ŠIMTAMETĖ IŠ KAUNO: NIEKO NESIGAILIU

Šią savaitę solidžią 100 metų ribą peržengusi Janina Bacevičienė gėrėjosi saulėtu oru ir leidosi į prisiminimus.

Pati skaito

„Kaip džiaugiuosi! Smagu, gražus oras“, – per 100-ąjį savo gimtadienį, kurį sutiko gegužės 11-ąją, aplankyta „Kauno dienos“ sakė J. Bacevičienė ir kelis kartus pakartojo, kad galvojo jau nesulauksianti tokio jubiliejaus.

Jos dukra Vilija Musteikienė patikslino, kad mama pernai labai sunkiai persirgo koronavirusu. Vos pavyko atsigauti. „Prieš kovidą, oi, kokia buvo stipri“, – sakė dukra.

Jau keleri metai kaip J. Bacevičienė nevaikšto, turi širdies problemų, sunkokai girdi, tačiau tebėra šviesaus proto ir geros atminties, gero regėjimo. Pati skaito laikraščius ir žurnalus.

„Šiandien irgi naujų parnešiau, o ji man sako: tuoj pavalgysiu, ir atnešk žurnalą. Radijo nemėgsta, neklauso. Daug meldžiasi, mėgsta būti lauke“, – sakė V. Musteikienė. Anksčiau jos mama mėgo skalbti, siūti. Labai darbšti.

Kompaniją palaiko ne tik dukra ir žentas, bet ir keturkojis augintinis. Jį senolė mėgsta lepinti, vis pasiūlo skanesnį kąsnelį. Kai gyveno kaime, iš viso augino penkis šunis, „būdavo bent keturios kačiukės“.

Greta: J. Bacevičiene rūpinasi dukra V. Musteikienė ir žentas E. Musteikis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Išmokė uošvis

„Mama labai optimistė. Labai gerai sutariame“, – santykiais džiaugėsi dukra. Jai antrino ir vyras Edmundas Musteikis.

V. Musteikienė pasakojo, kad tėvai ją augindami buvo labai geri, mama atleisdavo visus šposus. „Dėl to dabar ir nesusitvarkau su žmona“, – juokavo E. Musteikis.

Pasmalsavome, kokia buvo jo ir uošvių pirma pažintis. „Kokia galėjo būti? Teigiama. Mane a. a. uošvis visko išmokė. Ir su arkliu arti. Visko. Aš – miestietis, nieko nemokėjau. Abu uošviai – nuoširdūs, paprasti žmonės. Iš pat pradžių gerai sugyvenome“, – dėkojo už pamokas vyras.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Juodu kokie geri! Ir dukra, ir žentas. Abu rūpinasi. Abu labai geri“, – kalbėjo J. Bacevičienė, gimusi ir augusi Šakių rajone, bet dabar su dukra ir žentu gyvenanti Kaune.

V. Musteikienė pridūrė, kad mama jai įskiepijusi, jog reikia netingėti: „Nelabai norėdavosi ravėti, šieną grėbti, bet motyvuodavo taip: jeigu nori į šokius, padarysi ir galėsi eiti.“

Juodu kokie geri! Ir dukra, ir žentas. Abu rūpinasi. Abu labai geri.

Dirbo nuo septynerių

Mintimis nusikėlusi į savo vaikystę šimtametė pritilo. „Oi, vaikeli. Nuo septynerių metų pas svetimus. Prastai gyvenome, labai. Turėjau ganyti gyvulius. Ganydama, vaikeli, išmokau visus poterius. Paskui išleido už mergą. Labai sunkiai dirbau. Dabar tai akys nušvitusios su savais gyventi. O anksčiau pas svetimus. Dirbau, visus maitinau. Pinigų neturėjau, viską nešiau mamai“, – būdama vyriausia iš vaikų šeimoje padėjo ją išlaikyti.

Patyrė ir sunkią vaikystę, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir artimo žmogaus netektį. Būdama 21-ų ištekėjo. „Vyras buvo labai geras, bet neilgai gyvenome. Dvejus metus. Liko metukų dukra. Vyras mirė. Peršalo, plaučių uždegimas. Dirbdavo prie remonto, prie mašinų“, – prisiminė J. Bacevičienė.

Vėliau antra santuoka ir antra dukra – V. Musteikienė. Iš viso turi keturis anūkus. Rudenį pasaulį išvys proanūkis.

„Netikėjau, vaikeli, kad tokio amžiaus sulauksiu, – mėgavosi saule J. Bacevičienė. – Netikėjau.“

Išliko: J. Bacevičienė yra išsaugojusi nuotrauką, kurioje  pasiruošusi vestuvėms. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ar ką nors norėtų pakeisti gyvenime, jei galėtų? „Nieko nenoriu keisti. Ką galiu pakeisti? Nieko, vaikužiai. Mano vaikai – labai geri“, – nieko nesigaili J. Bacevičienė, su nekantrumu laukianti suplanuoto giminės suėjimo jos 100-mečio proga.

Kauno miesto savivaldybės vyriausioji specialistė Daiva Sabiničienė, atliekanti Žaliakalnio seniūnės funkcijas, su kolege atvykusios nešinos gėlių puokšte ir nuoširdžiais sveikinimais, „Kauno dienai“ sakė, kad šiemet 100 metų pasitinka du šios seniūnijos gyventojai. Abu – gegužę, tačiau antrasis nepageidavo viešumo.