Moka neadekvačią kainą

Už kantrybę populiarinant gyvulininkystę apdovanota Babtų seniūnijos ūkininkė Genovaitė Galminienė. Jos ganyklose ganosi 54 melžiamos karvės, 40 telyčių. Ūkininkaujanti šeima augina ir javus. Ne tik pašarams – ir parduoti. "Jei ne grūdai, esant dabartinėms pieno supirkimo kainoms bankrutuotume. Iki šiol buvusi pieno supirkimo kaina – 13 ct už litrą – buvo žemiau savikainos. Jei primelšiu po 1 t pieno per dieną, nuo spalio supirkėjai žada mokėti po 18 ct už litrą. Žiemą supirkėjai visada moka šiek tiek daugiau. Tačiau tai tebėra neadekvati kaina. Augindamas gyvulius, kai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro esi prie ūkio pririštas, neturėtum galvoti, kaip nusipirkti maisto", – sakė G.Galminienė. Pašnekovė palygino, kad sovietmečiu šeima iš dviejų karvių pragyvendavo, o dabar tapo sunku išsilaikyti ir stambiems pienininkystės ūkiams.

Moteris ūkininkauja kartu su vyru Alfredu, dukros ir sūnaus šeimomis. "Vaikų į ūkį sugrįžti neraginome – patys sugalvojo", – užsiminė pašnekovė. G.Galminienės dukra Regina Bernatonienė vairuoja traktorių, atlieka kitus vyriškais vadinamus darbus, tačiau to nesureikšmina: "Reikia – sėdi į traktorių ir veži grūdus ar daržinėje juos pastumdai. Dar mokyklą lankant yra tekę silosą spausti – ką reikia, tą dirbi. Gal lėčiau, bet padarai."

Atkūrus nepriklausomybę, moteris susigrąžino seneliui Mečiui Rašinskui priklausiusį Krivėnų dvarelį ir ėmėsi ūkininkauti. "Tuomet turėdami 150 ha žemės jautėmės dideli ūkininkai. O dabar, kai aplink – po 1 tūkst. ha žemės turintys Babtų ūkininkai, mes jau pasidarėme smulkūs. Mes ir norėdami nelabai galime ūkį plėsti: jei kas aplink žemę parduoda, nespėjame susižinoti – jau stambieji nupirkę", – vienpusišką ūkių stambėjimo tendenciją pastebėjo G.Galminienė.

Užmigdavo sėdėdami

"Iš pradžių, kai pradėjome ūkininkauti ir nieko neturėjome – nei technikos, nei patirties, buvo sunku, bet turėjome sveikatos. Vaikai buvo maži – mes dviese su žmona dirbome", – prisiminė A.Galminas. Ūkininkų darbo diena prasidėdavo 4 val., baigdavosi 23 val. kasdien. "O jei karvė veršiuojasi ar gyvulys serga – ir naktį nemiegi. Atsisėdi, geri kavą – puodelis iškrenta iš rankų: užmiegi. Atsimenu situaciją: abu su žmona sergame, aukščiausia temperatūra savaitę laikosi. Kuris pajėgiame – tas pas gyvulius einame. Tada tai buvo pragaras. Dabar tai juokas – ir žmonių daugiau, yra su kuo pasikeisti, ir technikos daugiau – ūkininkauti lengviau, – palygino ūkininkas. – Dabar viskas mechanizuota, o anuomet ir karves melždavome, ir šienaudavome, vežimus kraudavome, ir tvartus mėždavome rankomis, ir vandenį kibirais karvėms nešdavome. Dabar daug ką turime, tik sveikata ne ta."

Galminai tikisi, kad šalies pieno ūkis vis dėlto atsigaus. "Kas keleri metai krizės užeina ir praeina. Tik kad dabar jos vis sunkesnės", – atkreipė dėmesį ūkininkai.

Ieško norinčiųjų tobulėti

Už pažangų ūkininkavimą ir aktyvų dalyvavimą seniūnijos bendruomenės veikloje apdovanotas akcinės bendrovės "Vilkijos ūkis" vadovas Česlovas Tallat-Kelpša. Ūkyje auginami švelniakailiai žvėreliai, veikia pašarų gamybos cechas.

Pasak Č.Tallat-Kelpšos, kailinių žvėrelių augintojams, kaip ir pieninkystės ūkiams, dabar sunkūs laikai. "Būna geresnių laikų ir būna blogesnių. Tai susiję su bendra ekonomikos būkle. Dabar – blogesni laikai. Nors kailis madingesnis nei per pastaruosius 30–40 metų, tačiau jo supirkimo kainos labai nukritusios. Dabar kainos tokios, kad parduodame beveik žemiau už savikainą", – teigė ūkio vadovas. Jis užsiminė, kad pernai "Vilkijos ūkio" finansinis balansas buvo teigiamas, o šiuos metus jis greičiausiai baigs su finansiniu nuliu.

"Vilkijos ūkyje" šiuo metu auginama beveik 200 tūkst. audinių. Vienas jo padalinys veikia Panevėžyje. Ūkyje dirba 110 žmonių, du trečdaliai jų – Vilkijoje. "Vilkijos ūkis" – vienas didžiausių darbdavių Vilkijoje ir apylinkėse. Č.Tallat-Kelpša priminė Lietuvos ūkininkų dažnai įvardijamą problemą: gerų darbuotojų ūkiui rasti sunku. "Paradoksali situacija: Vilkija nutolusi nuo miesto, nedarbas nemažas, tačiau gerą darbuotoją, net ir už neblogą algą, rasti sudėtinga. Rasti žmogų, kuriam gėda būti blogu darbininku, tokį, kuris norėtų tobulėti, būti geresnis už kitus, beveik neįmanoma", – atkreipė dėmesį Č.Tallat-Kelpša.

Ūkio vadovas yra pelnęs Kauno rajono garbės ženklą, savivaldybės apdovanojimą už socialiai atsakingą verslą ir partnerystę. Technikos mokslų daktaras, vadovaujantis stambiausiam šalies kailinių žvėrelių ūkiui, yra garsaus tarpukario Lietuvos agronomo Jono Tallat-Kelpšos anūkas, įsteigęs vardinę stipendiją Aleksandro Stulginskio universitete. "Manau, kad daugelis įmonių yra socialiai atsakingos. Nes jei verslininkas mato tik pinigus, jo veikla ima krypti į kriminalinę pusę", – įsitikinęs Č.Tallat-Kelpša.

Populiarina šilauoges

Gerų darbuotojų trūkumą kaip vieną problemų įvardija ir Ringaudų seniūnijos ūkininkė Daiva Šinkevičienė, įvertinta už uogininkystės populiarinimą. Vis dėlto didžiausia problema moteris vadina nesąžiningą konkurenciją parduodant žemės ūkio produkciją. "Nuvažiuoji į ūkininkų turgų, kur ūkininkai turėtų prekiauti savo užauginta produkcija. Matai: visi esą lietuviškomis šilauogėmis prekiauja, nors iš tiesų jos atvežtos iš Lenkijos. Nežinia, kiek ta uoga laikyta, kuo ji purkšta, kad ilgiau stovėtų. Mums, kurie parduodame iš vakaro rankomis skintas, be chemikalų uogas, iškreiptos konkurencijos sąlygomis išsilaikyti sunku", – užsiminė ūkininkė. Dėl tokios nesąžiningos konkurencijos desertinių šilauogių augintoja prisipažino pradėjusi ieškoti pirkėjų užsienyje. Vienoje bendrovių moteris dirba ekonomiste – vien iš šilauogių nepragyventų.

Auginti šilauoges moteris ėmėsi prieš septynerius metus. Tuomet Ringaudų seniūnijos Gaižėnų kaime ji su šeima užveisė 1,6 ha ploto šilauogyną. Pirmaisiais derliaus metais ūkininkė nepardavė nė uogos – visas nulesė paukščiai. "Sėdime vieną vakarą mieste, koncerte. Skambutis: paukščiai uogas puola. Kitą rytą nuvažiuojame – viskas nulesta, – karčią patirtį prisiminė D.Šinkevičienė. – Dabar, kai uogos sunoksta, kol jas nuimame, vyrai kiekvieną dieną nuo 5 val. ryto iki vėlyvo vakaro budi – mėto petardas. To garso paukščiai bijo ir prie šilauogių nesiartina."

Mažėja bičiulystė

Už ištikimybę bitininkystei apdovanotas Rokų seniūnijoje bites auginantis Andrius Bučius. Bityno, kurį dabar sudaro apie 100 bičių šeimų, pradžia buvo keturi aviliai pašnekovo uošvių sodyboje. "Tuo metu dirbau statybos sektoriuje. Po įtemptos darbo dienos eidavau prie avilių ir valandą stebėdavau bites. Nusiramindavau, tada galėdavau užsiimti kitais reikalais", – prisiminė A.Bučius. Jo tėvas – taip pat profesionalus bitininkas, tačiau sūnų nuo šio sunkaus darbo siekė apsaugoti. Norvegijoje bitininkystės žinias gilinęs A.Bučius bites laiko skandinaviško tipo daugiaaukščiuose aviliuose.

"Pavasaris šiemet buvo teikiantis daug vilčių, bet vasara buvo šalta, lietinga, medunešis silpnas. Aš surinkau pusę įprasto kiekio. Daugelis kolegų sako šiemet surinkę panašiai, kiti – tik trečdalį įprasto medaus kiekio", – sakė ūkininkas, bites laikantis ne tik Rokų apylinkėse, bet ir Prienų rajone.

Viena didžiausių problemų A.Bučius vadina bites puolančias ligas. Bene baisiausia jų – bičių erkėtumas arba varozė. "Šios, kaip ir kitos bičių ligos, greitai plinta, kai skirtingų bitynų aviliai stovi pernelyg arti vieni kitų. Be to, ligoms padeda plisti ir tai, kad Lietuvoje mažiems ir stambesniems bitynams keliami skirtingi reikalavimai. Jei ūkininkas laiko daugiau nei 50 bičių šeimų, jis traktuojamas kaip stambus, – pasak A.Bučiaus, tokiuose bitynuose taikomi griežtesni reikalavimai medui apdirbti, ligų kontrolei. – Smulkesni bitininkai beveik nekontroliuojami. Viskas motyvuojama tuo, kad mažesniuose bitynuose surenkama mažai medaus ir tas medus suvartojamas savų, kartais net neparduodamas. Tačiau mažesnių bitynų šeimininkai net nesistengia išsiaiškinti, nuo ko mirė jų bitės. Kai niekas nekontroliuoja, žmonės atsainiau žiūri. Aš pats dalį bičių šeimų parduodu – matau, kad kartais žmonės suleidžia naujas šeimas į nevalytą, nedezinfekuotą avilį. O paskui verkia, kad jų bitės žuvo."

Pašnekovas įsitikinęs, kad reikalavimai keletą ir keliasdešimt bičių šeimų turintiems bitininkams turėtų būti suvienodinti.

Dėl varozės A.Bučius pastaruoju metu prarado dvi bičių šeimas, tačiau žino bitynų, kuriuose nuo šios ligos išmirė pusė bičių šeimų. Pašnekovas pastebėjo, kad baimindamiesi ligų bitininkai nebeima svetimų spiečių. "Jei pas mane į sodybą atskristų bitės – tokio spiečiaus nepalikčiau, suleisčiau į avilį, bet stengčiausi tų bičių organizmą pastiprinti, duoti vaistų nuo ligų. Tačiau kai žmonės skambina ir sako: spiečius atskrido, atvažiuokite pasiimti – nebevažiuoju. Nenoriu rizikuoti savo bičių sveikata", – sako bitininkas. Pasak jo, bičių ligos mažina ir bitininkų bičiulystę.

A.Bučius užsiima ne tik bitininkyste – jis vadovauja ir baldų pramonės įmonei. Dėl to vasarą jo darbo diena kartais tęsiasi nuo 6 val. ryto iki 23 val., mat prieš ir po darbo biure jis turi apeiti bites. "Dar dvejus metus turiu būtinai bitininkauti: esu gavęs ES paramą ir įsipareigojęs šią veiklą tęsti. O po to reikės apsispręsti: mažinsiu arba didinsiu bičių kiekį. Jei didinsiu, teks atsisakyti užimamų pareigų", – užsiminė pašnekovas.