Garsenybių namai
Kylu į Mačiulių butą Žaliakalnio daugiabutyje, prie pat Klinikų. Kad ir antras aukštas, kasdien tenka laiptus įveikti, o juk rugsėjo 30-ąją T. Mačiulienė pasitiko 87-ąjį gimtadienį. Tik Redaktorė (su ja dirbę kitaip nevadina) išlepino ją pažįstančius savo neblėstančia energija ir fantastišku gyvybingumu. Šalia jos jaunesniems norisi pasitempti ir stotu, ir mintimis.
Duris atveria šypsodamasi. Sumenkusi – ką tik po sudėtingos širdies operacijos. „Pratęsė širdies galiojimą“, – juokauja. Vidas Mačiulis, dar viena šių namų legenda, – nepailstantis Kauno apskrities žurnalistų vadas, rekordiškai ilgai gyvuojančios laidos „Krepšinio pasaulyje“ siela, kaip įprastai, paskendęs darbuose, tad užsidaro savame kambaryje.
Įsitaisome svetainėje. Kalba laukia ilga – žygiuosime per gyvenimą. Ir šlakelis brendžio pravers. Jo Redaktorė visais laikais turėjo – savame kabinete ne tik garbius svečius pavaišindavo, bet ir kolegas „reanimuodavo“ po kokių nors stresų.
Pykteliu ant savęs už nenuovokumą: kam gi atnešiau laikraščių? Juk „Kauno diena“ šiuose namuose visada yra. Redaktorė – uoli savojo laikraščio skaitytoja. Ir veteranus pabara: „Kaip neprenumeruoti savo laikraščio?! Juk spaudai šiandien nelengva.“ Ir vadovo duona nei dabar, nei anuomet nebuvo storai sviestu aptepta duonos riekė.
Plačiai nuvilniję atgarsiai
1987-ųjų vasarą ilgamečiam „Kauno tiesos“ redaktoriui Zenonui Baltušnikui išėjus į užtarnautą poilsį, pretendavusių į redaktoriaus kėdę buvo daug. Iš visos Lietuvos. Juk Kaunas – patrauklus miestas, dienraščio tiražas – didžiulis, kolektyvas – stiprus. Tikras karjeros olimpas partinių mokyklų auklėtiniams, LKP CK instruktoriams, respublikinių leidinių redaktorių pavaduotojams – įvairiausio kalibro kandidatų išsirikiavo dvi dešimtys!
Kauno rajono laikraščiui „Komunizmo vėliava“ (vėliau – „Tėviškės žinios“) 1980–1986 m. vadovavusi T. Mačiulienė garsėjo kaip pagal politinį plauką nesušukuota redaktorė: siekė nepriklausomybės nuo partijos komiteto, gynė laikraščio poziciją, drąsiai kėlė gyvenimo piktžaizdes.
Išsiųsta į redaktorių stažuotes, T. Mačiulienė taip pat pasižymėjo principingumu. Kartą tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) surengtame seminare, užuot paskaičiusi jai pavestą referatą apie ateistinį auklėjimą, kalbėjo ekspromtu ir išdrįso iš tribūnos paklausti: kas šiandien yra tikrasis lyderis? Pateikė pavyzdį: štai Babtų bažnyčios klebonas Ričardas Mikutavičius – intelektualas, eruditas, poetas – turi didesnį autoritetą nei to tarybinio ūkio partorgas... Rezonansas kilo neregėtas! Vieni atvirai – plojimais, kiti plekšnodami per petį kuluaruose palaikė T. Mačiulienės drąsą.
Ryžtinga laikysena, kūrybiškai formuojamas laikraščio turinys, organizaciniai T. Mačiulienės gebėjimai neliko nepastebėti. O jos „šou“ Leningrade gerai įsidėmėjo taip pat ten buvęs LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Žeimantas, CK kabinetuose pasiūlęs T. Mačiulienės kandidatūrą vadovauti „Kauno tiesai“. Palaikančių atsirado ir daugiau.
Aukščiausio lygio vadovė
1987-ųjų rugsėjį naujoji „Kauno tiesos“ redaktorė prisistatė kolektyvui.
„Legenda apie T. Mačiulienę jau sklido, – prisimena tuometė „Kauno tiesos“ žurnalistė Aušra Lėka. – Lietuvoje tebuvo dvi vyriausiosios redaktorės moterys, tad jau tai rodė ją esant kieto stuburo. Kauno dienraščiui jai teko vadovauti valstybės virsmo laikotarpiu, kai tikrai reikėjo drąsos imtis temų apie prasidedantį Atgimimą.“
Be laikmečio iššūkių, naujajai redaktorei teko užduotis išsaugoti kolektyvą, kuris garsėjo stipriais žurnalistais. Atėjusi vadovauti dienraščiui, ji ėmėsi ypatingos diplomatijos: būti ne virš pavaldinių, o su jais. Tolerancija ir gebėjimas supinti skirtingiausius pavaldinių charakterius į galingą kuriančią jėgą buvo skiriamasis Redaktorės bruožas.
„Kai kuriais atvejais ji buvo kaip mama, palaikanti visus: nepaisant, ar esi žinomas žurnalistas, ar redakcijos patalpų valytoja. Ji puoselėjo kiekvieną žmogų, kiekvieną rėmė kaip asmenybę, o ne kaip sraigtelį redakcijos mechanizme“, – apie aukštai iškeltą žmogiškumo kartelę yra sakiusi ilgametė dienraščio žurnalistė Birutė Garbaravičienė.
Redaktorės pavaduotoja dirbusi šviesaus atminimo Rūta Kanopkaitė yra pastebėjusi, kad būdama vadove T. Mačiulienė niekada nepabrėžė savo ypatingos padėties, nereikalavo iš pavaldinių nuolankumo, juolab garbinimo, kokį tuomet mėgo į viršininkus iškopusios vidutinybės.
Keičiantis epochai, svarbiausi dalykai laikraštyje – drąsa ir pasitikėjimas. Tai suvokusi T. Mačiulienė demonstravo kartais net didvyrišką ryžtą.
„T. Mačiulienė padarė tai, ką pajėgus padaryti tik aukščiausios prabos redaktorius: neišvaikė esamų žurnalistų, neprisivedė savų, o su tais pačiais sukūrė kokybiškai kitokį laikraštį, – pastebi ir A. Lėka. – Ji įkvėpė žvelgti giliau, būti arčiau paprasto žmogaus ir rašyti taip, kad būtų malonu skaityti.“
„Gerumo pamokos“, „Prisikėlimo bažnyčia: Lietuvos šventovės grąžinimas Lietuvai“, „Burbinės miško paslaptis. Ar sužinosime tiesą?“, „Igarka, skausmo žeme...“ – straipsnių antraštės liudijo, kad laikraščiui rūpi ir žmogus, ir valstybė, ir istorinė tiesa.
„Laikraščio šerdis buvo Kaunas ir kauniečiai. Redaktorė oficiozinį dienraštį pavertė nuoširdžiu skaitytojų draugu, kuris padeda bėdai ištikus, duoda naudingų patarimų. „Haid parkas“ su įvairiausiomis skaitytojų nuomonėmis, „Redakcijos priimamasis“, teisininkų ir kitų specialistų gyvų konsultacijų dienos, kai prie redakcijos nusidriekdavo ilgiausios eilės, parodė, kad laikraštis skaitytojams yra savas ir reikalingas“, – 1999-aisiais iš T. Mačiulienės perėmusi vadovavimo laikraščiui estafetę A. Lėka itin vertina savo pirmtakės įkvėptą pokytį – būti reikalingiems, įdomiems, netikėtiems, originaliems.
Tačiau prielaidas kūrybiškumui ir inovatyvioms iniciatyvoms reikėjo sukurti.
Atsikratė partinio pavadėlio
Keičiantis epochai, svarbiausi dalykai laikraštyje – drąsa ir pasitikėjimas. Tai suvokusi T. Mačiulienė demonstravo kartais net didvyrišką ryžtą. R. Kanopkaitė kartą palygino: „Apie tokias moteris kaip T. Mačiulienė sakoma: „Karo vyras.“ Ne visi vyrai turėjo tiek drąsos ir kovingumo.“ Labiausiai jo prireikė pirmam svarbiam žingsniui – atsikratyti partinio pavadėlio.
„Kauno tiesoje“ neliko „Socialistinio lenktyniavimo dienoraščio“, „Partinės organizacijos sekretoriaus tribūnos“. Bandymų sutramdyti nepatogią redaktorę būta įvairių: ir paauklėjimų, ir grasinimų atleisti iš vyr. redaktorės pareigų „kaip nepateisinusią partijos pasitikėjimo“, ir šantažo.
Šioje kovoje laikraščio vadovei reikėjo sprogstamojo užtaiso: tvirto charakterio, diplomatinio lankstumo, moteriškos išminties. Ir dar – skaitytojų palaikymo.
„Supratome, kad be skaitytojų paramos nieko nebus. Paskelbėme akciją „Pavadėlio nostalgija ar objektyvi būtinybė?“ ir pakvietėme kauniečius pasisakyti, kokio jie nori laikraščio: tarnaujančio miesto valdžiai ar nepriklausomo?“ – prisimena T. Mačiulienė.
Laiškai, kuriuose skaitytojai palaikė pastangas atsikratyti partinio apynasrio, kaupėsi maišais. „Kreipėmės ir į autoritetingus kauniečius, kad jie pritartų redakcijos siekiui, – prisimena T. Mačiulienė. – Po susitikimo su Jo Eminencija kardinolu Vincentu Sladkevičiumi sulaukėme šio dvasininko straipsnio apie laikraštį ir jo palaikymo redakcijai tapti nepriklausomai nuo valdžios.“
Po pusmečio pergalė pasiekta. 1990 m. vasario 16 d. „Kauno tiesa“ išėjo su paantrašte „Nepriklausomas miesto laikraštis“. „Iki Kovo 11-osios dar buvo likusios trys savaitės, bet pašalas visuomenėje garavo, vis stipriau lūžinėjo partinių dogmų, baimės turėti savo nuomonę ir garsiai ją sakyti ledas. Kartu su Lietuvos žmonėmis atsitiesė ir žurnalistika, kuriai tiek metų buvo užčiaupta burna“, – rašyta to numerio vedamajame.
Po dvejų metų „Kauno tiesa“ tapo „Kauno diena“. Renkant naująjį pavadinimą, savo žodį tarė ir skaitytojai. „Sveikas ir sudie! Tariame šiandieną pasitikdami naująjį mūsų laikraščio pavadinimą ir išsiskirdami su senuoju. Pagaliau tesėjome duotą pažadą – išrinkti naują vardą laikraščiui, padedant ir patiems skaitytojams“, – rašė dienraštis 1992 m. birželio 17-ąją, pirmąkart prisistatydamas naujuoju vardu.
„Tai geriausiai dienraščiui tinkantis pavadinimas. Tikslus, nepretenzingas. Juk dienraštis ir yra rašytinis dienos paveikslas“, – sakė nuoširdus laikraščio bičiulis, autorius, poetas Aleksas Dabulskis.
Prisidėjo prie istorinio virsmo
„Tikriausiai tai buvo patys įdomiausi metai ne tik man, bet ir visam kolektyvui, – į savo vadovavimo dienraščiui laikotarpį atsigręžia charizmatiškoji redaktorė T. Mačiulienė. – Rašėme ne valdiškai, bet su įkvėpimu, azartu.“
Tai juto skaitytojai: tais laikais laikraščio tiražas yra pasiekęs 130 tūkst. egzempliorių! Dienraštis buvo ne vien istorinio virsmo liudytojas.
„Palaikėme Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno skyrių. Kauno sąjūdžio aktyvistas profesorius Alfredas Smailys pasiguodė, kad „Gimtasis kraštas“ nesusidomėjo jo pateiktu straipsniu. Mes iškart išspausdinome – jame siūlyta atkurti Vytauto Didžiojo universitetą ir atstatyti Prisikėlimo bažnyčią. Tapome ne tik naujos idėjos informatoriais, bet ir organizatoriais. Naujos mūsų redakcijos akcijos sulaukė dėmesio visoje Lietuvoje. Dienraštis surinko ir paskelbė medžiagą apie Pravieniškių, Pažaislio šilo, Petrašiūnų ir Burbinės žudynes. Pirmieji prabilome apie Istorijos muziejaus sodelio skulptūrų atstatymą. Mūsų laikraščio priedas „Santaka“ tapo tikra kultūros ir meno versme“, – savo prisiminimuose „Mokėmės augti, laukti ir džiaugtis“ rašė T. Mačiulienė.
Drąsios publikacijos padėjo ne tik prikelti Prisikėlimo bažnyčią, bet ir sugrąžinti tikintiesiems Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, Šv. Kazimiero kongregacijos seserims – Pažaislio vienuolyno pastatus, atstatyti Laisvės statulą.
Redakcijos durys buvo plačiai atvertos mokslo, kultūros, meno žmonėms. 1994-ųjų spalį pasirodęs teminis priedas „Santaka“ būrė kūrybinę inteligentiją, o jame publikuojami tekstai virto leidiniais. Daugelis vyresniosios kartos skaitytojų pamena architektūros istorikės ir menotyrininkės Nijolės Lukšionytės „Pasivaikščiojimus po Kauną“ – ši rubrika padėjo pažinti miesto architektūrą ir tapo solidžia monografija.
Daugeliu svarbiausių miestui ir Lietuvai klausimų redakcijoje buvo rengiamos apskritojo stalo diskusijos, į kurias būdavo telkiamos intelektinės pajėgos. Tačiau visais svarbiais klausimais paisyta ir skaitytojų nuomonės – jiems suteikta galimybė pasisakyti laikraščio puslapiuose.
Daugiau nei žurnalistika
Ligi šiol senieji kaunadieniečiai prisimena tą kūrybinio polėkio metą. Redaktorė T. Mačiulienė skatino imtis visuomenę jaudinusių temų, palaikė drąsiausias žurnalistų iniciatyvas.
Nepamirštami tapo žurnalistiniai eksperimentai. Vienas jų, kai „Kauno dienos“ žurnalistai tikrino miestiečių budrumą (ar naivumą) Žaliakalnio turguje pardavinėdami neva stebuklingų galių turintį Titikakos smėlį, – iki šiol gyva legenda.
Žurnalistai apsimesdavo viešojo transporto bilietų tikrintojais, prisimatuodavo kitas profesijas, patekdavo į nelegalius kazino ir uždarus klubus, bandydavo prakalbinti auksinius berniukus ir paraščių žmones – tokie rašiniai suteikė dienraščio turiniui originalumo, žaismės, o žurnalistams leido parodyti nenupudruotą tikrovę.
„Ir benamio, ir neregio plaukiko, ir lovoje prikaustyto, paralyžiuoto vaikinuko, kurio akyse spindi gyvenimas, – pasakojome liūdnas ir linksmas, skaudžias ir ekstremalias istorijas“, – neišdildomą patirtį prisimena netradiciniais sumanymais garsėjęs žurnalistas Darius Sėlenis.
Tikriausiai tai buvo patys įdomiausi metai ne tik man, bet ir visam kolektyvui.
Žurnalistai imdavosi ir jiems nepriklausančio darbo. Dienraštis kvietė aukoti lėšas sergantiems vaikams, dalytis su vargstančiais. Akcija „Gerumo pamokos“ pavertė redakcijos pusrūsio patalpą labdaros sandėliu – tiek daug atsiliepė aukotojų.
Vytauto prospekte, kur buvo įsikūrusi „Kauno diena“, vinguriuodavo eilės kauniečių, kurie noriai naudojosi dienraščio rengtomis konsultacijomis teisiniais, socialiniais ir kt. klausimais.
Neužsiverdavo antrame aukšte buvusio redakcijos priimamojo durys. Čia skaitytojai dalijosi problemomis, skauduliais ar net sukeldavo anekdotinių situacijų deklamuodami, dainuodami savo kūrybą ar siūlydami „pasaulinio lygio išradimus“. Atstumtų nebuvo. Kiekvienas turėjo teisę būti išklausytas ir išgirstas.
Tokia pati demokratija galiojo ir trečiame redakcijos aukšte, vyr. redaktorės kabinete. Čia buvo laukiami visi – nuo aukščiausio rango politikų ir ubagų karaliaus. Dar tuomet, kai gyveno JAV, būsimas prezidentas Valdas Adamkus viešėdamas Kaune užsukdavo į „Kauno dieną“. Šiltus santykius su dienraščiu Jo Ekscelencija palaikė prezidentavimo metais ir vėliau.
Kaune lankydavęsi aukštieji asmenys neaplenkdavo „Kauno dienos“, nes žinojo: jei nori ką nors pasakyti kauniečiams, „Kauno diena“ yra ta vieta.
Patraukė norvegų dėmesį
Pokyčių daugėjo įvairiose laikraščio gyvenimo srityse. „Kauno diena“ pirmoji įsteigė savarankišką platinimo tarnybą – tai labai užrūstino Lietuvos pašto vadovus. Iš miesto laikraščio „Kauno diena“ tapo apskrities, vėliau – nacionaliniu leidiniu. Pradėjus leisti dienraštį visai Lietuvai, Vilniuje įsteigtas redakcijos biuras.
Laikraščio kūrėjai tapo ir jo savininkais. 46 redakcijos darbuotojai akcijas pasidalijo po lygiai. Pelnas nemažas, dividendai solidūs. Nenuostabu, kad į „Kauno dieną“ krypo investuotojų žvilgsniai. Norvegijos žiniasklaidos koncernas „Orkla“, turėjęs spaudos padalinį „Orkla Press“ ir leidinių kaimyninėje Lenkijoje, „Kauno diena“ itin susidomėjo.
„Laikraštis visais laikais buvo pelningas, leidžiamas dideliu tiražu ir mėgstamas kauniečių“, – tokios išvados ir detali bendrovės finansinė analizė skatino norvegų atkaklumą.
Derybos vyko ilgai. Parduoti „Kauno dieną“ akcininkai ryžosi įsitikinę, kad naujieji savininkai kontroliuos tik ekonomiką, o į laikraščio turinį nesikiš. 1998-aisiais „Kauno diena“ tapo norvegų bendrovės „Orkla Press“ dalimi. 1999-ųjų rugpjūtį vyriausiosio redaktoriaus pareigas pradėjo eiti A. Lėka.
Vietoj post scriptum
Tai ne enciklopedinis pasakojimas, ant kurio stiebo preciziškai veriami faktai. Tai veikiau ypatingo to laikmečio žmogaus portreto eskizas, kuriame kiekvienas pridėtų savąjį pastebėjimą.
Rytis ir Vilma tapytų atsidavusios mamos, Jolanta ir Laisvis – tolerantiškos anytos ir uošvės, Aida, Salomėja ir Justas – mylinčios močiutės atvaizdą, o šešerių Emilis, ketverių Elena ir šiemet kovą pasaulį išvydęs Emilis tiesiog apkabintų promočiutę. Iš laimės, kad ją turi!
Ne vien Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai pabrėžtų bajorišką Teklės Virpšaitės natūrą. Elegancija, vidinė kultūra, pagarba greta esančiam žmogui – Virpšų ir Žoštautų giminės genetinis paveldas, o jos tikrai bajoriškų mostų vaišingumą pažino kiekvienas, kuriam teko bendrauti su T. Mačiuliene.
Pavaldiniai pabrėžtų jos gebėjimą suburti kolektyvą tarsi šeimą – ne tik darbui, bet ir įspūdingoms šventėms. Ir būtinai primintų taip Redaktorės mėgtą kreipinį „Vaikas tu mano“, žnybtelėjimus ar pabraižymą tušinuku ant rankos. Kiekvienas prisimintų atviravęs apie asmeninį gyvenimą ant sofos jos kabinete ir buvęs išklausytas, paguostas, padrąsintas. Nes Redaktorė niekada nepristigo laiko kolegoms. Ir meilės.
Naujausi komentarai