Rimtas objektas
– Mėgstate pagalvoti apie jau įgyvendintus projektus? O gal užveriate duris, ir viskas? – pasiteiravome G. Natkevičiaus, vadovaujančio 24 žmonių kolektyvui.
– Didžąją dalį objektų pasiseka suprojektuoti ir pastatyti taip, kaip norisi. Pasiseka dėl savo idėjų susitarti su užsakovu, bet būna, kad pradinės minties įgyvendinimas sugriūva. Tada reikia daryti skausmingų pakeitimų. Pavyzdžiui, dėl finansinių priežasčių. Tenka laviruoti, tilpti į biudžetą, eiti į kompromisus. Laikas leidžia patikrinti, ar sprendimas buvo ilgaamžis, ar tai tik tai dienai madingas sprendimas.
– Esate patenkintas „Mokslo sala“? Buvo nemažai projekto korekcijų. Ar jos pasiteisino?
– „Mokslo sala“ visos Lietuvos mastu yra rimtas objektas. Praėjus tiek metų nuo konkurso matau, kad objekto architektūra vis dar gaiviai atrodo. Taip, buvo pokyčių – australai iš pradžių buvo numatę du aukštus po žeme. Antrasis atsidurtų visiškai vandenyje, žemiau Nemuno lygio. Būtų reikėję dar sudėtingesnių konstrukcijų. Galų gale nuspręsta vandenyje palikti tik planetariumą ir konferencijų centrą.
Kuo esame įdomūs
– Ar prieš dešimtmetį galėjote įsivaizduoti, kad atsiras galimybė įgyvendinti kažką tokio išskirtinio?
– Rimti reikalai. Vyko tarptautinis architektūros konkursas, laimėjo užsieniečiai. Kauno miesto savivaldybė nekeitė pagrindinės idėjos, ji įgyvendinta iki galo. Kalbant apie šiuo metu statomus milžiniškus objektus, kitoje Nemuno pusėje statomi „Nemunaičiai“, vyko, vyksta kiti projektai. Kas galėjo pagalvoti, kad garsiausios pasaulio architektų firmos, pavyzdžiui, „Schmidt Hammer Lassen“, MVRDV, dalyvaus Lietuvos konkursuose? Jei kas nors būtų pasakęs, kad teks dirbti su jais…
– Kuo Lietuva įdomi žinomiausiems architektams?
– Esame jauni savo valstybingumu, vis dar ieškome identiteto, savo braižo. Užsienio kūrėjams tai įdomu. Augančiose valstybėse yra gaivaus mąstymo, gero polėkio. Mažiau finansų, daugiau idėjos. Lietuvoje geriausi architektų biurai taip pat yra labai aukšto lygio ir nenusileidžia užsieniečiams.
– Iš pradžių konkursui teikėte savo idėją, o vėliau sulaukėte nugalėtojų pasiūlymo kartu įgyvendinti jų sumanymą.
– Su savo idėja iš 140 konkursui pateiktų darbų iš 40 šalių užėmėme penktą vietą. Kai „Mokslo sala“ jau buvo atidaryta, pasižiūrėjome, kaip tame fone atrodytų mūsų pradinis darbas. Idėjos – panašios. Mes irgi galvojome ne apie tradicinį pastatas, o tarsi tiltą, bet salos gale irgi buvo apskritimai, dangčiai stoge. Idėjiškai buvo nemažai panašumų, tik australai vietą buvo numatę salos slėnyje, o mes – visiškai salos pakraštyje, pastatas turėjo baigtis vandenyje. „Smar Architecture Studio“ idėja ir buvo geriausia. Komisija savo darbą atliko gerai.
„Mokslo sala“ visos Lietuvos mastu yra rimtas objektas. Praėjus tiek metų nuo konkurso matau, kad objekto architektūra vis dar gaiviai atrodo.
Iš karto priėmėme australų pasiūlymą. Labai įdomi patirtis. Daug ko išmoksti. Ne taip paprasta bendrauti su kolegomis, esančiais kitame pasaulio gale, ir kartu pastatyti tokį sudėtingą statinį. Patirties – ohoho. Tiesa, finansiškai mums tai buvo prastas objektas. Rinkos kainą teko dalytis su australais. Tačiau ne viskas pinigais matuojama. Tai buvo mūsų duoklė miestui, valstybei.
– Kokios buvo Jūsų, kaip projekto bendraautorių, atsakomybės ir uždaviniai?
– Mūsų sutartis su australais tokia, kad esame lygiaverčiai kaip autoriai. Idėja – jų, ir ji yra stipri, bet idėjos adaptavimas, įgyvendinimas reikalauja didžiulės ištvermės, fizinių, psichologinių ir visokių kitokių išteklių. „Smar Architecture Studio“ yra maža firmelė – trys žmonės. Jų idėjinis vadas Fernando yra dėstytojas universitete Perte. Jie yra teoretikai, idėjų generuotojai. Tokie žmonės sugeba pateikti grynų idėjų, neužsivėlę kasdieniuose darbuose ir rūpesčiuose, smulkmenose. Mūsų su jais tandemas stiprus tuo, kad mes projektus adaptuojame statybai. Turime didelę statybos patirtį. Samdome konstruktorius, elektrikus ir t. t. Suvaldyti tiek daug žmonių, prižiūrėti statybų procesą sudėtinga, bet tai yra viena mūsų stiprybių.
– Viename interviu esate minėjęs, kad „Mokslo salos“ viduje tiršta architektūrinių nuotykių. Ką galėtumėte iš jų paminėti?
– Labai įdomus dalykas. Antradienį per architektų šventę kalbėjomės su kolega. Kai dar vyko statybos, jų biurui esame vedę ekskursiją. Jis pasakojo, kad kai tuomet pamatė sijų dydžius, kur žmogus virina įlindęs į jų vidų, kai suvokė mastelį, suprato, kokie čia reikalai. Metalui virinti buvo samdyti patyrę didžiulių laivų statytojai. Šių konstrukcijų lankytojai nemato. Atrodo, kad viskas lengvai skrenda. O iš tikrųjų pastatą laiko milžiniškos konstrukcijos, itin sudėtingi metalo gaminiai. Turėjome labai stiprius konstruktorius – Mindaugą Vaidelį su studijos „1 planas“ komanda. Tai jų dėka virš salos pavyko tarsi pakabinti ore 30 m diametro metalo diską. Aukščiausio lygio specialistai.
– Jiems tokie projektai – ne naujiena, ar vis tik nustebinote ir juos?
– Nustebinome ir juos. Bet tai idėjiškai stiprūs žmonės… Išsprendė visus rebusus. „Mokslo sala“ – tarsi paminklas sugebėjimams, atkaklumui. Ji pastatyta vandenyje, saloje, o tai labai retas dalykas Lietuvoje. Nemunas, Ąžuolynas – šventi dalykai. „Mokslo sala“ yra įrodymas, kad ir šventoje vietoje gali stovėti derantis kokybiškas statinys.
Apdovanojimų svarba
– Ar galima sakyti, kad architektai jau turi kūrybinę laisvę? Jaučiasi, kad galite leisti fantazijai pasireikšti visu tempu? O gal judesiai dar ribojami – finansinių dalykų, visuomenės nuomonės?
– Kai žmonės nesugeba sugalvoti, sugeneruoti idėjų, labai dažnai teigiama, kad juos kažkas riboja. Realiai finansai nelabai riboja. Jeigu turi idėją, kuri uždega… Visuomenei paaiškini, kodėl po žeme, į vandenį ar kodėl pakabintas objektas. Lemia ne pinigai, o mūsų pačių galvos. Aišku, visiškai pasileisti plaukų negali nė vienos šalies architektai. Kai kuriose kitose šalyse stadionai statomi kur kas didesni, bet net ir maži dalykai gali nustebinti savo grynumu, originalumu. Esu buvęs komisijoje Estijoje. Vežiojo per prabangiausius namus, kur svetainėse – ferariai, savininkų ištekliai – neriboti. Laimėjo mažutė pirtelė kaime, nes tai buvo visiška poezija, išgryninta idėja.
– Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose šiemet laimėjo „Stasys Museum“ – Panevėžyje esantis šiuolaikinio meno muziejus, skirtas vieno žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų Stasio Eidrigevičiaus kūrybai. Jums jis palieka įspūdį?
– Taip. S. Eidrigevičiaus muziejus, palyginus su „Mokslo sala“, yra labai mažas, labiau išbaigtas. Minimalistinės architektūros pavyzdys. Jo privalumas – pastatytas periferijoje, ne Vilniuje, ne Kaune. Puiku, kai gera architektūra išskaidyta po Lietuvą, o ne koncentruota tik sostinėje.
– Ar įmanoma palyginti projektus? Išmatuoti, kuris geresnis? Kokią įžvelgiate apdovanojimų prasmę? Atkreipti dėmesį į geruosius pavyzdžius?
– Apdovanojimai, nominacijos yra labai svarbūs, nes tarsi leidžia užfiksuoti, kas yra daroma, kuriama, atkreipia dėmesį, skatina pasitempti. Kaip sakė A. Ambrasas, labiausiai skatina negautos nominacijos. Šie puikiai surengti apdovanojimai duotų dar daugiau naudos, jeigu komisija būtų tarptautinė. Būtų eliminuotas net ir menkiausio šališkumo šešėlis, suteiktų galimybę Lietuvos architektams pamatyti, kaip atrodome iš šalies. Trečias dalykas – tarptautinė sklaida apie Lietuvos architektūrą. Žiuri nariai įspūdžiais juk dalysis namie: žiūrėk, buvau komisijoje, kaip lietuviai varo, kokie jie kieti.
Apdovanojimai svarbu ir profesionalams, ir visuomenei. Taip visuomenė yra edukuojama, mokoma, jai padedama susigaudyti. Prisiminkime, kokios aistros virė aplink „Stasys Museum“, kai griovė kino teatrą.
– Ar jautėte, kad gyvenamasis namas V. Putvinskio gatvėje Kaune bus taip įvertintas ir pelnys apdovanojimą savo kategorijoje („Gyvenamosios architektūros kūrinys“)?
– Nejautėme. Buvo smagu, kad įvairiose kategorijose buvo nominuoti net keturi mūsų darbai: be jau paminėtų – biurų pastatai „Sanitex“ Raudondvario plente Kaune ir „Herojaus“ mokykla Gedimino gatvėje Kaune. Gyvenamojo namo, o ypač daugiabučio, pats žanras, pati tipologija yra tarsi mažiau vertinama, mažiau įdomi. Bet šio namo projektavimo istorija labai įdomi ir permaininga. Toje vietoje anksčiau stovėjo bakūžė. Tarp Banko tarnautojų namo ir kitų, esančių V. Putvinskio gatvės išklotinėje, jis buvo tarsi liekana, vietoje kurios savo laiku nebuvo pastatytas rimtas tarpukario modernizmo pastatas, kokiais užpildyta ši gatvė. Kai pradėjome projektuoti, mus beprotiškai puolė visuomenė ir kolegos. Sunešiojome begalę geležinių kurpių tam, kad įrodytume, jog šių laikų visuomenė turi teisę turėti modernų pastatą, kad jis nesudarkys istorinės V. Putvinskio gatvės. Pasirinkome flirtą su tarpukario modernizmo estetikos dėsniais. Taip atsirado didžiulė arka, kad einant gatve matytųsi šlaitas, atsirado lenkti balkonai, apvalūs langai. Viskas modernu, bet su tarpukario architektūros elementais, juos savaip traktuojant. Projektavimo metu pasipriešinimas buvo milžiniškas, bet visa tai vertėjo daryti, nes taip edukuojama visuomenė. Kai jau buvo nuimti pastoliai, sulaukėme ir buvusių skeptikų skambučių: sakė, kad apžiūrėjo ir jiems patinka.
– Gyvenamųjų pastatų architektūra verta daugiau dėmesio nei sulaukia?
– Šis žanras yra sunkesnis. Nekilnojamojo turto vystytojas investuoja milžiniškus pinigus, rizikuoja savo turtu, garbe. Jo tikslas yra parduoti, suveikia pasąmonės standartai: balkonai, nesudėtingos formos, ekonominė klasė. Daugiabučio V. Putvinskio gatvėje užsakovai, su kuriais dirbome, nenuėjo šiuo keliu. Atkreipkite dėmesį, kad V. Putvinskio gatvės fasade net nėra balkonų.
– Kokios paskirties objektus Jums įdomiausia kurti?
– Kai esi studentas, atrodo, kad kiečiausias dalykas, ką galėtum sukurti, yra parodų rūmai. „Stasys Museum“ atrodytų architekto svajonė. Gali būti bet kokia forma, nereikia langų, nereikia balkonų. Bet privatų namą galima pastatyti per dvejus metus nuo idėjos. Gali labai greitai pasitikrinti savo architektūrines idėjas, kaip jos atrodo realybėje. Šis žanras yra labai įdomus, nors sunkus, nes reikia psichologiškai atlaikyti diskusijas su klientais, jų nerimą, finansines kančias. Atrodytų, kad gyvenamasis namas kaip dviratis – viskas išrasta. Tai netiesa. Galima užkabinti kokį nors nervą, labai įdomu. Objektų įdomumas nepriklauso nuo jų dydžio. Nebent projektuojant „Lidl“ būtų sunku pasireikšti, nes reikia vadovautis griežtais standartais.
Naujausi komentarai