Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje reziduojantis kunigas Vilius Sikorskas tapo trijų gyvūnų šeimininku. Dvasininko nuomone, viena iš priglaustųjų – katė Džozefina verta Guinnesso rekordų knygos, o kiti naminiai gyvūnėliai – irgi neeiliniai.

Visapusiška asmenybė

Humanitarinių (teologijos) mokslų daktaras kunigas V.Sikorskas gerai pažįstamas ne tik Marijos radijo klausytojams, kurie tiesioginiame eteryje jam pateikia rūpimus klausimus apie tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą.

Kunigas žinomas ir tų, kurie domisi sakraline muzika. Grigališkojo choralo magistras V.Sikorskas per muziką, giedojimą kuria žmonių ryšį su Dievu. Tai liudija dokumentinis filmas "Uolų medus. Sakralinės muzikos takais", pasakojantis krikščionių liturginės muzikos istoriją nuo ištakų iki nūdienos.

Šiltai bendraujantis, atidus parapijiečiams V.Sikorskas spėjo per trumpą laiką pelnyti jų meilę ir pasitikėjimą. Myli jį ir gyvūnai – tuo nesunku įsitikinti, vos įžengus į kleboniją.

Prieraišusis Stepukas

Paspaudus Garliavos klebonijos durų skambutį, jos netrukus atsivėrė. Jaunatviškai atrodantis kunigas stovėjo tarpduryje, o prie jo kojų tupėjo juodas nedidelis katinas. Jis išpūtęs apvalias ir geltonas tarsi apuoko akis spoksojo į nematytus svečius.

"Tai Stepukas, kurį užpraeitą žiemą radau kažkieno paliktą prie klebonijos. Ar galėjau leisti mažyliui pražūti? Priglaudžiau ir pavadinau pirmojo krikščionio kankinio Šv.Stepono garbei Stepuku. Dabar mes su katinu esame labai geri draugai. Kai pareinu, Stepukas mane sekioja lyg šuniukas, keldamas pavydą žako papūgai Bubai", – kalbėjo kunigas, eidamas virtuvės link.

Papūga, vertinanti giedojimą

Iš virtuvės sklido atkaklus "Ateik, ateik". Tai Buba, išgirdusi durų skambutį, kvietė užeiti pas ją. Į paukščio primygtinį raginimą kunigas atsakė: "Tuoj, tuoj – ateinu" ir paaiškino: "Jei neatsakyčiau jai arba neateičiau į virtuvę, Buba pradėtų švilpti."

Erdvioje virtuvėje ant paaukštinimo stovėjo didžiulis Bubos narvas, iš kurio papūga nepatikliai žvelgė į jai nepažįstamus žmones, kartojo garsus, kurie sklido iš virtuvės kriauklės, kai šeimininkas skalavo stiklines taures sultims įpilti. Kol ragavome sultis, kunigas bendravo su Buba, klausdamas jos: "Kaip sako Stepukas? Kaip daro gegutė?" Į šiuos klausimas Buba neklysdama atsakė ir dar pridūrė:"Stepuk, ar girdi, ką sakau?"

Po šios parodomosios programos paukščio šeimininkas atsidėkojo jam bučinio garsu, o Buba akimirksniu jį pakartojo ir, ištiesusi kaklą, pareikalavo tikro bučinio į snapą. Šį papūgos norą teko išpildyti. Antraip ji būtų pakėlusi baisų triukšmą. Ir netalkintų šeimininkui, tyliai giedančiam pasauliečiui nežinomą giesmę. Išgirdusi "Ooo, ooo, Aleliuja" Buba pradėjo į taktą siūbuoti ir linkčioti galvelę.

Karališkoji Džozefina

"Papūgai labai patinka giesmės ir ritmiškos liaudies melodijos, o ypač – Veronikos Povilionienės dainos. Atlikėja yra ne kartą čia buvusi ir dainavusi, mes kartu esame surengę keletą senųjų giesmių koncertų. Tiesą sakant, Bubos muzikalumu nereikėtų stebėtis, nes jos pirmas šeimininkas buvo saksofonininkas", – paaiškino V.Sikorskas.

Buba, mėgdžiojanti plaunamų indų garsus, pasirodo, nemėgsta pačių plovėjų – tuoj kimba į plaukus, jei tik tuo metu būna paleista laisvai skraidyti po kambarius. Nepatinka jai ir moterys. Eidama pro praviras duris, ant kurių tupėjo paleista iš narvo Buba, pridengiau galvą bloknotu. Įveikusi šią gyvą kliūtį, išvydau juodą katę, kuri lyg mistiškoji Sabos karalienė, minima Senojo Testamento Pirmojoje Karalių knygoje, gulėjo minkštame raudonos spalvos patalais išklotame guolyje. Kunigas paaiškino, kad Džozefina (toks katės vardas, lietuviškai – Juozapa) guli ant elektra šildomos pagalvėlės. Pasirodo, karališko guolio katė nusipelniusi dėl savo amžiaus. Ji net galėtų patekti į Guinnesso rekordų knygą, tačiau dabartinis jos šeimininkas neturi tai įrodančių dokumentų.

Kačiukų atsivesdavo po altoriumi

"Nesistebėkite – jai 30 metų. Taip, taip – 30. Ir atsivežiau aš ją iš Italijos, kur 2003 m. išvažiavau studijuoti į Popiežiškąjį bažnytinės muzikos institutą. Jo talismanas buvo juoda katė, kurią mylėjo ir studentai, ir dėstytojai. Kačiukų ji atsivesdavo po bažnyčios altoriumi ir kitaip buvo privilegijuota. Pavyzdžiui, galėjo bet kuriuo paskaitų metu užsukti į bet kurią auditoriją", – tvirtino pašnekovas.

Tačiau instituto valytojai katė užkliuvo dėl senatvės – kelis kartus buvo mėginta ją nunuodyti. Vos gyva ji kažkodėl atėjo prie V.Sikorsko celės durų ketvirtajame aukšte ir kniaukė, prašydama pagalbos. Ir sulaukė.

"Mes greitai susidraugavome su Džozefina – taip ji buvo vadinama juodaodės Romos katalikų šventosios Josephine'os Bakhita garbei. Kaip anuo metu, 2005 m., tvirtino instituto ūkvedys, katei jau buvo beveik 20 metų. Džozefina užaugo ir paseno instituto ūkvedžio akyse. Be to, buvo ir kitų Džozefinos įspūdingo amžiaus liudininkų", – tvirtino V.Sikorskas.

Parsivežė iš Italijos

2007 m. baigęs Romoje sakralinės muzikos studijas, kunigas išvažiavo automobiliu į Lietuvą, pasiėmęs drauge ir Džozefiną. Kelionė buvo labai nerami, nes katę teko vežti nelegaliai – šeimininkas nesuspėjo pasirūpinti kelionėje būtinais jos dokumentais. Pasiekęs Lietuvą, kunigas lengviau atsipūtė – katė išliko automobilyje, nes, kai sustabdydavo policininkai, išmintingai tylėdavo, tupėdama po sėdyne.

Dabar Džozefina atsikelia iš savo guolio tik tam, kad paėstų ir atliktų savo gamtinius reikalus. Jos kailis netekęs blizgesio, akių žvilgsnis – prigesęs, klausa visiškai nusilpusi, tačiau ji dar randa jėgų pakilti iš šilto guolio, kai ją pašaukia mylimas šeimininkas. Savo meilę kunigui ji išreiškė pavydu, kuris prasiveržė įvairiomis formomis, kai namuose atsirado Stepukas. Katinėlis, jausdamas katės priešiškumą, vengdavo susitikimo su ja, tačiau ilgainiui jie apsiprato ir tapo draugais.

Gerbia šeimininko poilsį

"Vaikystėje, kuri prabėgo Dzūkijos vienkiemyje, mane visada lydėjo gyvūnai, o vėliau, studijuojant Kunigų seminarijoje, nebuvo tam laiko, tačiau Džozefina ir Stepukas vis vien mane susirado, o Buba buvo padovanota", – aiškino kunigas.

Išgirdusi savo vardą, Buba pradėjo garsiai švilpauti, ieškodama kontakto su šeimininku.

Į klausimą, ar netrukdo šis paukštis, kai kunigas vakarais redaguoja ir verčia iš lotynų kalbos Didįjį Romos Mišiolą – svarbiausią katalikų liturgijos knygą, V.Sikorskas nusijuokė.

"Visaip būna. Tačiau naktį pas mus ramu. Kai rengiuosi gulti, sakau Bubai: "Eik namo", – ir ji nuskrenda į savo narvą. Rytą netrikdo mano miego, kol neišgirsta, kad jau keliuosi. Tuomet pradeda "skambinti telefonu", sveikintis, švilpauti. Kai grįžtu vakare ir lipu laiptais aukštyn į butą, pro stiklines duris matau laukiantį manęs Stepuką, girdžiu kviečiančią ateiti Bubą ir žinau, kad lėtai iš guolio kelsis Džozefina", – pasakoja dvasininkas.

Kunigas palydėjo iki durų ir jas pravėrė. Tuoj pat pasigirdo Bubos raginimas: "Eik, eik namo!" Negalėjau nepaklusti. Juolab kad Bubai nelabai patinka moterys.