„Tik šviesėjančio proto, meniška moteris“, – taip apie ponią Magdeleną Brunzienę atsiliepia giminaičiai. Pirmą kartą Aleksoto seniūnijos istorijoje šimtojo gimtadienio proga senjorė pati atvyko atsiimti sveikinimų ir dosniai dalijosi sukaupta patirtimi.

Balandžio 12 d. Aleksoto seniūnijoje buvo sveikinamos ne tik seniūnijos darbuotojos, švenčiančios gimimo dienas, tačiau ir šimto metų sulaukusi Magdelena Brunzienė. Pasipuošusi šventine suknele, sveikinimų atsiimti į sceną ponia žengė lazdutę palikusi sūnui.

Šiuo metu su sūnumi ir marčia Aleksote, buvusioje sodyboje, gyvenanti Magdelena – neeilinė asmenybė. Būdama trijų anūkų ir trijų proanūkių močiutė visai neseniai pradėjo prisiminti savo senelių pavardes. Gimusi Plutiškėse, Kazlų Rūdos rajone, senolė neslepia, kad ir dabar galėtų tiksliai pasakyti septynių šeimos narių gimimo datas.

Magdelenos artimieji ir pati močiutė pripažįsta, kad yra tikrai meniška asmenybė. Nuo jaunystės mėgo ne tik gėles, tačiau ir gyvūnus. Jaunystėje senjorė su vyru augino ne tik šuniukus, karves, kiaules, tačiau ir tokius egzotinius gyvūnus kaip papūgos, beždžionės, povai. "Mama, kur buvai?" – Magdelenai parėjus iš parduotuvės klausdavo papūga. Kurį laiką pas tetą gyvenusi giminaitė neslėpė, kad gamta ir gyvūnai – du neatsiejami dalykai senolės gyvenime: "Darželiai, gamta, šaltinėliai visada būdavo sutvarkyta, paukščiai čiulbėdavo."

Triženklio metų skaičiaus sulaukusi senolė prisimena, kad kelerius metus yra tekę miego sumažinti dėl darbų: "Aš kokius dešimt metų tik pusantros valandos miegodavau – toks mano darbas buvo. Ūkį, gyvulius reikėjo prižiūrėti." Vyrą išleidusi į darbą, Magdelena prižiūrėdavo daržus, rūpindavosi vaikais. "Dabar jau išsimiegu", – pripažįsta ji.

Paklausus, kokia yra ilgaamžiškumo paslaptis, Magdelena šypsosi. Moteris tiki, kad prie to prisidėjo daug dalykų. Daug metų nevalgiusi mėsos, negėrusi alkoholio, nerūkiusi senjorė juokavo, kad, perkopus penkiasdešimt, galima viskas, tik su saiku.