Priešas ruošiasi
Prie bendro stalo sėdo Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos pakviesti verslininkai, akis į akį su karo išbandymais okupuotose Ukrainos teritorijose susidūrę savivaldos, švietimo ir kitų institucijų atstovai. Tarpininkaujant įmonei „Lukšų vyrai“, svečiai iš Ukrainos dalijo receptus, ką galime padaryti šiandien, kad X dieną nereikėtų blaškytis.
Linkėdami Lietuvai išvengti Ukrainos patirčių, delegacijos dalyviai kartojo: „Turite šiandien apsispręsti, kaip elgsitės. 90 proc. ukrainiečių netikėjo, kad karas prasidės. Mes buvome nepasiruošę. Jūs turite NATO, bet turite būti pasirengę ir patys.“
Viename Kauno viešbučių apgyvendinti ukrainiečiai pasigedo ženklų, informuojančių apie slėptuves. Jų nepastebėjo ir mieste. Sutiko, kad galbūt vietos žmonės žino, kur ieškoti, bet tokia informacija turi būti akivaizdi ne tik kauniečiams, bet ir X dieną šalyje besisvečiuojantiems turistams.
„Lietuva turi būti pasiruošusi – karas prasideda nuo vidinės destabilizacijos, nuo vidinio suskaldymo, rusų agentų infiltracijos į įvairias grupes. Neabejoju, kad tokių yra ir Lietuvoje. Jie ruošiasi aktyviai okupacijos fazei“, – Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys, ekonomistas, aktyvus valstybės atkūrimo ir pagalbos bendruomenėms dalyvis Vyacheslavas Rublevas sudėliojo akcentus pranešime „Ką reiškia būti atsakingu politiku karo metu?“.
Anot V. Rublevo, turime suprasti, kad atėję okupantai jau turės visų aktyvių visuomenės narių, patriotų, Seimo narių, savivaldos atstovų pavardžių sąrašus. Remdamasis patirtimi vyras sakė, kad Ukrainoje rusų tikslas buvo vietinę vadžią palenkti bendradarbiauti ir taip pateisinti savo veiksmus, kodėl jie čia atėjo. Parodyti, kad vietos valdžia ir tauta esą palaiko okupantus, ir jie atėjo apginti vietinių gyventojų.
„Garantuoju, kad ir šiandien Lietuvoje dirba žmonių, kurie formuoja tuos sąrašus ir, greičiausiai, šiandien čia salėje sėdintys jau yra tuose sąrašuose. Kai ateis okupantai, jūs neturėsite techninių galimybių ką nors papasakoti ar įrodyti. Jūs turėsite pasirinkti: ar jūs stosite savo žmonių pusėn, būsite pasirengę galvoti apie tai, kaip pasirūpinti jais, ar viską mesite ir bėgsite“, – dėl šio pasirinkimo ukrainietis ragino apsispręsti šiandien.
Taigi, pasirinkimas labai aiškus: spjauti į viską ir pirmiausia ieškoti sau saugios vietos, negalvojant apie miesto žmones, arba likti ir prisiimti atsakomybę pasirūpinti visais. „Atvažiavome, kad papasakotume jums, jog tai ne pasakos, jūs turite būti apgalvoję ir pasiruošę. Jei manote, kad okupantas pakels vėliavą ir jūs toliau tęsite savo darbus – klystate, – pastebėjo V. Rublevas. – Aš neturėjau pasirinkimo. Likau. Neišvažiavau. Trečią okupacijos dieną papuoliau į nelaisvę, sėdėjau su maišu ant galvos Donecko rūsyje.“
Mero vaidmuo
Ukrainos delegacijos atstovai neslėpė, kad pasakojant apie išgyventą realybę kūnu eina šiurpuliukai. „Mūsų kaime ir apylinkėse buvo 17 tūkst. gyventojų. Jis yra atkarpoje nuo Krymo iki Mariupolio, 10 km atstumu. Mes niekada negalvojome, kad galime būti okupuoti, nes puolimo laukta iš šiaurinės pusės, kur buvo tikslingai pastatyti galingi apsauginiai įrenginiai. Mūsų miestelis geografiškai yra iš pietinės pusės. Kaip žinote, Ukraina buvo užpulta iš visų pusių. Kai mes supratome, kad prasidėjo puolimas, iš Krymo pusės Mariupolio link pajudėjo kolona ir per keletą valandų buvome apsupti. Mes neturėjome galimybių evakuotis. Kai kalbame apie autobusus ar kitą techniką evakuacijai, viskas gerai, bet mūsų atveju tai nesuveikė“, – pasakojo V. Rublevas.
Jis įvardijo ir realiausią scenarijų: okupantai ateis turėdami sąrašus su pavardėmis, visus areštuos, aktyviuosius pasodins į kalėjimą ir su jais liks dirbti FSB – muš, kankins, žalos, kad palenktų bendradarbiauti, sieks ištraukti informaciją apie pasirengimą, karių išsidėstymą ir kt.
Kitas variantas, apie kurį dažniausiai galvojama, – atsėdėsime ir nelies. Deja, ukrainiečių patirtis rodo, kad visi vyrai turės eiti kariauti už okupantus, jiems grasins automatu ir jie bus verčiami kariauti prieš savo žmones, juos žudyti. Trečias variantas – visas jūsų turtas bus nacionalizuotas ir atiduotas okupantams.
„Mano namas okupantų valdžios teismo sprendimu buvo nacionalizuotas ir perduotas kitiems žmonėms. Supraskite, kas jūsų laukia. Po okupacijos neveiks jokie įstatymai, nebus demokratijos, jokių žmogaus teisių, jus privers atsisakyti savo turto, jūs būsite vergai.
Turite suprasti ir tai, kad tie, kurie pasirinks bendradarbiauti su okupantais, taps išdavikais savo žmonių akyse, tačiau ir okupantai tokių nevertina – jus vis tiek pasodins į kalėjimą ir nukankins“, – juodą istorijos pamoką tęsė V. Rublevas.
Kai viskas, kas tekėjo įprasta vaga, sunaikinta, vis tiek išaušta kita diena ir, anot V. Rublevo, miesto meras turi išeiti ir pasirodyti žmonėms, kad nepabėgo, spręsti visas problemas, net tada, kai joks ryšys su išoriniu pasauliu neįmanomas. Meras neturės galimybių kam nors paskambinti ir pasitarti, ką dabar daryti.
„Šiuo momentu supranti, kad turi prisiimti atsakomybę, kad tavo priimti sprendimai ir veiksmai gali būti nepopuliarūs, nors ir teisingi, sukviesti žmones, juos suvienyti, suformuoti štabą, įtraukti verslininkus, mokslininkus ir visą bendruomenę. Vienu žodžiu, perimti vadovavimą į savo rankas. Tegu nesupyksta kariškiai, bet jų pagalba tokioje situacijoje yra beprasmė, nes jų tiesiog nėra okupuotoje teritorijoje. Mes tai perėjome. Jei manote, kad ateis okupantai ir kas nors bus gerai, jūs klystate“, – kalbėdamas ukrainietis linkėjo, kad Lietuva to nepatirtų.
Kas liko okupuotoje teritorijoje? Vietinė valdžia ir žmonės. Ryšys su išoriniu pasauliu buvo sunaikintas, elektros, dujų nebuvo. Parduotuvės nedirbo, tiekimas į parduotuves nutrauktas. Buvo visiška teritorijos izoliacija, kurioje liko žmonės.
„Mano pasirinkimas likti su žmonėmis brangiai kainavo – sveikatą, baudžiamąją bylą, persekiojimą, kankinimus rūsyje ir itin sunkų išvažiavimą į Ukrainos gilumą su šeima ir kitais pabėgėliais dengtoje mašinoje kaip kokiam benamiui. Visa tai laukia vietos valdžios, kuri pasirenka likti su žmonėmis“, – viską apgalvoti ragino V. Rublevas.
Prisiimta atsakomybė
Vis dėlto išgyventa iki to momento, kai žmonės iš okupuoto krašto buvo evakuoti. Taigi vietos savivalda tuo laikotarpiu vaidino pagrindinį vaidmenį, sprendė, kaip išgyventi, kai nėra vandens, elektros, degalų.
V. Rublevas pasakojo, kad teko surinkti policijos veteranus, rasti kelis automatus ir organizuoti budėjimus naktį, kad nebūtų plėšikaujama, saugoti parduotuves, vaistines – tai, kas yra kieno nors nuosavybė.
„Buvo sudaryta komisija, kurios sprendimus tvirtindavo parašais, prisiimdami asmeninę atsakomybę. Pavyzdžiui, šiandien atidarome šią parduotuvę, imame miltus ir siunčiame į kepyklą, kurią aprūpiname generatoriumi, nes kepykloje nėra elektros, užtikriname, kad kepykla per naktį keptų duoną, o ryte ja aprūpintume žmones“, – pasakojo jis.
Komisijos sprendimu buvo atidaromos degalinės. Iš ten paimami degalai dalijami pirmiausia ligoninėms, seniūnams. Generatoriais aprūpinamos rūsiuose įrengtos mokyklos. Komisijos sprendimu buvo įsilaužta į ryšio bokštą ir, prijungus generatorių, atkurtas ryšys su išoriniu pasauliu.
Po okupacijos neveiks jokie įstatymai, nebus demokratijos, jokių žmogaus teisių, jus privers atsisakyti savo turto, jūs būsite vergai.
„Tai yra okupacija, jūs turite būti tam pasirengę. Mes atidarėme socialinę valgyklą. Pakvietėme verslininkus, ūkininkus, parduotuvių savininkus, kurie priklausė štabui, kartu priimdavome sprendimus – meras vadovavo skirstydamas veiklas, kas kuo turi rūpinti. Reikia pagalvoti ir apie tai, kad gali tekti palaidoti mirusįjį. Mes net karstų neturėjome. Reikėjo spręsti paprastus gyvenimiškus dalykus“, – V. Rublevas kartojo, kad okupacijos metu žmonės nesupras, jei meras pasislėps ir duos nurodymus iš kažkur. Turi būti vietinės valdžios vadovavimas ir atsakomybė okupacijos atveju: „Manau, Ukrainą išgelbėjo dar ir tai, kad centrinė valdžia priėmė decentralizacijos įstatymą ir vietos valdžia galėjo spręsti problemas pagal konkretaus rajono poreikius. Gyvenimas tęsiasi bet kokiomis sąlygomis. Todėl, kartoju, turi būti štabas, kuris priima sprendimus, koordinuoja užduotis.“
Įvertinti resursus
„Žodis „karas“ visus sujungė ir visi akimirksniu tapo viena šeima“, – pastebėjo Oleksandras Rostovcevas – Vyšhorodo rajono, kuris yra šalia Kyjivo ir kaip Kaunas turi hidroelektrinę (HE), mero pavaduotojas ir tarybos deputatas, civilinės gynybos ir bendruomenių atsparumo stiprinimo ekspertas.
Jis atreipė dėmesį, kad kai kuriuos namų darbus turime padaryti šiandien: su verslininkais susėdę prie bendro stalo įvertinti maršrutus, turimą techniką, sandėlius, rūsius ir tai, kas juose yra. „Pirmosiomis karo dienomis mums reikėjo labai daug technikos ir labai įvairios. Verslas atvėrė savo sandėlius, biurus ir dirbome kartu. Jau šiandien turite žinoti, kas gali praversti, – sakė O. Rostovcevas. – Priešo tikslas bus strateginiai objektai. HE gynyba ir apsauga bus valdžios reikalas, bet jau šiandien turite pagalvoti, kaip apsaugosite transformatorines. Mes jas apstatėme betoniniais blokais ir tai padėjo. Savivalda rūpinsis civiliais žmonėmis, o kariškiai turi žinoti, į kokius verslininkus kreiptis ir kokią techniką jie pajėgūs suteikti. Jei name yra rūsys, jame turi būti vietos pasislėpti, nes jei slėptuvė yra už 1 km, iki jos galima ir nespėti nubėgti.“
Ukrainiečiai skaičiavo: nuo sienos su Baltarusija iki Vilniaus yra 36 km. Jie buvo konkretūs – čia ne atstumas, nes Ukrainos atveju rusai per pirmą dieną okupavo 120 km. „Svarbiausia – paruošti patalpas, kur galėtų pasislėpti žmonės, o geriausia – evakuoti“, – kone papunkčiui dėstė O. Rostovcevas.
Nauja realybė, kuri pakeitė karo eigą, buvo dronai. Anot ukrainiečių, visa kita neefektyvu.
„Per dieną rusai pagamina 1 tūkst. dronų „Shahed“. Tiek pakaktų, kad Kauno centras skęstų liepsnose“, – toliau skaičiavo ukrainiečiai.
Tad valdžios bendradarbiavimas su mokslu ir verslu turi būti ne teorinis. Ukrainiečiai užtruko, kol patys ėmė gaminti dronus, bet nekariaujanti šalis lyg ir turi galimybių pasiruošti tokiai gamybai, ypač kai agresoriaus kvėpavimas girdimas už nugaros.
„Prieš ketverius metus mes neturėjome dronų. Dabar mes patys juos gaminame. Universitetai bendradarbiauja su kariškiais. Finansavimo kariniams reikalams jums reikia šiandien. Jau šiandien visi turite mokytis suteikti pirmąją pagalbą, turite mokytis, kaip slėptis“, – Lucko nacionalinio technikos universiteto rektorė, ekonomikos mokslų daktarė, profesorė Iryna Vakhovych dalijosi ne teoriniais patarimais.
Moteris prisiminė, kaip pirmomis karo dienomis profesoriai, dar išvakarėse dėstę studentams, kitą dieną jau gamino Molotovo kokteilius, kartu su studentais pynė maskuojančius tinklus. Tuščiuose studentų bendrabučiuose apgyvendintus kariškius bendruomenė maitino savo gamybos maistu. Tačiau visa tai vyktų be įtampos, jei būtų apgalvota iš anksto.
Stiprinti parengtį
„Dirbdami kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija, daug dėmesio skiriame gynybos pramonei, bet puikiai suprantame, kaip svarbu pasirengti, ir ne tik pasitelkiant gynybos pramonės liniją, bet ir bendradarbiaujant – valdžios, verslo ir švietimo organizacijoms. Suprantame, kad ne tik karui, bet ir kokiai nors ekstremaliai situacijai nutikus, būsime tie, kurie turės imtis ką nors daryti, – savo vaidmenį atėjus dienai X matė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos vykdomoji direktorė Reda Stankevičienė. – Pradėjome bendradarbiauti su regionų savivaldybių atstovais, turime pagrindines mokslo įstaigas – universitetus, kolegijas, profesinio rengimo centrus. Labai džiaugiuosi, kad „Lukšų vyrų“ iniciatyva turėjome galimybę pakviesti Ukrainos delegaciją, kurioje taip pat yra valdžios, mokslo ir verslo atstovų. Kartais elementarūs dalykai, apie kuriuos nepagalvojame, kad ir tie patys rūsiai, yra labai svarbūs momentai. Ši konferencija papildo mūsų pastangas bendradarbiauti regione su karo komendantūra, valdžia.“
Asociacija aktyviai buria mokslo, verslo ir valdžios atstovus bendram tikslui – stiprinti civilinę parengtį regione ir kurti koordinuotą atsparumo modelį bet kokiams iššūkiams.
Konferenciją moderavęs „Lukšų vyrų“ vadovas Gintautas Mauricas pasidalijo pastebėjimu: „Kai apie šią konferenciją informavau Lauryno Kasčiūno komandą, liepė viską surašyti raštu ir juos dominančius klausimus atsiuntė po trijų savaičių. Čia sėdintys verslininkai juos dominančius klausimus apie pasirengimą atsiuntė po pokalbio telefonu praėjus dviem valandoms. Nereikėjo raštu pasakoti apie tai, kad ukrainiečiai pasidalys savo patirtimi su Lietuvai.“
