Deganti žvakė
„Niekada neužmiršiu 1948-ųjų gegužės 22-osios ankstaus ryto, kai mus: abu tėvus, mane su seserimi ir teta – išvežė iš namų Molėtų rajone, Alksniškių kaimo. Iki Luokesos tik tėtis sėdėjo arkliu kinkytame vežime ant pasiimtų į tremtį daiktų, rankoje laikydamas degančią žvakę. Priekyje vežimo ir paskui jį ėjo po du trėmėjus su šautuvais. Mes pėdinome paskui vežimą, gerai suprasdami, ką reiškia ta deganti žvakė tėčio rankose. Tai buvo jo atsisveikinimas su Lietuva, į kurią jis, būdamas silpnos sveikatos, žinojo, niekada negrįš. Taip ir atsitiko – po pusmečio tėtis mirė tremtyje ir ten buvo palaidotas“, – prisiminė buvęs tremtinys 92 metų Stasys Aleksejūnas, kurį į Ariogaloje, Dubysos slėnyje vykusį sąskrydį „Su Lietuva širdy“ atvežė dukra Gintarė, atvykusi iš JAV.
Gintarė su savo šeima ir tėčiu ne pirmą kartą atvažiuoja į sąskrydį. Kadangi S. Aleksejūnui vaikščioti po Dubysos slėnį sunku, jis sėdėjo didelėje baltoje palapinėje, kurios išorėje, dešinėje pusėje, prie bambukinio meškerykočio pritvirtintoje aliuminio lentelėje buvo įrašyta REVUČI (Revučis). Šios Krasnojarsko krašto vietovės pavadinimas gerai žinomas politkalinių palikuoniams ir dar gyviems tremtiniams. Revučyje veikusiame 7-ajame lageryje 1941 m. liepą buvo įkalinta beveik 2 tūkst. lietuvių. Čia kaliniais tapo dalis Lietuvos šviesuomenės (tarp jų buvo ir tarpukario Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis), iš kurios net 1 228 nesulaukė lagerio uždarymo 1951 m. Nesulaukė, nes mirė. Uždarius lagerį, į tą pačią vietą 1952 m. buvo atvežtos tremtinių šeimos. Vienos tokios šeimos palikuonis Vladas Kamantavičius – istorinės aliuminio lentelės su užrašu REVUČI autorius. Vladas tą savadarbę aliuminio lentelę, pritvirtintą prie bambukinio meškerykočio, kasmet atsiveža į sąskrydį nuo 1990 m. Jis prižadėjo atsivežti ją, tikrai vertą patekti į muziejų, ir kitąmet. Šis augalotas, panašus į 75 metų vyrą, tremtinys pribloškė – pasirodo, jam jau 94-eri ir pats atvažiavo iš Kauno savo automobiliu į Ariogalą!
Netikėtas susitikimas
„Gal žinote, kur įsikūrę Zimos tremtiniai?“ – klausė dvi buvusios tremtinės, stabtelėjusios prie palapinės su lentele REVUČI. Palapinėje prie staliuko, apkrauto vaišėmis, sėdėję tremtiniai tik patraukė pečiais. Mat dabar sąskrydyje išplito keista mada – prie palapinių, kuriose renkasi buvę tremtiniai ar kiti sąskrydžio dalyviai, tvirtinti lenteles su Lietuvos didžiųjų miestų, o ne su žinomų tremties ar lagerių vietų pavadinimais. Tad klaidžiojančių po Dubysos slėnį ir ieškančių buvusių likimo brolių ir sesių ir šį kartą netrūko.
Kai pasiramsčiuodamos lazdelėmis minėtos tremtinės patraukė prie kitų palapinių, į baltąją su užrašu REVUČI džiaugsmingai įžengė Ariogalos gyventoja Elena Eizintienė. Ji pasveikino visus palapinėje sėdėjusius su Vizbarinėmis. Pasirodo, taip vietos gyventojai iš pradžių vadino Raseinių garbės piliečio Igarkos tremtinio Antano Vizbaro orgnizuotus sąskrydžius Ariogaloje. Tačiau daugiausia šiltų žodžių ir apkabinimų Elena skyrė Stasiui Aleksejūnui. Mat jo gimtojoje sodyboje Molėtų rajono Alksniškių kaime sūnus Kęstutis įkūrė nuostabų poilsio kampelį senjorams – Miško sanatoriją. Ten pabuvojusi Elena dėkojo Stasiui už prasmingą poilsį miško apsuptyje.
Tai buvo jo atsisveikinimas su Lietuva, į kurią jis, būdamas silpnos sveikatos, žinojo, niekada negrįš. Taip ir atsitiko – po pusmečio tėtis mirė tremtyje.
Kalbinti S. Aleksejūną buvo labai sunku dėl beprotiško garso renginyje – teko eiti pas įgarsintojus prašyti sumažinti garsą. „Deja, tai kartojasi kasmet“, – skundėsi negalintys tarpusavyje susikalbėti keli garbaus amžiaus sąskrydžio dalyviai. Tad renginio organizatoriams pagaliau derėtų į tokius skundus atsižvelgti.
Pažintis traukinyje
S. Aleksejūno dukra Gintarė buvo atsivežusi į renginį kelias tėčio nuotraukas iš tremties Sibire. Žiūrint į jas ir klausinėjant apie jas, paaiškėjo, kad penkiolikmetis Stasys iš Luokesos kaimo 1948 m. pasiėmė su savimi į tremtį akordeoną, kuris ten pravertė likimo brolių ir sesių susibūrimuose. Atvežė Aleksejūnus į Krasnojarsko krašto Tunguskos vietovės 28-ąjį kvartalą. Ta vietovė nutolusi apie 7 km nuo Tunguskos kaimo ir apie 15 km – nuo artimiausios traukinių stoties Sosnovkoje. „Kai atvežė, tris paras sėdėjome ir miegojome ant maišų su savo manta, – pasakojo Stasys. – Tik paskui patekome į vieną iš dviejų barakų, kuriame jau gyveno ukrainiečiai tremtiniai. Kartu su mumis buvo atitremti Antanas Navikas su žmona, Vanagas su motina nuo Videniškių, Alfonsas Meška iš Druskių kaimo, Jonas Čipinys su sese, Kiškis, Biguzai su sūnumis Fabijonu ir Vaciu, Vaikšnorai, Kulikauskienė su dukra ir kt. Nuo mūsų barako maždaug už 7 km buvo lageris su vokiečių, japonų ir kitų tautybių kaliniais. Po metų mus perkraustė į Teličetą, kur grodavau akordeonu lietuviškose vakaronėse.“
1955–1958 m. S. Aleksejūnas su artimaisiais jau gyveno Žemutinėje Poimoje. Sakė, kad su būsima žmona Danute susipažino traukinyje, važiavusiame iš Žemutinės Poimos į Tiličetą. Mat Danutė dirbo tame traukinyje palydove. Kai Stasys nedrąsiai užkalbino šią jam patikusią merginą, labai jaudinosi – vis sukiojo tarp pirštų nusipirktą bilietą. Ir sutrynė jį taip, jog įlipę į vagoną kontrolieriai nepatikėjo, kad tai naujas bilietas. Štai tuomet Stasį išgelbėjo traukinio palydovė Danutė. Stasys pasinaudojo šią proga, kuri tapo pretekstu pakviesti merginą į pasimatymą. Visa tai baigėsi 1958 m. jų vestuvėmis ir tų pačių metų pabaigoje pora išskubėjo į Lietuvą, nes norėjo, kad užsimezgusi Danutės įsčiose gyvybė gimtų Tėvynėje. Taip ir atsitiko – 1959 m. Aleksejūnų šeimoje gimė sūnus Kęstutis, o paskui – Almantas ir Gintarė. Beje, vienoje iš sąskrydyje priimtų rezoliucijų raginama plėsti tremtiniais pripažįstamų asmenų grupę – siūloma tremtiniais pripažinti Lietuvoje gimusius asmenis, jei nuo jų motinos grįžimo iš tremties nėra praėję daugiau nei dešimt mėnesių. Jei į tai būtų atsižvelgta, Stasio ir Danutės sūnus Kęstutis turėtų tremtinio statusą. Skaičiuojama, kad tokių asmenų Lietuvoje būtų ne daugiau kaip 100. Sąskrydyje priimta rezoliucija ir dėl Desovietizacijos komisijos darbo tęstinumo.
Šviesus veidas
Toje pačioje palapinėje sėdėjo du jauni žmonės – Darius Tamošaitis ir Airė Semaškaitė iš Klaipėdos. Su jais šiltai bendravę tremtiniai prasitarė, kad Darius užaugo jų akyse – jį, dar vaiką, į sąskrydžius nuo 2003 m. atsiveždavo jo senelis Ipolitas Tamošaitis, o kai Darius tapo pilnametis, jau pats atveždavo senelį. Vėliau Darius atvažiuodavo su Aire. Abu jaunuoliai nustebino tuo, kad puikiai žinojo, kada ir kur buvo ištremti jų seneliai.
Anot Dariaus, jo 24 metų senelis Ipolitas buvo ištremtas iš Raseinių į Revučį 1952 m. Jaunuolis tremtyje dirbo traukinio elektriku ir ekspeditoriumi. Airės aštuonmetė močiutė Valerija Valatkaitė drauge su mama ir broliu buvo išvežti į tremtį Tulune, Irkutsko srityje 1949 m. nepilnametei Valerijai teko, meluojant savo amžių, duonai užsidirbti statybose nešiojant plytas.
Airė sąskrydžiuose pradėjo dalyvauti prieš kelerius metus, prisidėdama prie Dariaus tradicijos aplankyti Ariogalą. Mergina neatsimena, ar lankėsi su močiute šiuose susitikimuose vaikystėje, tačiau tremties tema jai žinoma. Močiutė daug pasakojo apie šį savo gyvenimo tarpsnį. Todėl nuo 2020 m. apsilankyti Ariogaloje tapo jų abiejų, Dariaus ir Airės, tradicija. Pasak jaunuolių, jie su savo seneliais turėjo labai stiprų ryšį. Tad sąskrydis Ariogaloje jaunuoliams artimas dėl pagarbos savo seneliams, jų išgyvenimams, ir, žinoma, meilės Lietuvai.
Sąskrydyje kalbėjęs analogiškos kaip Lietuvoje organizacijos, vienijančios tremtinius, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius atstovas stebėjosi renginio masiškumu (apie 2 tūkst. dalyvių), dalyvių užimtumo jame įvairove, jaunų veidų gausa. Tarp jų buvo ir šviesūs Dariaus ir Airės – mūsų ateities – veidai. Čia verta prisiminti: sovietmečiu iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, iš jų kas dešimtas – vaikas. Tremtyje žuvo apie 28 tūkst. lietuvių.
Istoriko žvilgsnis
Nors susirinkusieji galėjo klausytis Jungtinio tremtinių choro, solisto Liudo Mikalausko, folkloro kapelos „Ratilai“, lankytis knygų pristatymuose, parodose, filmų peržiūrose, tačiau pasigedo aukščiausių Lietuvos vadovų, kas buvo įprasta ankstesniuose sąskrydžiuose. Tokia aukščiausios valdžios tyla skambėjo gan garsiai. Be anksčiau minėtų rezoliucijų, renginio dalyviai išreiškė paramą Ukrainai, išreiškė nusivylimą dėl svarstymų naikinti Desovietizacijos komisiją.
Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Beno Navakausko, dabartinės Rusijos retotalitarizacijos ir karo Ukrainoje akivaizdoje tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovų dalyvių sambūriai yra labai svarbūs. Ypač vertinga, kad į sąskrydžio veiklas įtraukiamas ir jaunimas. Verta prisiminti: sovietmečiu iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, iš jų kas dešimtas – vaikas. Sąskrydyje kalbinti žmonės – tai jau buvusių tremtinių vaikai, atsidūrę Sibiro platybėse kartu su tėvais ar net be jų.
Mirus Stalinui, Sovietų Sąjunga, dešimtmečius naikinusi žmones ir žmoniškumą, buvo palaipsniui priversta atsisakyti masinio teroro kaip valstybės gyvybingumą palaikančios priemonės ir prievartinės darbo jėgos šaltinio, bet 1957 m. Lietuvos gyventojai sudarė net 29 proc. bendro sovietinių tremtinių skaičiaus! Tremtyse žuvo apie 28 tūkst. lietuvių. Dėl įvairių priežasčių (tremtys, lageriai, partizaninės kovos, pasitraukė iš Lietuvos ir kt.) Lietuva sovietų okupacijos vien 1940–1952 m. neteko beveik 800 tūkst. gyventojų.
Naujausi komentarai