, tad linus nupjovė tik rugsėjo pabaigoje, kada jų vaisiuose – apskritose dėžutėse – pradėjo barškėti sėklos. Dabar turėsime savų", – džiaugiasi A.Kavaliauskaitė.

GALERIJA

  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
  • Mieste prikeltas lino gyvenimas
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

suvalkietė

linus sėja, o ne sodina

roves linus

linus rauna - nepjauna

SUSIJUSIOS NAUJIENOS