PRIMIRŠTOS SOVIETMEČIO PREKYBOS GRIMASOS: TRŪKO TUALETINIO POPIERIAUS, SKALBIMO MILTELIAI – SVAJONĖ

Net ir praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, gali išgirsti nostalgiškų kalbų apie sovietmetį. Žinoma, ne apie žudynes, trėmimus, kitas represijų formas, o apie turėtą nuolatinį darbą, valdišką butą, nemokamas studijas aukštojoje mokykloje. Tačiau tai labai vienpusiškas vertinimas.

Skalbimo milteliai – svajonė

Dabartinė jaunimo karta nežino, o dalis garbaus amžiaus žmonių jau pamiršo aibę sovietinės kasdienybės grimasų. Na, pavyzdžiui, prisiminkime parduotuves pačioje sovietmečio pabaigoje, kai vis augantį prekių trūkumą buvo mėginama reguliuoti prekėms gauti skirtais talonais, o einantį Laisvės alėja žmogų su kabančiais ant kaklo tualetinio popieriaus ritinėliais praeiviai palydėdavo pavydžiais žvilgsniais.

"Tuo metu dirbau specializuotoje kilimų ir kiliminių dangų parduotuvėje "Dubingiai", prekiavusioje ir ūkio reikmenimis, – pasakoja dar ir prieš kelerius metus buvusi to paties pavadinimo bendrovės generalinė direktorė Angelė Šalnienė. – Kai gaudavome prekes, turėdavome šią žinią pranešti sovietinio Vykdomojo komiteto Prekybos skyriui. Maža to, patys kviesdavomės minėto komiteto deputatus, kad šie stebėtų, kaip prekiaujame vadintomis deficitinėmis prekėmis: kilimais, kiliminėmis dangomis, kavamalėmis, skalbimo milteliais, sulčiaspaudėmis, šviestuvais, tualetiniu popieriumi ir daugybe kitų prekių, kurioms įsigyti pirkėjai turėjo pateikti gautus savo darbovietėse talonus."

A.Šalnienė anuomet dirbo "Dubingių" parduotuvėje Ūkinių prekių skyriaus vedėja ir buvo atsakinga už prekybos tvarką savo padalinyje. Pašnekovė iki šiol negali užmiršti vienos paros, kurią jai teko praleisti parduotuvėje.

Prarijo eilės sąrašą

Tą A.Šalnienei įsimintiną dieną "Dubingiuose" buvo prekiaujama importine kilimine danga. Prisirinko daugybė pirkėjų su talonais. Artėjant parduotuvės uždarymo laikui, pradėta reikalauti prekiauti ir po darbo valandų, tačiau įtūžusių pirkėjų išvargintos pardavėjos atsisakė dirbti.

"Pirkėjai pareiškė neišeisią iš parduotuvės iki ryto, nes bijojo, kad mes likusią sandėliuose kiliminę dangą išparduosime tiems, kurie sumokės už ją daugiau. Ne paslaptis, kad taip ir būdavo, nes deputatai, kuriuos kviesdavome stebėti, ar tinkamai prekiaujame, patys nusipirkdavo sandėliuose deficitinių prekių. Leisdavo jų įsigyti ir parduotuvės darbuotojams, kurie paskui tokias prekes parduodavo brangiau ir tokiu būdu prisidurdavo prie algos", – pasakojo A.Šalnienė.

Kartą ji pirkėjų reikalavimu liko su jais parduotuvėje naktį. Mat parduotuvėje jos darbo laiku liko daugybė nesulaukusiųjų savo eilės įsigyti pagal talonus kiliminės dangos. A.Šalnienė atnešė iš parduotuvės sandėlių kartoninių dėžių, kurias išlankstę ir pasitiesę ant cementinių laiptų, pirkėjai sumigo.

Rytą pirkėjai sustojo į sudarytą iš vakaro eilę, prieš tai apdairiai surašę ant nedidelio lapelio laukiančiųjų eilės numerius ir pavardes. Vos atidarius parduotuvę, įėjo moteris. Ji mėgino be eilės nusipirkti kiliminę dangą. Iš vakaro užsiėmusieji eilę ir nakvojusieji parduotuvėje įpyko bei parodė jai lapelį su įrašytomis pavardėmis ir eilės numeriais. Moteris žaibiškai pagriebusi tą lapelį suglamžė, įsikišo į burną ir prarijo. Išvarginti bemiegės nakties žmonės vos neprimušė tos moters. Beje, tą pačią dieną į parduotuvę paskambino vieno čia nakvojusiojo žmona, norėdama sužinoti, ar jos vyras tikrai praleido naktį parduotuvėje.

Einantį Laisvės alėja žmogų su kabančiais ant kaklo tualetinio popieriaus ritinėliais praeiviai palydėdavo pavydžiais žvilgsniais.

Trūko tualetinio popieriaus

Prekių trūkumas anuomet buvo didžiulis. Štai A.Šalnienės išsaugotoje atsiliepimų ir skundų knygoje – tokia knyga 1976 m. vadinosi Skundų ir pasiūlymų knyga – viena kaunietė 1989 m. gruodžio viduryje rašo, kad ją labai piktina prekybos skalbimo milteliais ir tualetiniu muilu tvarka. "Po darbo tenka stovėti eilėje 2–3 valandas, kad nusipirktum skalbimo miltelių ar kitų prekių pagal garsiuosius talonus, galiojančius iki kitų metų pradžios. Branginant visų – ir pirkėjų, ir pardavėjų – laiką, pageidautina, kad visi skalbimo priemonių talonai galiotų ir po 1990 m. sausio."

Kita pirkėja skundėsi, kad negavo antifrizo, nors dėl jo išstovėjo eilėje visą dieną. Dar viena pirkėja prašė užsakyti durims rankenų po 5,80 rub., o kita skundėsi, kad nebuvo aptarnauta po parduotuvės darbo valandų.

Nemažėjo skundų ir po 1990-ųjų kovo 11-osios. Nebuvo skundų tik Sausio įvykių dienomis, nors parduotuvėje knibždėjo pirkėjų, abejingų tam, kas tuo metu vyko Lietuvoje. Pirkėjai skundus dėl prekybos termosais, klijuote, muilu, tualetiniu popieriumi, ilgintuvais, kristalinėmis vazomis ir vazelėmis, kitomis prekėmis rašė ne tik į parduotuvės skundų knygą, bet ir "Kauno tiesai", įvairioms miesto valdžios institucijoms. Beje, viena pirkėja piktinosi atsiliepimų ir pasiūlymų knygoje, kad pardavėja be eilės aptarnavo nėščią moterį. Kitos pirkėjos tuoj pat įrašė minėtoje knygoje pagyrimą pardavėjai už žmoniškumą toje konfliktinėje situacijoje. Beje, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje ėmė rastis daugiau pirkėjų užuojautų pardavėjoms, vadintoms geležiniais žmonėmis. Mat jos turėjo tenkinti nepasotinamus pirkėjų poreikius apytuštėje prekių prasme parduotuvėje.

Užkliuvo cerkvės varpai

Įdomu, kad sovietmečiu deklaruotą socialinę "lygybę" atspindi ne tik skundai parduotuvių atsiliepimų ir pageidavimų knygose, laikraščių redakcijoms, bet ir Vykdomojo, komunistų partijos, liaudies kontrolės komitetų vadovams. Minėtų institucijų bylose išlikę piliečių skundai byloja, kad žmonės kartais reikalaudavo ir keistų dalykų.

Štai grupė Karo ligoninėje gydytų Antrojo pasaulinio karo veteranų rašė skundus ne tik vietinei valdžiai, bet ir į Vilnių bei Maskvą, reikalaudami nutildyti jų ramybę ligoninėje trikdžiusius rusų cerkvės, įsikūrusios anapus gatvės, varpus, sutvarkyti dūmijančius aplinkinio rajono fabrikų kaminus, uždrausti kariniams malūnsparniams skraidyti virš miesto. Reikia pasakyti, kad į jų reikalavimus iš dalies buvo atsižvelgta.

Skundėsi gyventojai dėl darbo šeštadieniais ir sekmadieniais, dėl neteisingai skiriamų premijų, butuose varvančių vandens čiaupų, dėl pažeidimų eilėje stacionariam (kitokių ir nebuvo) telefonui, dujotiekio, vandentiekio linijai ar nemokamai valdiškam butui gauti, dėl neremontuojamų daugiabučių namų stogų, laiptinių, kiemų, dėl parduotuvių sandėliuose slepiamų deficitinių prekių: baldų, muilo, kilimų, silkės "Ivasi", rūkytos žuvies, ančių, kiaulienos, Alytaus spirituotų vynų, romo, konservuotų žirnelių, mandarinų, majonezo ir kitų produktų.

Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis – parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, pirkėjas tapo dievaičiu, o prekybininkai ieško būdų, kaip jį prisivilioti, kaip jam įtikti, kad tik jis pirktų.