Keliautojas ir diplomatas
„Pradedame ekskursiją nuo Kauno pilies, nes čia – miesto pradžia, čia išlikę seniausi pastatai. Nors tarp Lietuvos ir Prancūzijos – nemažas atstumas, bet, patikėkite, šios tautos atstovų pėdsakų Kaune yra likę nuo seno“, – pasakojo būrelį ekskursantų pasitikusi gidė Liuda Vitkienė.
Pasak jos, pirmasis žinomas Kauną aplankęs prancūzas buvo iš pradžių kaip riteris tarnavęs, o vėliau keliautoju, diplomatu tapęs, iš didikų šeimos kilęs Guillebert’as de Lannoy (Žilberas de Lanua).
„Pirmojo vizito į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštytę jis atvyko 1413–1414 m. kaip Anglijos karaliaus Henriko V pasiuntinys – susitikti su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Apsilankė Vilniuje, Trakuose, Kaune ir pirmasis aprašė šių miestų pilis. Vėliau savo užrašuose stebėjosi, kad Kauno pilis (tuo metu čia jau buvo pastatyta antra; pirmąją 1361 m. nugriovė kryžiuočiai) neturi bastėjų – šios buvo pastatytos vėliau. Beje, apie vietos gyventojus G. de Lannoy rašė, kad vyrai augina ilgus plaukus, o moterys rengiasi panašiai kaip Pietų Prancūzijoje“, – pasakojo gidė.
Antrą kartą į Lietuvą, Kauną, šis prancūzas atvyko 1421 m. Rašė, kad šiame mieste stovi dvi bažnyčios: dabartinės Vytauto bažnyčia ir Arkikatedra bazilika.
Istorija: gotikiniai Napoleono namo rūsiai mena XVI a. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Pasakojama, kad Napoleonas čia vieną naktį nakvojo ir pietavo, tačiau tai namo istorijoje paliko ryškų pėdsaką, buvo apipinta legendomis.
Įtakinga rūmų dama
Nuo pilies ekskursijos dalyviai patraukė link Kauno mažuoju Vatikanu vadinamo kvartaliuko, kur nuo seno stūkso dvi bažnyčios – Šv. Jurgio ir Kauno kunigų seminarijos teritorijoje esanti Kauno Švč. Trejybės bažnyčia. Remiantis istoriniais šaltiniais, čia veikė du vienuolynai: vyrų bernardinų (dabar – pranciškonų) ir moterų bernardinių. Gidės žodžiais, šių bažnyčių ir vienuolynų pastatais 1812 m. naudojosi prancūzų armija, tačiau apie netikėtą jos vizitą Kaune ir vadinamąjį prancūzmetį pažadėjo papasakoti vėliau.
„Kalbant apie laiką iki prancūzmečio, su Kaunu ir jo apylinkėmis susijusi viena žinoma dailiosios lyties atstovė iš Prancūzijos. Tai Claire Isabelle de Mailly-Lespine (Klara Izabella Pacowa), Pažaislio bažnyčios statytojo Kristupo Zigmanto Paco žmona. Manoma, kad ji lankėsi ne tik Pažaislyje, XVII a. buvusiame toli nuo tuometės miesto ribos, bet ir Kaune“, – apie vieną įtakingiausių XVII a. antrosios pusės Varšuvos karališkųjų rūmų damų užsiminė L. Vitkienė.
Pritaikė pašto stočiai
Iš čia ieškoti gerų vynų ir sūrių šalies atstovų pėdsakų kauniečiai patraukė link iškasinėtos Rotušės aikštės ir buvusio Ryšių istorijos muziejaus kiemelio.
„Daugelis turbūt dar prisimena čia veikusį muziejų, tačiau daug anksčiau – dar prieš 200 metų – čia buvo pašto stotis. XIX a. pr. vieni šių pastatų rekonstruoti, o kiti iškilo naujai pagal Vilniaus gubernijos vyriausiojo architekto prancūzo Josepho Poussier (Žosefo Pusjė) projektą, pritaikant juos pašto stočiai. Tais laikais pašto stočių pastatai buvo statomi taip, kad juose galėtų apsistoti ir aukščiausio lygio valstybės asmenys. Juk šiose stotyse keliaujant buvo ne tik keičiami ar pašeriami arkliai – keliauninkai apsistodavo ir pernakvoti“, – L. Vitkienė skaičiavo, kad kelionė nuo tuometės Rusijos sostinės Sankt Peterburgo per Rėzeknę, Daugpilį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą arklių traukiama karieta trukdavo dvi savaites.
Legenda: stovint ant akmens, nuo kurio Napoleonas apžvelgė laikiną parako sandėlį, sugalvoti norai pildosi. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
„Vienas žymiausių prancūzų, keliavusių šiuo keliu, – rašytojas Honoré de Balzacas. 1843 m. jis šiuo keliu skubėjo iš Paryžiaus per Varšuvą į Sankt Peterburgą pas savo mylimąją Eveliną Hanską. Vėliau, kai buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas–Vilnius–Varšuva ir kelionė traukiniu šiuo maršrutu trukdavo tik tris dienas, pašto stotys vis dažniau likdavo tuščios – dėl greičio ir komforto keleiviai ėmė rinktis traukinius“, – pasakojo gidė.
Pasak jos, pora ryškių prancūziškų akcentų yra Kauno arkikatedroje bazilikoje. Kai 1863 m. caro valdžios nurodymu Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių perkeltas į Kauną, miestas tapo ir tuomečio Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus rezidencija. Jis bažnyčiai užsakė du didžiulius brangius sietynus iš Prancūzijos, ir dabar puošiančius šios šventovės centrinę navą“, – lydėdama grupelę smalsuolių į Arkikatedrą baziliką pasakojo L. Vitkienė.
Mena prancūzmetį
Nuo Kauno arkikatedros bazilikos ekskursijos dalyviai pasuko link Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KF) Muitinės gatvėje, iš čia – į Naugardo gatvės akligatvyje esantį uždarą universiteto kiemelį. Čia, toliau nuo atsitiktinių praeivių žvilgsnių, stūkso keletas istorinių pastatų. Gidė pasuko tiesiai prie išsiskiriančio būdingų gotikai raudonų plytų namo.
„Tai garsusis Napoleono namas, menantis XVI a. Ar jis priklausė Napoleonui Bonapartui? Ne, – šyptelėjo L. Vitkienė. – Pasakojama, kad Napoleonas čia vieną naktį nakvojo ir pietavo, tačiau tai namo istorijoje paliko ryškų pėdsaką, buvo apipinta legendomis.“
Gidė priminė, kad laikotarpis tarp dviejų Napoleono vadovaujamos Didžiosios armijos pasirodymų Kaune 1812 m. yra vadinamas prancūzmečiu.
Palikimas: nemokamoje ekskursijoje ieškota prancūzų pėdsakų Kauno senamiestyje. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
„Tų metų gegužę Kaune buvo pilna civiliais drabužiais vilkėjusių prancūzų žvalgų. Siekta išsiaiškinti, ar sudėtinga ties Kaunu persikelti per Nemuną, kiek čia yra maisto atsargų, kur galėtų apsistoti kariuomenė. Birželį kitapus Nemuno, tuometėje Prūsijos teritorijoje, pasirodė prancūzų pulkai. Skaičiuojama, kad į carinę Rusiją Napoleonas žygiavo su 400 tūkst. karių. Ties Kaunu jų pasirodė apie 200 tūkst. Nuo tuometės Prūsijos pusėje buvusio Jiesios piliakalnio (kuris vėliau imtas vadinti Napoleono kalnu) Prancūzijos imperatorius žvalgėsi į Kauno senamiestį. Kariuomenei persikelti per Nemuną buvo pastatyti trys pontoniniai tiltai – 1812 m. birželio 24 d. Didžioji armija, kaip tais laikais vadinti prancūzų pulkai, jau buvo Kaune“, – pasak L. Vitkienės, tuomet trims dienoms mieste, kuriame tebuvo apie 5 tūkst. gyventojų, apsistojo apie 50 tūkst. karių.
Nemuno pakrantės namai buvo rekvizuoti kariuomenės reikmėms. Vadinamajame Napoleono name (dabartinis adresas – Muitinės g. 14) įsikūrė parako sandėlis, Vytauto bažnyčioje saugoti karabinai. Prancūzų gurguolės su maistu, kitu kariuomenės aprūpinimu vėlavo – kariai pradėjo plėšikauti.
„Tuomečiai Kauno gyventojai sutiko Didžiąją armiją kaip išvaduotojus iš Rusijos imperijos, nors ir kentėjo nuo prancūzų karių plėšikavimų, kai jie čia buvo apsistoję. Napoleonas savo štabą įkūrė Karmelitų vienuolyne, pirmąją naktį ten pats ir nakvojo. Pasakojama tokia legenda: užmigęs Karmelitų vienuolyno celėje Napoleonas susapnavo, kad jo kariai nesaugo netoliese įkurto parako sandėlio – geria ir linksminasi su merginomis. Naktį pabudęs karvedys sėdo ant žirgo ir atjojo patikrinti. Pasirodė, kad tai tebuvo košmaras – parakas saugotas tinkamai. Štai čia grindyse – akmuo, ant kurio stovėdamas Napoleonas apžvelgė už šių durų buvusį sandėlį, – tarpduryje į dabarties studentams skirtą auditoriją esantį didelį grindų akmenį rodė gidė. – Kas norite, galite atsistoti ant akmens ir sugalvoti norą. Tik atsargiai – sakoma, kad čia sugalvoti jie pildosi.“
Vienas žymiausių prancūzų, keliavusių šiuo keliu, – rašytojas Honoré de Balzacas. Jis skubėjo pas savo mylimąją Eveliną Hanską.
L. Vitkienės žodžiais, prancūzmečiu vadinamasis Napoleono namas priklausė ponui Echeliui.
„Napoleonas Kaune norėjo gauti kuo daugiau informacijos apie priešo ketinimus, tad pas poną Echelį buvo surengti pietūs, per kuriuos Prancūzijos imperatorius iš vietinių bandė išklausti kuo daugiau“, – pasakojo gidė.
Iš Kauno Napoleonas su Didžiąja armija patraukė į Rusijos gilumą. 1812 m. birželį prancūzai išžygiavo kupini vilčių nugalėti, o po pusmečio armijos likučiai traukėsi sušalę, ligoti, sugniuždyti, – prancūzų puolimas baigėsi pralaimėjimu.
„1812 m. gruodį, traukdamasis iš Rusijos imperijos, Napoleonas vėl apsilankė Kaune. Tąkart čia nebenakvojo – skubėjo atgal į Prancūziją. Buvo šalta, pasnigę, slidu. Pasakojama, kad, Napoleonui traukiantis, imperatoriaus karieta neįvažiavo į Aleksoto kalną – jo adjutantai užstūmė“, – įdomių detalių atskleidė L. Vitkienė.
Pasak jos, taip baigėsi ne tik garsiausio Kaune viešėjusio prancūzo vizitas, bet ir prancūzmetis šiame mieste.
„Dabar visai kitomis akimis žvelgsime į Senamiestį“, – dėkodami už ekskursiją sakė jos dalyviai.
Puošia: gidės žodžiais, už Prancūzijoje užsakytą didįjį sietyną, kabantį Kauno arkikatedros bazilikos centrinėje navoje, vyskupas M. Valančius sumokėjo 325 rublius. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Surengs dar vieną
Ekskursija „Prancūzų pėdsakai Kauno senamiestyje“ yra šiemečio Frankofonijos mėnesio Kaune programos dalis. Jos organizatoriai – „Kaunas IN“ ir Kauno miesto savivaldybė. Dar viena tokia nemokama ekskursija vyks kovo 29 d. Tikslesnis jos laikas ir vieta bus atskleisti tiems, kurie į ją užsiregistruos. Registracija vyks likus savaitei iki renginio „Kaunas IN“ feisbuko puslapyje.
Frankofonijos mėnesio organizatoriai primena, kad renginiai dar nesibaigė: filmų peržiūros, koncertai, dainų konkursai, knygų pristatymai, paskaitos kvies iki kovo 31 d.
Naujausi komentarai