Rusų inteligentijos indėlis į nepriklausomos Lietuvos ateitį | Diena.lt

RUSŲ INTELIGENTIJOS INDĖLIS Į NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATEITĮ

Tarpukariu Kaune gyveno visas margumynas tautinių mažumų gyventojų. Pagrindinis nuopelnas organizuojant rusų švietimą priklauso rusų inteligentijos lyderiui, žymiam pedagogui, Antrojo Lietuvos Respublikos Seimo nariui Aleksandrui Timinskiui (1884–1959), kurio 135-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines minime šiais metais.

Svarbiausia – išsilavinimas

A.Timinskis gimė 1884 m. kovo 22 d. Mastų kaime Gardino gubernijoje (dabar Baltarusija), mokytojų šeimoje. Tėvas Jonas Timinskis 20 metų dirbo pradinių mokyklų mokytoju Baltarusijoje ir Lietuvoje. Aleksandras 1902 m. baigė gimnaziją Varšuvoje ir įstojo į Varšuvos politechnikos institutą, o po kelių mėnesių perėjo į Sankt Peterburgo Petro Didžiojo politechnikos instituto ekonomikos skyrių.

1904 m. už dalyvavimą revoliucinėje veikloje buvo išsiųstas į Vilnių, o iš ten ištremtas į Sibirą. 1907 m. grįžo iš tremties ir tęsė mokslus Sankt Peterburgo politechnikos institute, kurį baigė 1908-aisiais. Sankt Peterburge baigė ir Pedagogikos kursus. 1909–1910 m. atliko karo prievolę. Nuo 1910 m. rudens dėstė istorijos ir geografijos kursą Tomsko komercijos mokykloje. 1911 m. įgijo ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. Tais pačiais metais įsidarbino Finansų ministerijoje Muitų rinkliavų statistikos skyriuje Sankt Peterburge. Vietinėje spaudoje publikavo straipsnius ekonomikos klausimais.

Karas ir Kaunas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui A.Timinskis buvo mobilizuotas į frontą kaip praporščikas. Ne kartą sunkiai sužeistas, 1915 m. buvo pripažintas netinkamu tolesnei tarnybai. Apdovanotas IV laipsnio Šv.Anos ordinu "Už drąsą".

1917 m. baigė Karo elektrotechnikos mokyklą ir vėl buvo nusiųstas į frontą – paskirtas lauko radijo stoties viršininku, turėjo podporučiko laipsnį. Vėliau dirbo Gatčinos (Rusija) aviacijos mokykloje radijo telegrafijos lektoriumi. 1917 m. buvo Gatčinos miesto dūmos narys.

1918 m. gruodį per atostogas A.Timinskis iš Rusijos atvyko į Kauną. Jam labai rūpėjo pasimatyti su Kaune gyvenusiu ir tuberkulioze sergančiu tėvu bei motina. Bendraudamas su tėvais ir kiek apsipratęs su lietuviška aplinka, jis nusprendė visam laikui likti gyventi Kaune. Netrukus ir žmona Vera su dukrele Verute iš Gatčinos miesto, kuriame buvo bolševikų kalinama, pabėgo, ir per Latvijos sieną pasiekė Kauną.

A.Timinskis buvo labai išsilavinęs žmogus, gerai mokėjo lietuvių, rusų, čekų, vokiečių, lenkų, baltarusių kalbas. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime.

A.Timinskis su šeima apsigyveno K.Donelaičio g. 7–2. Turėdamas didelę pedagoginę ir gyvenimišką patirtį, jis pradėjo politiko ir švietėjo veiklą. Publikavo straipsnius rusakalbėje spaudoje, rūpinosi rusų mažumos reikalais, jaunimo išsilavinimu, kultūriniu rusų bendruomenės gyvenimu ir sugrįžusiais iš Rusijos pabėgėliais. 1919 m. dėstė Kauno komercijos mokykloje.

A.Timinskis buvo labai išsilavinęs žmogus, gerai mokėjo lietuvių, rusų, čekų, vokiečių, lenkų, baltarusių kalbas. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. 1923 m. buvo išrinktas į Antrąjį Lietuvos Respublikos Seimą. Palaikė ryšius su kitais Kaune gyvenančiais ar viešinčiais Rusijos emigrantais. Jo namuose Kaune viešėjo Fiodoras Šaliapinas, Ivanas Buninas.

Graži draugystė užsimezgė su Vytauto Didžiojo universiteto Visuotinės istorijos katedros profesoriumi Levu Karsavinu, kuris daug nusipelnė Rusijos ir Lietuvos kultūrai.

1922 m. lapkričio 18 d. A.Timinskis kaip Kauno miesto valdybos mokyklų komisijos atstovas, dalyvavo Pedagoginio muziejaus (dabar Lietuvos švietimo istorijos muziejus) atidarymo iškilmėse ir pasakė sveikinimo kalbą. Džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla – nauju miesto kultūros židiniu ir linkėjo jam pasisekimo, klestėjimo bei miesto valdžios dėmesio, ieškant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti.

1921–1940 m. A.Timinskis parašė ne vieną straipsnį apie Aleksandro Puškino, Aleksandro Gribojedovo, Levo Tolstojaus, Antono Čechovo ir kitų klasikų kūrybą. 1919 m. išleido rusų kalba leidinius "Visuotinės literatūros bruožai (1870–1917)", "Visuotinės kultūros istorijos konspektas", 1940 m. – "L.Tolstojus mokykloms. I ir II d. Chrestomatija" (su lietuvišku žodynu).

Gimnazijos direktorius

Kauno rusų inteligentų ir A.Timinskio pastangomis 1920 m. rugsėjo 17 d. buvo įkurta privati rusų gimnazija. Suburtas darnus ir itin aukštą išsilavinimą turintis pedagogų kolektyvas. Daugelis pedagogų aukštąjį išsilavinimą įgijo carinės Rusijos ar Europos aukštosiose mokyklose.

Pats gimnazijos direktorius A.Timinskis buvo visapusiškai išsilavinusi asmenybė, dėstė matematiką ir literatūrą. Istoriją dėstė Jonas Geštautas, baigęs Sankt Peterburgo archeologijos institutą, Aleksandras Itomlenskis buvo baigęs Vilniaus mokytojų institutą. Matematikos ir astronomijos mokytojas Germanas Lechemas buvo baigęs Prahos universitetą, o logikos ir lotynų kalbos mokytojas Markas Markovičius – Sankt Peterburgo universitetą. Pedagogų kolektyvas pagal etninę ir religinę sudėtį buvo labai įvairus, pvz., 1920 m. gimnazijoje dėstė 4 rusai, 4 lietuviai, 6 žydai, 2 baltarusiai, 2 prancūzai, 1 vokietis ir 1 ukrainietis.

Nepriklausomos Lietuvos pradžioje Kauno rusų gimnazija buvo labai reikalinga ir reikšminga ne tik rusų tautybės moksleiviams, bet ir lietuvių bei žydų tautybės karo pabėgėlių, tremtinių vaikams, kurie mokėsi carinės Rusijos mokyklose ir grįžę į Lietuvą rusų kalbą mokėjo geriau nei gimtąją, todėl dėl kalbos barjero negalėjo tuoj pat mokslų tęsti lietuviškose ar žydų mokyklose.

A.Timinskio vadovaujamos gimnazijos mokinių skaičius labai išaugo. Vėlesniais metais jis ėmė mažėti. Siekiant geriau ir greičiau integruoti moksleivius į šalies gyvenimą, gimnazijoje buvo įsteigta lietuviška biblioteka, tris dienas per savaitę gimnazijoje moksleiviai tarpusavyje kalbėjosi tik lietuviškai. Nuo 1936 m. lietuvių kalba pirmoje klasėje tapo pagrindinė dėstomoji. Gimnazijoje, be pagrindinių klasių, buvo ir suaugusiųjų. Nuo 1925 m. gimnazijoje veikė kooperacijos, buhalterijos, raštvedybos, kaligrafijos, teisės kursai.

Gimnazijos pedagogai skatino neformalų moksleivių kūrybiškumą. Gimnazijoje veikė rusų literatūros, dramos, dainavimo būreliai, baleto trupė, balalaikų orkestras. Įgytas žinias ir įgūdžius moksleiviai demonstruodavo per šventinius renginius. Aktyvi buvo rusų skautų draugija, įkurta 1922 m.

Didelis Kauno rusų bendruomenės džiaugsmas ir rūpestis tapo gimnazijos pastato statyba Vytauto pr. 44, pareikalavusi ir moksleivių tėvelių finansinės paramos. Daugelis jų statybai paaukojo po 200–300 litų. Sklypą pastatui suteikė Kauno stačiatikių Kristaus Prisikėlimo parapija. (Muziejuje saugomas gimnazijos pastato eskizas.) Rusų bendruomenei buvo didelė šventė, kai 1925 m. gimnazija persikėlė į naują dviejų aukštų pastatą, formaliai priklausiusį draugijai "Mokslas-Šviesa". Tai buvo vienas puošniausių pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio Kauno objektų. Gimnazija tapo svarbiausiu rusų bendruomenės kultūros židiniu, rusų namais Kaune ir visoje Lietuvoje 1920–1940 m.

Istorinis palikimas

1995 m. balandžio 3 d. Kauno 20-oji vidurinė mokykla (V. Krėvės pr. 50) buvo pavadinta A.Timinskio vardu, o 1997 m. joje įkurtas muziejus. Tais pačiais metais, sujungus A.Timinskio ir A.Puškino mokyklas, liko viena A.Puškino gimnazija.

Buvusi A.Timinskio mokyklos direktorė ir muziejaus įkūrėja Nina Burygina visą sukauptą ir išsaugotą istorinį palikimą – nuotraukas, menančias tarpukario rusų bendruomenės gyvenimą Kaune, rusų gimnazijos klestėjimo metus, gimnazijos direktoriaus A.Timinskio šviečiamąją ir kultūrinę veiklą, dokumentus, gimnazijos vėliavą bei ženklelį, sidabrinę plokštelę, minint gimnazijos veiklos 5-erių metų sukaktį ir kitus vertingus eksponatus padovanojo Lietuvos švietimo istorijos muziejui.

N.Buryginos iniciatyva rusų bendruomenė Petrašiūnų kapinėse sutvarkė apleistą, beveik išnykusią Veros ir Aleksandro Timinskių kapavietę ir savo lėšomis pastatė naują antkapinį paminklą. Rusų bendruomenė palaikė glaudžius ryšius su Maskvoje gyvenančiu A.Timinskio anūku Aleksejumi Nikolskiu, kuris 2007 m. svečiavosi ir muziejuje. Lietuvių kalbos nepamiršęs garbaus amžiaus A.Nikolskis noriai bendravo taisyklinga lietuvių kalba ir dalijosi įdomia savo gyvenimo patirtimi.

2004 m. ant pastato Vytauto pr. 44 atidengta memorialinė lenta: "Šiame pastate buvusioje rusų gimnazijoje 1925–1940 m. dirbo jos steigėjas ir direktorius, švietėjas, Lietuvos Respublikos II Seimo narys Aleksandras Timinskis" (skulpt. Virginija Babušytė-Venskūnienė).


Iškalbinga statistika

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kaune gyveno 59 proc. lietuvių, 27 proc. žydų, 4,5 proc. lenkų, 3,5 proc. vokiečių, 3,2 proc. rusų, 0,2 proc. baltarusių, 0,1 proc. latvių ir 2,4 proc. kitų tautybių gyventojų. Nedidelė rusų tautinės mažumos bendruomenė buvo lojali Lietuvos valstybei, rėmė jos siekius. Ypač daug prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo prisidėjo rusų inteligentija (svarus rusų mokslininkų indėlis: Levo Karsavino, Ivano Lappo, Mstislavo Dobužinskio, Nikolajaus Pokrovskio, Aleksandro Timinskio, baleto artistų: Pavelo Petrovo, Nikolajaus Zverevo, Anatolijaus Obuchovo, Veros Nemčikovos, operos režisierių: Dmitrijaus Arbenino, Nikolajaus Vekovo, Teofano Pavlovskio ir kitų).

GALERIJA

  • A. Timinskis su žmona Vera apie 1922 m.
  • Kauno rusų gimnazijos dėstytojai ir svečiai prie šventinio stalo 1935 m.
  • Rusų gimnazijos abiturientų išleistuvių pobūvis, centre – A. Timinskis
  • Rusų gimnazijos pastatas 1925 m.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

nuostaba

Ačiū! Puikus straipsnis!

SUSIJUSIOS NAUJIENOS