Asmeninio archyvo, M. Plepio nuotr.

POJŪČIŲ ŠILE – PANEMUNĖS BENDRYSTĖS DVASIA

2022-07-09 09:00
Ieva Klimaitė

Kartu su įpusėjančia vasara įsibėgėja ir mikrorajonuose vykstančių festivalių programa. Liepos mėnesį spalvingi renginiai ir vėl džiugins Kauno rajonų gyventojus. Šį kartą pasinerti į gamtos dovanojamus potyrius, klausytis poezijos ir pažinti miesto istorijas kviečia Panemunė, Gričiupis ir Centras.

Jau nuo 2018 m. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Bendrų veiklų rezultatai visą vasarą iki pat rudens vidurio skleidžiasi unikaliuose ir mikrorajonų veidus atspindinčiuose festivaliuose.

Liepą žvilgsniai kryps į tris mikrorajonus – Panemunę, Centrą ir Gričiupį. Liepos 16 d. miesto centre vyks festivalis „Kiemų istorijos“, įkvėptas Kauno legenda tapusios Kiemo galerijos. Bendradarbiaujant su menininkais, unikalios erdvės idėjos sklinda ir po kitus Kauno centro ir Senamiesčio kiemus, o netikėtose vietose kiemo gyventojų istorijos ir prisiminimai virsta meniniais akcentais. Tądien kiemų bendruomenės ir visi, norintys artimiau pažinti Centro kiemelių istorijas, bus kviečiami į pažintinį kultūrinį turą.

Liepos 23 d. poezijos mylėtojai kviečiami atvykti į festivalį „Tu ateik“. Jaukiame Gričiupio mikrorajone įsikūrusiame Kovo 11-osios parke skambės dainuojamoji poezija, vyks keramikos dirbtuvėlės, bus pristatyta rekordu pretenduojanti tapti keramikos instaliacija „Gričiupio kilimas“, sudaryta net iš 700 unikalių molio plytelių, kurias kūrė Gričiupio gyventojai ir svečiai.

Liepos festivalių programą atidarys „Pojūčių šilas“. Vienoje gražiausių Kauno vietų – Panemunėje – vyksiantys renginiai skatins atsigręžti į gamtą ir atrasti ramybę. Mėgautis ir būti bendrystėje kviečia vienas festivalio organizatorių, „Kaunas 2022“ ambasadorius Giedrius Bučas. Jis – socialinių iniciatyvų, žygių kūrėjas, meninių instaliacijų autorius, socialinis verslininkas ir daugybės veiklų sumanytojas. Artėjant festivaliui – pokalbis apie bendruomenės ir gamtos svarbą, vidinę pusiausvyrą ir tai, ko tikėtis „Pojūčių šile“.

Giedrius Bučas/Asmeninio archyvo nuotr.

– Jus pristatyti dėl plataus veiklų sąrašo nelengva. Ko gero, geriausia jus vadinti visuomenininku – prisidedate ne prie vieno tvarumo, ekologijos sričių projekto, akcijos, esate socialinis verslininkas, žygių iniciatorius, vienas iš bendruomeninės erdvės K.I.N.A.S. „Panemunė“ įkūrėjų. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklas?

– Visuomeninių veiklų vis atsiranda, tačiau pagrindinė mano veikla – neformalus švietimas darnaus vartojimo ir tvarumo temomis. Prieš kelis metus Panemunėje taip pat atsirado erdvė K.I.N.A.S. „Panemunė“ – siekiame įveiklinti, panaudoti pastatą bendruomenės reikmėms – dabar čia vyksta meniniai ir paveldo užsiėmimai, įvairios dirbtuvės, kurių metu daiktus skatiname prikelti antram gyvenimui; vyksta žygiai, ekspedicijos, švarinimo, tvarkymosi veiklos. Kartais iš surinktų atliekų netgi gimsta instaliacijos ar meno kūriniai. Norime įtraukti bendruomenes, paskatinti jas kartu rūpintis savo planeta, kad ateities kartoms galėtume ją palikti švaresnę, tvaresnę.

– Jūsų veiklos – itin bendruomeniškos. Kokio pokyčio bendruomenėje siekiate? Kodėl ieškote ryšio su ja?

– Kartu galime padaryti daugiau, bendruomenei lengviau įgyvendinti idėjas. Bendrystė nuo seno buvo mūsų protėvių, prosenelių gyvenimuose – galime prisiminti įvairias talkas, šienapjūtes, rugiapjūtes, kurių metu susiburdavo kaimas, žmonės ne tik kartu dirbdavo, bet ir gyvendavo, spręsdavo aktualius reikalus, iškilusias problemas. Jau ne kartą esu sakęs, kad, mano galva, miestai, savivaldybės turėtų skatinti bendruomenių aktyvumą, padėti joms veikti, palaikyti renginius, iniciatyvas. Manau, kad jei daugiau dėmesio būtų skiriama vietos bendruomenėms, išsispręstų labai daug dabartinių problemų – socialinių, kriminologinių, tvarkos, padaugėtų kultūrinių renginių. Tik duokime priemonių, paskatinkime, ir miestas laimės įvairiais aspektais.

– Šiuo metu daugiausia veikiate Panemunėje. Kas jus atvedė į šį rajoną?

– Į Panemunę atsikrausčiau prieš ketverius metus, o pradėjęs čia gyventi, natūraliai įsitraukiau į visuomenines veiklas. Esu „Kaunas 2022“ ambasadorius, domiuosi vykstančiomis veiklomis, ne tik lankausi renginiuose, bet ir teko prisidėti prie jų įgyvendinimo. Viename renginių susipažinau su Kęstučiu Žižiu, kalbėjome apie upes, jų įveiklinimą, o iš čia kilo ir idėja surengti festivalį Panemunėje.

– Panemunė žinoma ir kaip savotiškas kurortas, gamtos apdovanotas kampelis. Ar gamta Panemunės gyventojams svarbi?

– Panemunė – tikrai unikali vieta, tarpukariu buvęs kurortinis priemiestis, kur rinkosi visa grietinėlė, karininkai, čia ilsėdavosi ir prezidentas Antanas Smetona. Vieta tikrai graži, čia daug gamtos – Panemunės šilas, Nemunas. Dažnai pavaikštinėju po šilą, sutinku kitų žmonių, pastebėjau, kad, esant geram orui, paplūdimyje susirenka daugybė poilsiautojų. Vis dėlto, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi – norėčiau, kad šią vietą atrastų, į veiklas įsitrauktų daugiau gyventojų, žmonių iš kitų rajonų. Vienas mūsų tikslų – pasinaudojant renginiais, veiklomis, pakviesti būti kartu, atrasti Panemunės gamtą, skatinti bendruomenės veiklą. Žiūriu optimistiškai – manau, kad, bėgant laikui, aktyvumo daugės. Man labai gražus Šančių bendruomenės pavyzdys – jie kuria daug kultūrinių veiklų, sprendžia savo problemas, o tai patvirtina mano spėliones, kad jei bendruomenėms būtų palikta daugiau erdvės ir suteiktas palaikymas veikti, išsispręstų daugybė problemų.

– Gamtos tema, bendruomeniškumas susiję ir su netrukus vyksiančiu festivaliu „Pojūčių šilas“. Ar galite daugiau papasakoti, apie ką šis festivalis? Kas vyks jo metu?

– Festivalio programą kuria ir jos įgyvendinimu rūpinasi kolegos K.Žižys, Vincas Skripka, Aistė Paukštė ir aš. Tik šį kartą aš labiau prisidedu prie idėjų generavimo, o ne įgyvendinimo. Sunku suspėti visur, kad ir kaip norėtųsi. Pagrindinė idėja, kurią norime skleisti, – kad žmonės ateitų į Panemunę, į šilą ir pasimėgautų įvairiais pojūčiais – lytėjimo, garso, klausos, regos. Renginyje bus ryto mankštų, ekskursijų, teatro improvizacijų, įvairių rankdarbių ir žemės meno kūrybinių dirbtuvių, miško maudynių, o festivalį užbaigs muzikos grupė simboliniu pavadinimu „Homechestra“. Tiesa, Panemunės šilas – puiki vieta burtis ne tik per festivalį. Savotiškai rodome pavyzdį ir kviečiame atvykti, patiems organizuoti renginius ar išvykas su šeima, bendradarbiais. Dar vienas pojūtis, kurį norėtume sužadinti, – bendrystė, galimybė ką nors nuveikti drauge.

Gamta mums siunčia signalus, pamokas – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime.

– Labai įdomu išgirsti apie festivalį – jo temos grąžina į tvarumo, ryšio su gamta temas; to šiandien trūksta. Daugelis sutiktų, kad gyvename elektronikos, greitojo vartojimo laikais. Kaip jums atrodo, ar ryšys su gamta šiandienos žmogui tebėra svarbus?

– Man atrodo, kad šiandien žmonės gamtą ekploatuoja, nepriima jos kaip dalies savęs. Vyrauja požiūris – paėmiau, atėjau, pabuvau ir išėjau. Trūksta darnaus priėmimo, pusiausvyros, holistinio žvilgsnio. Vienoje organizuojamų žygių ataskaitoje bandėme nupiešti vartotojo portretą, kuris atskleidė, kad išties gyvename greitojo vartojimo, vienkartinių daiktų, plastiko eroje. Stipriai išbalansavome ekosistemą, o kadangi patys esame jos dalimi, išsibalansavome ir patys. Užtenka pažvelgti į klimato kaitą, ligas, karščius, liūtis. Gamta mums siunčia signalų, pamokų – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime. Bėgame, lekiame, dirbame iki nukritimo, nemokame rasti pusiausvyros. Tikiu, kad būsime priversti keistis, – kitaip tiesiog neišeis. Tapome pernelyg dideli individualistai, tačiau kultūrinė, bendruomeninė veikla padės mums ir vėl atrasti pusiausvyrą.

– Ką daryti, kad minėtoji pusiausvyra, ryšys su gamta stiprėtų? Kaip jį puoselėti?

– Aišku, reikia pradėti nuo savęs. Dažnai edukacijose vaikų klausiu, kas čia kaltas? Kaltas, visų pirma, esu aš, tad nuo savęs ir reikia pradėti. Keisimės patys – keisis ir mus supanti aplinka. Žmogus įsivaizduoja, kad yra visagalis, bet viskas grįžta ratu. Visų pirma, turime suvokti, kad esame ekosistemos dalis. Antra, kad gamtą reikia gerbti, ne tik ja mėgautis, bet ir jai duoti. Mažais žingsneliais, po truputėlį, žiūrint, jaučiant. Išeiti į gamtą, paklausyti paukščiukų, per langus stebėti besikeičiančius medžius, plaukiančius debesis, – tai ir yra tikrasis nusiraminimas. Antra vertus, neturime nuolat ieškoti išorinių veiksnių – gamta mums yra tik pagalba, mes patys viduje turime nusiraminti, atrasti pusiausvyrą. Tikiu, kad tokie festivaliai padeda atsimerkti, pabūti gamtoje, suvokti savo būtį šioje Žemėje.