Į akis krito M. Akelaičio komunikabilumas ir energija. Naujasis Kauno policijos vadovas neslėpė, kad „Kauno dienos“ dėka, tarp naujųjų savo kolegų įgijo juodojo arkliuko pravardę, ir noriai bei atvirai kalbėjo ir apie policijos piktžaizdes, ir apie savo savo silpnybes bei kitus nelabai patogius dalykus, stebindamas savo drąsa. Ir savaip kartojo Mindaugo Baršio, kurį pakeitė šiose pareigose, moto: žvaigždė yra Kauno policija, o ne jos vadovas.

Pirmieji įspūdžiai

– Kuo ypatingos tos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigos, kad į jas kandidatavote net du kartus?

– Pirmas kartas buvo bandymas. Ir tada, beje, kaip ir dabar, policijoje buvo pakankamai gaji nuomonė, kad visi konkursai – iš anksto sutarti ir aukštesnes pareigas gauna tik tie, kurie kažkam kažką padaro. O aš niekada nesijaučiau, kad mane į aukštyn temptų tėvas, dėdės ar tetos. Ir norėjau įrodyti tuometiniam kolektyvui, kuriame dirbau, kad galima pretenduoti į bet kokias pareigas ir dirbant, kaip mėgstu juokauti, kaime. O dabar kandidatavau į šias pareigas, nes atėjo laikas kažką keisti. Iki Policijos departamento buvau ilgiausiai išdirbęs vienoje vietoje iki penkerių metų, o departamente užstrigau pusaštuntų.

– Kodėl, Jūsų nuomone, šį kartą šią atranką laimėjote Jūs? Kokias geriausias savo savybes išskirtumėte, o kokių norėtumėte atsikratyti?

– Anot atrankos komisijos, ją laimėti galėjo kiekvienas kandidatas, nes visi jie turėjo šioms pareigoms tinkamas savybes ir patirtį. Tačiau, jeigu aš būčiau buvęs komisijos nariu, mano sprendimą lemtų noras, kad kažkas pasikeistų, nes, mano nuomone, policijoje taikoma rotacija yra labai sveikas dalykas. Pavyzdžiui, aš Kaune nesu dirbęs ir man šios pareigos yra iššūkis, kurį labai vertinu kaip galimybę. O dėl asmeninių savybių – turbūt dažnai iš šono atrodo, kad aš balansuoju tarp tiesumo ir stačiokiškumo ribos. Nors nemėgstu vynioti į vatą, žinau, kad yra ir ribos. Todėl norėčiau visada būti užtikrintai tiesus, bet ne stačiokas. Nors emocijos kartais dar pramuša kaip prieš gerą dešimtmetį ar net daugiau.

– Su kuo Jums pirmiausia asocijuojasi kriminalinis Kaunas, arba tamsioji jo pusė? Ir kokį didžiausią tikslą sau keliate atėjęs vadovauti jo policijos pajėgoms?

– Kriminalinis Kaunas man asocijuosi su istorinėmis antraštėmis, nors žinau, kad situacija čia yra valdoma. Tik mes esame labai reaktyvūs – jeigu kažkas įvyksta, labai daug apie tai kalbame. Anksčiau buvome įpratę prie prasto nusikalstamumo fono. Bet dabar to nėra, todėl kiekvienas atvejis, sprendžiant iš antraščių, atrodo kaip kažkas labai ypatingo. Pavyzdžiui, pusantrų metų senumo įvykiai Laisvės alėjoje. Nors, palyginus su tuo, kas vyksta, pavyzdžiui, Švedijoje, kur pastaruoju metu sprogimai ir šaudynės iš esmės – kasdien, tai pas mus nieko panašaus nėra, nors mes ir linkę laikyti Skandinavijos valstybes svajonių šalimis.

Eidamas vadovauti Kauno policijai, aš jokio ambicingo tikslo sau nekėliau. Mano tikslas vienintelis – nesugadinti to, kas veikia. Esu linkęs daugiau į evoliuciją ir augimą, negu į kažkokias revoliucijas. Dabar svarbiausia – išlaikyti situacijos gerėjimą, pasiektą daugelio žmonių darbu, ir kad ji visada būtų kontroliuojama.

Krikštas: po vienos „Kauno dienos“ publikacijos M. Akelaičiui prilipo juodojo arkliuko pravardė, o jo kabinete atsirado ir ši figūra. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Vadovaujate Kauno apskrities policijai jau dvi savaites. Kokie pirmi įspūdžiai – ar jie pateisino, ar sugriovė išankstinius lūkesčius?

– Įspūdžiai geri. Esu smalsus ir, dirbdamas Policijos departamente, žinojau, kas vyksta Kauno policijoje. Taigi, tai, ką žinojau, tą ir radau. Didžiausias rūpestis kol kas – kad dar nespėjau susipažinti su visais padaliniais ir jų vadovais, nes esmė yra žmonės.

Iškalbingas fonas

– Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl Jūsų pavaduotojas Antanas Urbelis, anksčiau dirbęs Tauragėje, kaip buvo skelbta viešai, laimėjęs atranką į Kauno apskrities policijos viršininko pavaduotojus administravimui ir kartu su Jumis gegužės 5-ąją pradėjęs dirbti Kaune, po savaitės staiga tapo Jūsų pavaduotoju, atsakingu už viešosios bei kriminalinės policijos padalinių uždavinių įgyvendinimą, ir paskelbta nauja Jūsų pavaduotojo administravimui atranka?

– Įvyko gyvenimas. Viskas labai paprasta: atrankos į Kauno apskrities policijos viršininko ir jo pavaduotojo administravimui pareigas buvo paskelbtos beveik tuo pačiu metu. Ir jų rezultatai galėjo būti įvairūs. Viskas gavosi iš nežinios. Dariui Pliavgai laimėjus atranką ne į Kauno, o į Panevėžio apskrities policijos vadovus, iš naujo buvo įvertinta A. Urbelio patirtis. Be to, jis sutiko tapti mano pavaduotoju veiklai, todėl ir įvyko ši rokiruotė.

– Ar teisybė, kad policijoje atsidūrėte po to, kai neišsipildė svajonė, baigus mokyklą, įstoti ten, kur norėjote?

– Mano karta labiausiai rinkosi teisininko ir vadybininko profesijas. Aš pasirinkau teisę, į kurią įstoti nepavyko. Tada ir pasirinkau policiją. Ir likau čia, nors ir buvo porą atvejų, kai labai rimtai rengiausi pereiti į kitą tarnybą. Tačiau lemiamu momentu apsisprendžiau likti. Kur norėjau išeiti, neišduosiu. Tai buvo seniai.

– Ar iki Jūsų šeimoje ar giminėje buvo policininkų? Ir, kokia situacija šiuo metu Jums taip sėkmingai kopiant karjeros laiptais?

– Policininkų pas mus nebuvo. Nėra be manęs jų daugiau ir dabar. Tiesa, mano vyriausias – devyniolikmetis sūnus dar iki galo neapsisprendė, kuo taps. Nors, kiek žinau jo planus, šie su policija nėra susiję. Aš taip pat nesekiau tėvų pėdomis. Mano tėvas – medikas, mama – farmacininkė. Tiesa, mano žmona – teisininkė. Ji dirba Marijampolės teisme teisėjo padėjėja.

– Tarnybai policijoje atidavėte jau 25-erius metus, arba daugiau kaip pusę savo gyvenimo. Ar ši tarnyba Jus pakeitė ir kaip?

– Manau, kad pakeitė, nors taip nesijaučiu. Tačiau vienu metu buvo toks periodas, kai sutuoktinė sakydavo: „išjunk policininką“. Tiesiog kai darbe įpranti, kad pasakė, nusprendėme ir darom... Nors visada išklausysiu ir kitą nuomonę. Tiesa, labai retai pasiduosiu, bet rimti argumentai visada įveikia.

– Vienas iš principų, kuriais grindžiama policijos pareigūno etika, yra politinis neutralumas, – policininkas negali būti jokios partijos nariu. Jūsų tėvas aktyviai dalyvauja politikoje – buvo jau bene penkių politinių partijų ar sąjungų nariu, ne kartą dalyvavo rinkimuose į Seimą. Sunku ar lengva būti ir principingu pareigūnu, ir geru sūnumi?

– Lengva, nes niekada nelaikiau savo tėvo politiku. Mano nuomone, jo bandymai dalyvauti nacionalinėje politikoje niekada nebuvo rimti. Jis iš esmės visada buvo municipalinis politikas. O aš su Marijampolės policija nieko bendro neturiu. Namie mes su tėvu ir diskutuojame, ir ginčijamės. Tačiau esame tokia šeima, kurioje nesipykstama dėl skirtingų politinių pažiūrų. Nors kai kurių tėvo politinių viražų visiškai nepalaikau. Jie man nepriimtini. O tai, kad policijos pareigūnas turi būti politiškai neutralus, laikau dideliu privalumu, nors nepraleidau nė vieno balsavimo nei vienuose rinkimuose. Aš suprantu pareigą būti tarnyboje objektyviu, bet mano pažiūrų niekas iš manęs neatims. Ir labai džiaugčiausi, jei kiekvienas pavaldinys turėtų savo politines pažiūras, nes tada jis turėtų ir vertybes.

Įvertinimas: anot Policijos departamento, M. Akelaitis laimėjo Kauno apskrities policijos vadovo atranką dėl savo įdirbio tarptautiniuose projektuose bei teisėkūros srityje./Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Apie problemas

– Policijos departamentui pranešant, kad Jūs laimėjote atranką į Kauno apskrities policijos viršininko pareigas, buvo akcentuojama, jog esate prisidėjęs įgyvendinant nacionalinius bei tarptautinius projektus teisėsaugos srityje, rengiant strategijas, dalyvaujant teisėkūros procese. Gal galėtumėte šiuos abstrakčius teiginius sukonkretinti?

– Teko dalytis patirtimi kaip mes Lietuvoje kovojame su smurtu artimoje aplinkoje Turkijoje ir Azerbaidžane, kur visai kitos kultūrinės tradicijos. Dalyvau diegiant Serbijos policijoje projektą dėl jos veiklos skaitmenizavimo bei pajėgų valdymo, nes mes Lietuvoje turime pakankamai pažangią sistemą minėtose srityse. Dar daugiau teko dirbti teisėkūros srityje, nes Policijos departamento atstovai labai dažnai kviečiami į Seimo komitetų posėdžius, kai juose svarstomi įvairių įstatymų pakeitimai. Nemažai teko dalyvauti keičiant Administracinių nusižengimų kodeksą. Pavyzdžiui, ankčiau kai kurių nusižengimų bylas nagrinėjo teismai, kai kurių – policija. Mes pasiūlėme, kad visus nusižengimus nagrinėtų policija, o jeigu su jos nuobauda pažeidėjas nesutinka, jis gali kreiptis į teismą. Teko dirbti ir prie tabako kontrolės įstatymo, ir keičiant įstatymus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, ir prisidėti prie ginklų kontrolės tobulinimo.

– Kokių funkcijų, Jūsų nuomone, turėtų atsisakyti policija ir ar tikrai nieko iš to, kas per pastarųjų metų reformas buvo joje sunaikinta, nereikėtų atkurti?

– Nesutikčiau su žodžiu „sunaikinta“. Jeigu turite galvoje nuovadas, tai galiu papasakoti apie susitikimą su Vienos policijos atstovu. Pas juos daug tų nuovadų. Jų darbo krūvis – didelis, todėl trūksta pareigūnų. Ir šiuo metu ten vyksta diskusijos dėl nuovadų būtinumo, nes jų tinklo pradžia Austrijoje siekia XIX a. – jų įkūrimo tikslas buvo, kad iš nuovados išėjusio pareigūno švilpuką girdėtų ten likę kolegas ir ateitų jam į pagalbą.

Šiandien Lietuvos policija laikosi nuostatos, kad ne žmogus turi eiti į policiją pagalbos, o pareigūnai, gavę tokį pranešimą, atvyktų pas žmogų. Todėl ir nesutinku su teiginiu, kad nuovados, kurių dauguma buvo įsikūrusios prastos būklės pastatuose, buvo sunaikintos.

Aišku, yra pavienių funkcijų, kurių policija galėtų atsisakyti, nes tos paslaugos jau nebėra tokios reikalingos, kaip anksčiau, nes jomis naudojasi 100 žmonių, kai anksčiau naudodavosi 100 tūkstančių. Tačiau sudėtingiausia policijos funkcija yra prevencija, nes ja užsiima tik policija. Nors jos veiklos tikslas iš tikrųjų yra rengiamo arba vykdomo nusikaltimo nutraukimas. O nusikaltimų priežastys yra socialinės, todėl jų prevencija yra švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinių institucijų funkcija. Tačiau šioms tokie uždaviniai nėra keliami. Pavyzdžiui, rūkančių vaikų gaudymas prie mokyklų. Ar šitaip įmanoma išspręsti šią problemą? Nebent mes norime rezultato, pasiekto per baimę. Tačiau, jeigu mes norime sąmoningos visuomenės, šią problemą turėtume spręsti kitaip.

Kriminalinis Kaunas man asocijuosi su istorinėmis antraštėmis, nors žinau, kad situacija čia yra valdoma.

– Viena iš gajausių negatyvių nuomonių apie policiją – kad į ją neverta kreiptis, nes pareigūnai vis tiek atkalbinės, kad nerašytum pareiškimo. Kodėl, Jūsų nuomone, kai kurie iš jų taip elgiasi? Ir ar tai teisėta?

– Vienareikšmiškai – toks pareigūnų elgesys yra neteisėtas. Mes ir patys bandome tai kontroliuoti neviešo pobūdžio priemonėmis. Deja, tokių pareigūnų dar turime. Tačiau jie taip elgiasi tikrai ne dėl statistikos, nes ji buvo labai svarbi anksčiau. O šiandien Kauno apskrityje, mano duomenimis, jau ištiriama apie 60 proc. visų nusikaltimų. Ir tai yra jos policijos darbo rezultatas.

– Šiuo metu policija yra vienintelė tarp jai giminingų institucijų įslaptinusi didžiosios daugumos savo darbuotojų vardus ir pavardes, pareigas ir kontaktus. To nepadarė nei prokuratūra, nei teismai. Gal galėtumėt, kaip vienas iš policijos vadovų, paaiškinti šias slėpynes su visuomene, iš kurios mokamų mokesčių esate išlaikomi?

– Kažkada Lietuvoje buvo apie 10 tūkstančių policijos pareigūnų. Šiandien – apie 7 tūkstančiai. Ir kiekvienas iš jų turi daug darbo, todėl neturėtų būti be reikalo trukdomas, nes informaciją, jeigu jos reikia, teikia tik tam tikri padaliniai. Todėl tame, ką jūs teigiate, įžvelgiu ir naudą. Be to, yra ir kitų būdų gauti informaciją – nurodyti bendrieji telefonai, e. paštas, socialiniai tinklai. Aišku, šią tvarką galima tobulinti. O policija yra atvira visuomenei. Tačiau joje yra panaikinti kai kurie anksčiau pagalbines funkcijas atlikdavę etatai, kai kurios ankstesnės procedūros skaitmenizuotos, įvykusi padalinių centralizacija.

Įspūdis: bendraujant su naujuoju Kauno policijos vadovu, paperka jo komunikabilumas, drąsa ir energija. drąsa./Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kas lieka po darbo

– Ar teisybė, kad iki šiol važinėjote į tarnybą – net ir į Vilnių iš Kazlų Rūdos, kurioje gyvenate? Jeigu taip, tai kodėl? Ir ar ketinate taip pat elgtis ir vadovaudamas Kauno apskrities policijai?

– Taip, nes tiek laiko nekeičiau gyvenamosios vietos ir nesiruošiu jos keisti. Aš ten augau ir mano vaikai ten – jau ketvirta karta. O aš jaučiuosi gerai, gyvendamas mažame mieste. Ir esu įpratęs į darbą, kur jis bebūtų, važinėti iš namų.

– Kaip atstatote jėgas po įtampos darbe ir kaip geriausiai po jos pailsite?

– Man geriausias poilsis – eiti į mišką, bet ne grybauti, o tiesiog vaikščioti. Nuo to labai gerai išsivalo galva. Vasarą mėgstu išeiti net kelioms dienoms. Žinoma, su šeima.