GYVŪNŲ PRIEGLAUDAI – SUNKIOS DIENOS

Retas kuris gyvūnų mylėtojas nežino, kas yra "Penkta koja", tačiau tik nedaugelis girdėjo apie finansinę duobę, kurioje vasarą buvo atsidūrusi ši gyvūnų globos įstaiga. Tik didžiulėmis prieglaudoje dirbančių žmonių ir rėmėjų pastangomis išlikusi prieglauda  stokoja mūsų dėmesio.

Išlaidų kaleidoskopas

"Mes esame gyvūnų globos organizacija, kurią įprasta vadinti prieglauda. Beje, mūsų globojamų gyvūnų kiekis – apie 200 – dažną nustebina, bet juk esame viena didžiausių prieglaudų Lietuvoje. Be to, Kauno mieste vykdome kačių populiacijos mažinimo programą PSP – "Pagauk, sterilizuok, paleisk".

Galima būtų, kaip sakoma, kalnus nuversti, tačiau labai stokojame lėšų. Jos reikalingos ne vien kasdienėms čia gyvenančių gyvūnų reikmėms tenkinti, jiems prižiūrėti, gydyti. Juk vien priimtam vienam į prieglaudą šuneliui mes iškart išleidžiame 85 eurus (vaistai nuo kirminų, erkių, blusų, veterinarijos specialisto paslaugos ir pan.) O per mėnesį mes priimame vidutiniškai 50–60 gyvūnų. Tai suskaičiuokite, kokios didžiulės sumos susidaro vien šiame mūsų veiklos bare. O kur dar maistas, vaistai sergantiems gyvūnėliams, ženklinimas mikroschemomis, operacijos, keturkojų ligonių vežiojimas pas gydytojus, kasdienė patalpų priežiūra, vanduo, elektra, šildymas, vėdinimas ir panašūs kiti dalykai, kurie kiekvieną mėnesį suryja"daugiau nei 10 tūkst. eurų. Be to, turėjome milžiniškų išlaidų, kol bylinėjomės su vienu iš "Penktos kojos" steigėjų. Beje, užmiršau paminėti kelis etatinius darbuotojus, kuriems taip pat reikia mokėti algas, nes išsiversti vien savanorių pagalba tiesiog neįmanoma", – tvirtino "Penktos kojos" vadovė Agnė Volockytė.

Karmos metamorfozė

Kai A.Volockytė pakvietė mus su fotografe užeiti į šviesų ir jaukų "Penktos kojos" priimamąjį, vadovės dešinioji ranka prieglaudoje Sandra Štabokaitė tvarkė kompiuteryje gyvūnų nuotraukas, kurios talpinamos šios organizacijos virtualioje svetainėje. Ant Sandros kelių įsitaisiusi gražuolė taškuoto kailio kalytė Karma, panaši į cvergšnaucerę, akimis atidžiai sekė kiekvieną jai nepažįstamų žmonių judesį. Kai fotografė priėjo arčiau Sandros, norėdama nufotografuoti kalytę, kurios nesimatė iš už atversto nešiojamojo kompiuterio dangčio, Karma piktai iššiepė dantis.

Meilė skriaustam gyvūnui išgydo visas jo žaizdas: ir fizines, ir psichologines.

"Atsargiai, – perspėjo Sandra viešnias. – Karma niekam neleidžia prisiliesti prie manęs. Matyt, yra labai dėkinga man už tai, kad aš ją, murziną ir išbadėjusią ilgaplaukę valkatėlę, patekusią į mūsų prieglaudą, pasiėmiau į savo namus. Kai po to atsivedžiau ją pirmą kartą čionai, kolegos negalėjo patikėti jos metamorfoze – varguolė tapo elegantiška, trumpai apkirpta princese. Karma, kai vaikščioja po priimamąjį, meiliai sutinka kiekvieną svečią, tačiau vos užsiropščia ant mano kelių, tampa labai pavydi ir arši mano gynėja", – ramindama Karmos uolų urzgimą aiškino Sandra.

Suomiškas pėdsakas

"Kiekvienas mūsų globotinis patenka pas mus su sava gyvenimo istorija. Štai taškuoto kailio mišrūnė taksiukė – dar nesuteikėme jai vardo – buvo mums pateikta kaip rasta gatvėje, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad ją mums atvežė patys jos šeimininkai. Kai įdėjome internete jos nuotrauką, sulaukėme daugybės norinčiųjų apgyvendinti ją savo namuose. Na, o kiti mišrūnai, ne tokie gražūs ir simpatiški, nesulaukia nė dešimtos dalies tokio dėmesio. Atrodo, kad jaunystės ir grožio kultas primestas ir šunų bei kačių pasauliui", – apgailestavo Sandra.

Pasak pašnekovės, "Penktą koją" ypač džiugina suomiai, kurie prieglaudos tinklalapyje pasirenka būtent ne gražuolius, o eilinės išvaizdos, brandaus ar net senyvo amžiaus šunis. "Štai ilgai pas mus prie būdos – taip buvo įpratęs pas buvusius šeimininkus – gyveno toks neišvaizdus aštuonerių metų šunelis Pinčiukas. Dabar jis karaliauja vienoje suomių šeimoje, miega su šeimininkais jų lovoje ir yra labai mylimas. Tuo nesunku įsitikinti, pažvelgus į suomių atsiųstas nuotraukas", – pasakojo Sandra.

Pašnekovė prisiminė ir Nemo, miške rasto šuns, pririšto prie medžio, istoriją. Atvežtas į prieglaudą jis gynėsi nuo žmonių, bet ilginiui jo širdgėla atlėgo. Nemo istorija sukrėtė suomius – ir šis šuo iškeliavo į jį mylinčius namus Suomijoje.

Lipšnusis Šėtonas

Kai pakilome pasidairyti su fotografe po prieglaudą, į laukiamąjį užsuko savanorė Eglė su vidutinio dydžio gan ilgo plauko šunimi, kurį nuo pirmos jo gyvenimo dienos "Penktoje kojoje" visi vadino Šėtonu. Kodėl? Todėl, kad prieš patekdamas į prieglaudą, buvo labai nemylimas, nematė dienos šviesos. Šuo, matyt, buvo įsitikinęs, kad ir naujoje, tegul šviesioje ir šiltoje, vietoje aplink jį sukiojasi vien dvikojai kankintojai. Tačiau savanorė Eglė per kelis mėnesius pakeitė jo elgseną neatpažįstamai. Dabar Šėtonas – šis vardas prieglaudoje jau tariamas su šypsena – lipšnus, klusnus šuo, neslepiantis savo meilės Eglei, kurią jis, matyt, laiko savo šeimininke. "Meilė skriaustam gyvūnui išgydo visas jo žaizdas: ir fizines, ir psichologines", – įsitikinusi Eglė.

Išlydėtos laukan, prie prieglaudos centrinių durų pastebėjome dėžę su mažučiais kačiukais. Jie neatrodė laimingi, likę be mamos, kurios likimas turbūt ne ką geresnis... "Greičiausiai tai vietinių gyventojų, kurie mano, kad mes priimamame ir kates, darbas. Taip, mes rūpinamės katėmis, tačiau tik neperžengdami PSP programos ribų ir tik Kauno mieste. Kauno rajono savivaldybė nėra sudariusi su mumis sutarties, kad mes teiktume šią taip reikalingą žmonėms, gyvenantiems ne tik daugiabučiuose namuose, paslaugą", – apgailestavo A.Volockytė, keldama nuo grindinio dėžę su kačiukais.

Nelikime abejingi

Direktorė tikisi, kad kitais metais galės perkelti Garliavoje globojamus 60 šunų į teritoriją šalia dabartinės "Penktos kojos" buveinės. Mat vienas verslininkas šiam tikslui padovanojo du hektarus žemės. Žinoma, naująją teritoriją teks tinkamai įrengti ir tik tuomet atvežti keturkojus globotinius iš Garliavos.

"Penkta koja" ir jos globotiniai viliasi, kad Lietuvos gyventojai padės prieglaudai tęsti savo veiklą, ją paremdami finansiškai arba kitais būdais. Tad nelikime abejingi – padėkime. Pinigus pervesti galima tiesiogiai į banko sąskaitą: LT10 7044 0600 0766 9611 SEB, LT49 7300 0101 0620 6608 Swedbank, įmokos paskirtis – Parama.

Galima aukoti SMS žinute trumpuoju numeriu 1670. Žinutės langelyje įrašykite: Padedu 1 (paaukosite 1 eurą), Padedu 2 (2 eurus), Padedu 5 (5 eurus). Aukojant didesnę sumą nei 6 ar 7 eurai, naudingiau yra aukoti banko pavedimu, nes, priešingu atveju, didelė sumos dalis atitenka paslaugos teikėjui.

Reikalinga parama daiktais: trūksta dubenėlių, puodų, antkaklių, pavadėlių, šunų/ kačių maisto konservų, kraiko katėms, įvairių buities valymo ir dezinfekcijos priemonių.

Jeigu norėtumėte padėti kitais daiktais, pirmiau susisiekite su "Penkta koja" tel. 8 685 20 133 arba 8 685 42 471.

Taip pat galima paremti gyvūnų globą, įsigijus "Penktos kojos" įkurtoje suvenyrų parduotuvėlėje marškinėlius arba arbatos puodelį su čia buvusių keturkojų atvaizdais. Tereikia parašyti laišką suvenyrai@penktakoja.lt.

Mylinčiu žvilgsniu

Mieli "Augintinio dienos" skaitytojai,

prašom drąsiai siųsti savo augintinių nuotraukas su trumpu komentaru rubrikai "Mylinčiu žvilgsniu". Nuotraukas galima siųsti ir paprastu paštu ("Kauno diena", "Augintinio dienai", I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas), ir e.paštu v.skucaite@kaunodiena.lt. Įdomiausias nuotraukas iš jūsų keturkojų augintinių gyvenimo spausdinsime "Augintinio dienos" priede.

Naras iš prieglaudos

Garliaviškis Juozas Naginionis, su žmona prieš dešimt metų paėmęs iš gyvūnų globos namų Aleksote vokiečių aviganį, kuris, matyt, buvo atiduotas į prieglaudą dėl savo piktumo. Bent taip Naginioniams paaiškino vienas iš prieglaudos prižiūrėtojų. Atsitiko taip, kad Naras – taip pavadino savo naują globotinį Naginioniai – nuo pirmos pažinties akimirkos laižė savo gelbėtojams rankas.

"Tai nuostabus namų sargas, ištikimas ir paklusnus draugas. Beje, paklusnumo jį mokė mano žmona Aldona. Naras klusniai vykdo visus jos paliepimus ir labai ją myli. Gal todėl, kad būtent ji karštomis vasaros dienomis retsykiais Narą išmaudo, atidžiai sušukuoja, skiria jam daug dėmesio", – rašė laiške J.Naginionis.

Tukas, pasirinkęs Genovaitę

Kaunietė Genovaitė Žulienė atsiuntė laišką, kuriame papasakojo, kaip visai neplanuotai prieš trylika metų parėjo namo su baltu benamiu kačiuku, kuris pats pasirinko ją. Mat priėjęs užšoko ant sėdinčios ant suolelio Genovaitės peties ir pradėjo kažką graudžiai jai pasakoti. O pasakoti buvo apie ką – gyvūnėlį kankino blusos, alkis, išvarža. Genovaitė, neatlaikiusi tokios katinėlio atakos, parsinešė jį namo, pamaitino, išmaudė, nunešė į gydyklą. Žodžiu, padarė viską, kad kačiukas būtų sveikas, pasijustų mylimas, reikalingas. Jis netruko išaugti į didelį gražų baltutėlį katiną ir štai jau trylika metų jis, Tukas, džiugina savo buvimu Genovaitę ir jos artimuosius.

Miciaus jausmai atvėsę

Danguolės Tiškevičienės anūkų augintinė dvejų metų Pupcė – žolytės, kuri specialiai jai auginama, mėgėja. Be to, ši dūmo spalvos graži keturkojė visada keliauja su savo mažaisiais šeimininkais pas jų močiutę Danguolę. Pupcė visada kartu su Danguolės aštuonerių metų katinu Miciumi prigula pokaičio. Gaila, bet  brandaus amžiaus katinas Micius, priešingai nei žmonių bendruomenėje, visiškai nesidomi jaunute katyte.

Agnės namų sparnuotas vaiduoklis

Kai vieną vakarą Agnė Šalnaitė savo kambaryje ruošė pamokas, pasigirdo neįprasti garsai. Jie nesiliovė nei po 15 minučių, nei po pusvalandžio. Mergaitė pasikvietė mamą, bet ir ši negalėjo paaiškinti, iš kur sklinda garsas ir kas jį galėjo sukelti. Kai sutemo, šiugždantys garsai liovėsi. Agnė nedrąsiai išsakė mamai savo spėlionę: "Gal tai buvo vaiduoklis?"

Rytui prašvitus vaiduoklis atkuto – namai vėl prisipildė šiugždančių garsų. Agnės mama pagalvojo, kad gal triukšmauja koks gyvis, įstrigęs vėdinimo kanale ir, prieš išveždama dukrelę į mokyklą, atidarė kambaryje vėdinimo kanalo groteles.

"Kai po 15 minučių parėjau namo, ant kilimėlio, prie stiklinių balkono durų, pastebėjau strakaliojantį žvirblį. Supratau, kad būtent šis paukštelis, patekęs į vėdinimo kanalą, buvo tiek įvaręs baimės turtingos vaizduotės Agnei. Kai įėjau į kambarį, sparnuotas vaiduoklis purptelėjo ant palangės ir, ištyrinėjęs pro lango stiklą namo aplinką, nutūpė ant kaktuso. Šis augalas, paukščiui paliko, matyt, išdildomą įspūdį, nes, ilgai nesvarstęs, paliko jį – nuplasnojo pravirų balkono durų link. Dabar tik nuotraukos primena apie šio sparnuoto vaiduoklio vizitą", – su šypsena veide pasakojo Agnės mama.

Henrietos stebėtojų komanda

Ne vienus metus Henrietos bute gyvenantys katinas Frodas ir mopsė Braškė tapo puikiai vienas kitą suprantančiu duetu, ugdančiu šeimininkės atsargumą ir ypatingą tvarkingumą.

"O tas atsargumas ir tvarkingumas tapo tiesiog būtinas. Ypač rytais, kai sėdu virtuvėje prie stalo pusryčiauti, – tvirtino Henrieta. – Tuomet katinas įsitaiso ant palangės, o kiek žemiau, ant taburetės, – kalytė, kuri šios pozicijos, iš kurios lengva stebėti pusryčių stalą, išsireikalauja kiekvieną rytą. Kadangi stalas neaukštas, tai tą akimirką, kai pakylu įsipilti kavos, katinas liuokteli ant grindų ir, pribėgęs prie stalo, atsistoja ant užpakalinių kojų. Tuomet priekine letenėle švysteli per stalo kraštą, ant kurio kartais būna neapdairiai paliktas dešros griežinėlis ar kokio kito maisto gabaliukas. Katino sumeškeriotą, pavyzdžiui, dešros griežinėlį, akimirksniu sugriebia mopsė ir vėl reikalauja, kad ją grąžinčiau į stebėtojos vietą ant taburetės. Žinoma, Frodas kartais pykteli už tai, kad jo nušvilptą nuo šeimininkės stalo maistą suėda Braškė, nieko jam nepalikdama. Tada katinas kelis ratus kepšteli letenėle mopsei galvą."

Šeimininkė, išeidama iš namų, visuomet turi pagalvoti, ar patraukė atokiau nuo stalo krašto visus kokio nors numatyto ruošti patiekalo ingredientus, nes Frodas su naguota letena viską, ką pasiekia, nubraukia nuo stalo ant grindų. Keisčiausiai yra tai, kad Frodas, nors ir likęs viena su Braške, niekada neužšoka ant stalo, nors kažkur yra girdėjęs, neva gerų šeimininkų namuose šuns vieta lovoje, o katino – ant stalo.