ŠEIMA IŠ VILKIJOS, KURIĄ SIEJA DONKICHOTIŠKA MISIJA

Kartu dirbantys muziejininkai vilkijiečiai Vida ir Arūnas Sniečkai namo parsineša ir darbo problemas. Pora įsitikinusi: jei ne jos, kažin ar per 21 bendro gyvenimo metus jie būtų bent kartą susipykę.

Etnokultūrą atrado skirtingai

Asmeninis gyvenimas ir darbas šioje šeimoje taip susipynę, kad, kalbėdami apie šeimą, Antano ir Jono Juškų muziejaus Vilkijoje darbuotojai pasakoja ir muziejaus istoriją.

Etnokultūros puoselėtojai, etninių dainų konkursų, dūdmaišių festivalių organizatoriai Sniečkai senovės lietuvių dvasiniu palikimu pradėjo domėtis skirtingu metu. Arūnas prisipažįsta: jei būtų sutikęs Vidą 1983 m., kai ji įstojo į Vilniaus universitetą ir įsiliejo į Zitos Kelmickaitės vadovaujamo folkloro ansamblio "Ratilio" gretas, jie greičiausiai nebūtų radę bendros kalbos.

"Mano pasaulis tuomet buvo "Led Zeppelin", "Black Sabbath", "Nazareth". Į šį namelį įžengiau 1990 m. sausį, – pasakoja A.Sniečkus, žvelgdamas į medinuko, menančio tautosakos rinkėją kunigą Antaną Jušką, sienas. – Žinojau, kas buvo A.Juška, tačiau jo veikla tuomet manęs nelabai domino. Atėjau čia, nes tikėjausi sukurti tokį muziejų, kokį norėjau."

Vida ir Arūnas susitiko, kai A.Sniečkui per senąsias brolių Juškų surinktas dainas jau buvo ėmę vertis lietuvių tautos dvasiniai turtai. "Vakarais ėmiau klausytis A.Juškos surinktų dainų iš Daivos ir Evaldo Vyčinų įrašų ir pradėjau miegoti gerai. Iki tol dešimt metų, nuo tarnybos desantininku sovietų kariuomenėje laikų, naktimis mane persekiojo košmarai. Šis pokytis mane stipriai paveikė", – prisimena muziejininkas.

Angelas sargas miegojo?

Arūnas su Vida susipažino po nesėkmingo darbo susitikimo su Z.Kelmickaite. "Arūnas norėjo kurti tokią "New Vilkija", didelę dainų šventę rengti. Susitiko su Z.Kelmickaite, ji reagavo emocingai – kam čia reikia kaime dainų šventės? Trenkęs durimis Arūnas išėjo. Susitikome koridoriuje – guodžiau, sakiau, ką nors sugalvosime", – prisimena Vida.

"Blogiausia, kad susitikome, pašnekėjome – ir ji man neišeina iš galvos. Atsiuntė ji man į Vilkiją Vyčinų ansamblį, o pati tai, rupkė, neatvažiavo. Galvoju, kaip man ją dabar susirasti, sparną rėžt pradėti? – pažinties pradžią prisimena Arūnas. – Kartą paprašė dainininkė Veronika Povilionienė ją į Dainų šventės atranką Suvalkijoje nuvežti. Žiūriu – ir Vidutė ten. Taip apsidžiaugiau!"

"Kai mes susitikome, tavo angelas sargas miegojo. Atvažiavai iš Vilniaus, ir sėdi dabar Kukučių kaime", – juokiasi Arūnas. "Matyt, jau mums gimstant viskas gyvenime būna sudėliota. Kartais nuklystame klystkeliais, bet iš tiesų viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti", – įsitikinusi V.Sniečkuvienė.

A.Sniečkui ši santuoka – antroji. "Mano pirmoji šeima labai norėjo Amerikos. Ir jie 1990 m. pasirinko Ameriką, o aš – šį namą, Vilkiją. Tada sau pasakiau: vesčiau nebent tą, kuri man įteiktų mažytį duonos kepaliuką. Atrodė beveik neįmanoma sąlyga, nes tais laikais delno dydžio kepaliukų nebuvo. O Vida priėjo ir man tokį įteikė, – vieną pirmųjų susitikimų prisimena Arūnas. – Grįžau namo su tuo kepaliuku ir galvoju: kur man jį dabar dėti? Išsitraukiau kaltus ir išdrožiau vienas pirmųjų medžio skulptūrų – save ir ją. Į jo delnus tą kepaliuką ir įdėjau."

Šios medžio skulptūrėlės – tarsi Sniečkų šeimos simbolis. Kita šeimos relikvija – du mediniai paukšteliai, kuriuos Arūno tėvas išdrožė savo šeiminio gyvenimo pradžioje. "Mama mirdama juos man paliko", – glostydamas paukštelius užsimena drožėjas.

A.Sniečkų pažinojusi V.Povilionienė prieš vestuves Vidą įspėjo: "Netekėk, jis laukinis." "Toks jau buvau. Jei kas nepatiko – išeinu nakvoti į mišką, net ir žiemą. Šuo prie šono – net miegmaišio nereikia", – prisimena A.Sniečkus.

"Mano pusbrolis Gintautas Trimakas (žinomas fotomenininkas – red. past.) per vestuves sako: Videle, tu čia viską pakeisi – kaip čia viskas laukiniškai atrodo. O aš galvoju: ką gi čia keisti?" – prisimena Vida. "Ji iš tiesų pakeitė: miške nebemiegu", – juokiasi Arūnas.

Vaikystėje jam didžiulį įspūdį paliko senukų pora, prisipažinusi, kad jie nė karto gyvenime nebuvo susipykę. "Aš tada pagalvojau: ir man taip bus. Neišėjo. Jei nebūtų darbo problemų, ko gero, mes nė karto nebūtume susipykę", – A.Sniečkus užsimena, kad darbu to, ką jie veikia, nesinori vadinti – juk tai širdžiai miela veikla.

Reikalavo per daug

Kilus šeimoje nedidelių pykčių, pirmoji taikosi Vida. Kažkiek taikytis Arūnas išmoko tik bėgant metams. "Mes kiaurą parą kartu – reta šeima tai ištvertų. Metų metais tęsėsi neaiškumas dėl muziejaus ateities. O kas kaip kempinė sugers? Žinoma, artimiausias žmogus. Jis turi išklausyti ir paguosti. Bet kai tai nuolatos kartojasi, pavargsta ir tas žmogus, – pasakoja šeimos galva. – Būdavo, susiburzgiame, bet tai trukdavo tik minutę dvi. Nueinu į katilinę, parūkau. Galvoju: ar aš kvailas? Kur dar vieną tokią sveikai kvailą rasiu? Vėliau supratau, kaip atsikratyti tų įtampų, neperduodant jų artimiesiems: einu ką nors kasti, grėbti. Žemė motina viską sugeria. Jau galima suprasti: jei aš lekiu arti į laukus, manyje tiek įtampos, kad aš galiu išsiveržti."

Visuomet kaip sugertukas neigiamas Arūno emocijas sugerdavusi ir viską savyje laikydavusi Vida pratrūko tik vienąkart. "Tuomet lūžo kėdės koja – klijavau. Tokia Vidos reakcija atrodė juokinga, nes netikėta", – šyptelėja A.Siečkus.

Dabar jis prisipažįsta suprantąs, kad bendro gyvenimo pradžioje iš žmonos per daug reikalavo. "Norėjau, kad ji, kaip ir aš, muziejui atiduotų visą save. Atostogų aš neidavau, savaitgaliai – tik čia. Muziejui tik penki eksponatai nupirkti valdiškomis lėšomis. Savaitgaliais būdavo leki, ieškai eksponatų muziejui ir perki už savo pinigus. Aš einu pas žmones daiktų prašyti, o ji neina – jai gėda. Aš pykstu, nervinuosi, nes man taip pat nusibosdavo elgetauti. Būdavo, aš išleidžiu pusę atlyginimo eksponatams pirkti, ir mes paskui sėdime pusbadžiu", – Arūnas prisipažįsta, kad po tokių pirkinių tekdavo skolintis pinigų maistui.

Vis dėlto abiejų noras kurti ir saugoti muziejų buvo labiau šeimą vienijantis, nei skaldantis veiksnys. "Mus labiausiai ir sieja ta kvaila donkichotiška misija, – šypsosi Arūnas. – O jei rimtai, mums padėjo kartu išlikti tai, kad mes abu labai gerai supratome tiesas, perimtas iš senų žmonių. Kad meilė nėra tai, kas tave išveda iš proto, ir tu puoli tuoktis. Meilė – tai gėlė, kurią turi laistyti, tręšti ir auginti. Neseniai viena žvaigždė per televiziją sakė, kad tai yra pripratimas. Ne, tai yra kur kas daugiau."

Norėjo auklėti griežčiau

Sniečkų sūnus Vykintas – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto taikomosios grafikos studentas. Nedidelių nesutarimų šeimoje anksčiau kildavo ir dėl sūnaus auklėjimo.

"Aš sūnų norėjau auklėti griežčiau. Mano tėčio ir senelio elgesys man atrodė teisingesnis. Muziejuje tenka dažnai bendrauti su vaikais. Matau, kad jie nebemoka tinkamai elgtis, negerbia vyresnio žmogaus. Mano tėtis man dar iki penkerių paaiškino: pažeminsi vyresnį žmogų, spausdintą žodį ar duoną, pasiimk diržą ir atsinešk – bausiu. Tik vieną kartą gavau tokios pylos – daugiau nereikėjo", – A.Sniečkus prisimena bandęs panašiai auklėti sūnų, tačiau po tokių bandymų jam pačiam labai skaudėdavo širdį.

Tėvo žodžiais, mažas sūnus labai norėjo kartu dirbti, padėti. "O paskui kažkas įvyko – tingi dirbti kaip rupūžiukas. Maniau, kad čia mūsų problema, bet dabar matau, kad tai – masinė problema. Liepiu – eina ir padaro, bet kaip man norėtųsi, kad jis pats pasisiūlytų man padėti", – pasak A.Sniečkaus, raginti kurti sūnaus niekada nereikėjo.

"O aš džiaugiuosi, kad vaikas eina savo keliu, daro tai, ką nori daryti, ir tuo mėgaujasi. Žinome, kad meno pasaulis nėra tas, kur žmonės daug uždirba. Bet kiek verti vien dvasiniai dalykai, kuriuos tu ten gauni", – užsimena V.Sniečkuvienė.

Mokyklos laikais Vykintas penkerius metus grojo smuiku, jam gerai sekėsi. "Vėliau sūnus ėmė kalbėti: aš laimingesnis, kai piešiu. Nors jis turėjo absoliučią klausą, mes leidome jam pasirinkti savo kelią, mesti muzikos mokyklą. Dabar po truputį jis vėl sugrįžta prie muzikos. Mūsų aplinkos įtaka, matyt, yra – popmuzikos jis negali pakęsti", – pastebi mama.

Buvo laikas, kai Vykintas ignoravo muziejuje vykstančius koncertus, tėvai vos įkalbindavo jį aplankyti čia eksponuojamas parodas, dažniausiai – etninėmis, etnokosmologinėmis temomis. "Neretai jis parodą apibūdindavo vienu žodžiu: š.... Tačiau vėliau Vykintas ėmė keistis: baigdamas mokyklą pasirinko piešti pasaulio medį", – Arūnas džiaugiasi, kad sūnus visiškai neišsižada etninių dalykų.

Muziejaus kūrėjas prisipažįsta: jį žavi gražiai sutariančios didelės šeimos. "Kad taip atsukus laiką atgal – ir aš didelės šeimos norėčiau. Ir nė karto ant Vidutės nesuburgzčiau", – šyptelėja A.Sniečkus.