V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai | Diena.lt

V. KANČAUSKAS: JIE – NE KITOKIE, JIE – YPATINGI VAIKAI

"Labai noriu parodyti, kad šie vaikai gyvena su mumis, nes dalis jų galbūt niekada nebus pastebėti", – sako specialusis pedagogas, fotografas Valdas Kančauskas. Dažnai taip ir likę visuomenės paraštėse specialiųjų poreikių vaikai kuria meną, per jį siunčia vilties žinutes ir svajoja apie žemiškus dalykus.

Visko – daugiau

Praėjusią savaitę Kauno klinikų vaikų ligų skyriuje buvo pristatyta ypatinga vaikų darbų paroda. Joje pristatomi darbai sukurti vektorinio piešimo meno pagrindu: naudojant specialią piešimo programą ir piešiant kompiuterio pelytės paspaudimais. Ryškiomis spalvomis žaižaruojančius darbus kūrė specialiųjų poreikių vaikai.

Jų mokytojas, specialusis pedagogas, menininkas ir fotografas V.Kančauskas šiuos vaikus vadina ypatingais. "Vaikas, turintis negalią, yra ypatingas tuo, kad jam reikia ypatingos meilės, ypatingo supratimo, ypatingos užuojautos. Visko reikia labai daug. Jis yra toks pats kaip ir mes, tik jam reikia visko šiek tiek daugiau nei mums. Tada jis atsiskleidžia kaip asmenybė", – tikina jis.

Parodos atidaryme dalyvavo ir pirmoji šalies ponia, Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė – tai buvo pirmasis jos kaip viešo asmens vizitas oficialiame renginyje. D.Nausėdienė apžiūrėjo parodą ir aplankė onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Dalis jų dalyvavo renginyje, kurio metu kartu su pirmąja šalies ponia piešė ant Laimės aitvariukų. Kartu su didžiuoju parodos aitvaru jie vėliau pakilo į dangų.

Pastebėti ir išgirsti

Didįjį aitvarą piešė išskirtinis duetas – progimnazijos mokinė ir ypatingas vaikas. "Ant aitvaro pavaizduotos gėlės iš angelų sodo. Visi paveikslai yra palaiminti, tarsi palytėti angelų. Aš tai jaučiu, mes tai jaučiame", – apie savo mokinių bendrą darbą pasakoja V.Kančauskas.

Valdas Kančauskas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Jis stengiasi pabrėžti, kad visi vaikai yra nuostabūs, visi turi būti pamatyti, išgirsti, visi turi parodyti savo talentus, gebėjimus. "Labai noriu parodyti, kad šie vaikai gyvena su mumis, nes dalis vaikų galbūt niekada nebus pastebėti. Tai yra jų šansas pasirodyti kaip kūrėjams, kaip visaverčiams žmonėms. Jiems tiesiog reikia truputį padėti", – sako menininkas.

Nustebimas yra pirmas žingsnis link kito etapo, kai ypatingi vaikai bus priimti. Kažkas jų norės, kažkas jų lauks, klaus, kur jie dabar yra, kur juos galima pamatyti.

Kiekvienas paveikslas atskleidžia jį kūrusio žmogaus istoriją. "Galbūt gerą, galbūt liūdną. Kai kuriuose darbuose yra šiek tiek liūdesio, bet jis pozityvus. Tuose darbuose yra vilties. Šie vaikai galbūt neturi daug džiaugsmingų akimirkų gyvenime, bet jie sugeba dalelę mažo džiaugsmo sudėti į piešinį ir jį skleisti kitiems", – dalijasi V.Kančauskas.

Daugiau širdies

Didelio žiniasklaidos dėmesio renginyje sulaukusi D.Nausėdienė stebėjosi šių vaikų meniniais gebėjimais, neslėpė susižavėjimo ir susijaudinimo.

"Kažkoks puikus žmogus pasakė: kai mes iki galo išsemsime tai, ką reikia žinoti, mes atsistosime prie ištakų to, ką reikia jausti. Man be galo smagu ir sukrečiančiai sunku būti su jumis šiandien čia, nes jūs esate tie žmonės, kurie jaučia širdimi", – sakė D.Nausėdienė.

"Rinkiminės kampanijos metu iškelta socialinės gerovės idėja negali būti realizuota vien tik žiniomis. Tam, kad mes sukurtume bendruomenę, kad mes sukurtume gerovę, mums reikia sujungti širdis, mums reikia atsiremti į atjautos ir iš tikrųjų didelių vertingų darbų pagrindą. Kiekvienas iš mūsų turime panaudoti ne tik žinias, bet ir širdį. Ir jeigu bendruomenėje bus palaikymas, sutarimas, atjauta, mes eisime į priekį. Tokia bendruomenė bus neįveikiama, tokia Lietuva bus didinga, tokia Lietuva bus tokia, kuria mes visi galėsime didžiuotis", – santarvės linkėjo pirmoji šalies ponia.

Niekada neišduoti

V.Kančauskas džiaugėsi, kad ši paroda sulaukė išskirtinių asmenybių dėmesio: renginyje apsilankė ne tik D.Nausėdienė, bet ir Jūratė ir Česlovas Norvaišos, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. V.Kančauskas pripažįsta, kad tikrai ne visi jo ir ypatingų vaikų bendri projektai lieka pastebėti. O tokių projektų būta ne vienas, mat gyvenimo keliu kartu su ypatingais vaikais V.Kančauskas keliauja jau daugiau nei du dešimtmečius.

– Kodėl pasirinkote tokią gyvenimo kryptį?

– Visada buvau menininkas, visada buvau fotografas, esu kompiuteristas, filmų kūrėjas, 2014 m. režisavau Pasaulio lietuvių dainų šventę. Iš pradžių fotografavome kartu su vaikais – turime fantastiškų fotografijų. Paskui atradau kompiuterines programas ir pagalvojau, kad tai gali tikti vaikams, padėti ugdytis, mokytis ir tobulėti. Nuo to ir prasidėjo visas procesas. Pats atradau įvairių programų galimybes, pritaikymą ir viskas pradėjo judėti į priekį. Vėliau atsirado iššūkių, vėliau Lietuvos mastu kartu su įvairiais darbais atsirado vaikų laimėjimai.

Šioje parodoje eksponuojama daugiau nei 20 darbų, bet nupieštų turime apie 50. Šie darbai yra šešerių metų kūrybos vaisius. Iš tiesų, mes piešiame daug seniau, bet prieš šešerius metus pasiekėme tokį lygį, kad galime rodyti savo darbus visuomenei.

– Kaip šie piešiniai gimsta?

– Padeda kompiuterinė programa. Atsisėda vaikiukas prie kompiuterio, įsijungia programą, jis gali pasirinkti dažus, tušą, įrankius, kuriuos realiame gyvenime naudoja dailininkai, ir su tais realiais įrankiais tapyti. Tai yra beveik tas pats, kas gyvas tapymas, bet visa tai daroma kompiuteriu. Ir spalvos unikalios, kai kurias sunku surasti gamtoje. Tai sunkus darbas – vaikai piešia savo mažomis rankytėmis kompiuteriu ir tikrai labai nuvargsta fiziškai. Dar yra kelios paslaptys, kurias aš naudoju greta šios technikos, bet nenorėčiau jų išduoti.

– Jūs esate kelmiškis, didelę laiko dalį dirbate specialiojoje Kelmės mokykloje. Kuo dar gyvenate?

– Taip, dirbu Kelmės specialiojoje mokykloje, bet palaikau ryšį ir su kitų miestų švietimo įstaigomis, pavyzdžiui, Telšiais. Dabar ruošiuosi daryti projektą su Lietuvos dailininkais, kurti bendrus darbus. Pirmasis jau nupieštas – angelas, kuris kaip aitvaras bus keliamas į dangų. Jis yra nepaprasto grožio. Paroda taip ir vadinsis: "Angelai". Mes kartu su vaikais piešime tik angelus. Pirmas angelas pakils į dangų, jų bus ir daugiau. Mano svajonė –  šią parodą surengti Nidoje ir kad 10–15 angelų kabėtų danguje. To niekas nėra padaręs visame pasaulyje.

– Esate artimas ypatingų vaikų draugas. Ar sunku užmegzti kontaktą su jais?

– Aš pažįstu tuos vaikus, pelniau jų pagarbą, sukūriau savo autoritetą. Tu turi turėti kontaktą su vaiku. Jeigu jo nėra – niekada nebus rezultato. Svarbiausia būti tikram, neapsimetinėti, neapgauti vaiko, mokėti jo atsiprašyti, jei suklysti, kaip ir kiekvienas žmogus. Svarbiausia yra gerbti vaiką ir niekada neišduoti. Jis ir taip yra daugelio išduotas – žmonių, visuomenės – ir jei jis tave prisileidžia, o tu jį išduosi, daugiau jis niekada tavęs nebeprisileis.

Nauja karta nebeatstums

– Kaip visuomenė žiūri į šiuos vaikus?

– Visuomenė stebisi. Sakyčiau, kad ji yra pasimetusi. Jie nežinojo, bet dabar sužino ir pradeda suprasti, kad ir šie vaikai gali kurti tokius dalykus. Nustebimas yra pirmas žingsnis link kito etapo, kai ypatingi vaikai bus priimti. Kažkas jų norės, kažkas jų lauks, klaus, kur jie dabar yra, kur juos galima pamatyti. Tai yra ilgas kelias, bet aš nesiruošiu apsiriboti. Mokysiu vaikus, ruošiu kitus mokytojus, kolegas, kurie neš tą žinutę ir mokys kitus žmones. Nesu egoistas, noriu, kad būtų kuo daugiau laimingų.

Kelmės mokykloje yra 70 vaikų, mano užsiėmimus lanko virš 40 vaikų. Labai stengiuosi, kad pamokose vyktų integraciniai procesai. Dirbu dviejuose bendrojo lavinimo mokyklose ir vienoje ypatingų vaikų mokykloje. Iš pradžių su ypatingais vaikais dirbau atskirai, o vėliau juos atsivesdavau į bendrojo lavinimo auklėtinių pamokas. Iš pradžių, kai perspėjau, kad ateisiu su ypatingais vaikais, jie buvo išsigandę. Dabar, kai visiems tai tapo įprasta, jie klausia: "Kur tie ypatingi vaikai, kodėl šį kartą neatėjo?" Tai yra bendravimas, bendra kūryba – ir naujoje parodoje bus daug bendrų darbų. Užaugęs vaikas iš bendrosios mokyklos žinos, kad yra žmonių, turinčių negalią, mokės su jais bendrauti, suprasti. Labai džiaugiuosi, kad auga kitokia visuomenė. Tikiu, kad tie vaikai, kurie bendrauja su ypatingais, jų nebeatstums.

– O koks yra valstybės požiūris į šiuos vaikus?

– Nenoriu komentuoti valstybės požiūrio. Negaliu pakeisti jo, esu per mažas žmogus, kad pakeisčiau tiek daug, kiek aš norėčiau. Bet keičiu kitus dalykus. Užsiimu savo darbais, projektais, nesustoju. Šiandien atėjo labai daug žmonių, žurnalistų – anksčiau neateidavo niekas, nors kviesdavau visada.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria ypatingi vaikai?

– Manau, kad pagrindinis iššūkis yra susidūrimas su gyvenimo realybe. Jiems vėliau reikia kurti savo gyvenimą, o jie neturi įgūdžių. Jiems reikia pagalbos, jų nereikėtų palikti vienų kurti savo ateities. Yra daug pagundų, daug žmonių, kurie jais gali manipuliuoti ir nuvesti ne tuo gyvenimo keliu.

– Ar pedagogai tinkamai pasiruošę jiems padėti?

– Sunku atsakyti. Nežinau, bet labai norėčiau tikėti, kad taip. Kad ir kaip būtų, sutikau nuostabių žmonių. Esu vienas iš nacionalinio projekto "Mokytojai Lietuvai" komandos penkioliktuko, kuris buvo išvykęs į Suomiją. Jei šie nuostabūs mokytojai dirbtų vienoje mokykloje, ji būtų geriausia Europoje, o gal net ir pasaulyje. Yra puikių žmonių, bet jie visi yra išsimėtę, išsislapstę. Juos tereikia atrasti.

Dėmesys gydo

– Kaip žmonės iš šalies galėtų padėti ypatingiems vaikams?

– Kartais reikia finansinės pagalbos, kad tokie projektai pavyktų. Kreipiamės į įvairius fondus ir dažniausiai sulaukiame neigiamo atsakymo, kreipiamės į verslininkus, o jie dažniausiai net neatsako į mūsų laiškus. Yra daug sunkumų, bet tikrai yra žmonių, kurie patiki siekių grynumu ir prisideda. O įtikinti, kad nori padaryti gera, nėra labai lengva. Turi įrodyti, kad nesieki naudos sau.

Naujam aitvarui pagaminti jau turiu surinkęs sumą, bet jį pakelti į dangų, kas taip pat kainuoja nemažus pinigus, dar neturiu. Iššūkių yra visur, bet, kaip aš sakau, ačiū, kad man taip sunku, nes jei viskas būtų labai lengva, būčiau kitas žmogus. Tai mane keičia kaip žmogų, augina.

– Ar galima sakyti, kad ugdydamas ypatingus vaikus meninėmis priemonėmis jūs tikite, jog menas gydo sielą?

– Aš manau, kad sielą gydo ne tik menas, bet ir dėmesys, šiluma, paėmimas už rankos, šypsena. Daug dalykų gydo. Bet koks geras darbas gydo.

– Apie ką svajoja ypatingi vaikai?

– Jie svajoja uždirbti pinigėlių, jie norėtų, kad šie darbai atneštų jiems finansinę grąžą ir jie galėtų įgyvendinti savo žemiškas svajones. Jie svajoja nusipirkti mobilųjį telefoną, turėti nuosavą kompiuterį, gerus batus, naują sportinį kostiumą, suvalgyti skanių ledų ar maišelį saldainių.

Aš labai siekiu, kad šie darbai būtų parduoti, kad šie žmonės galėtų dirbti ir kurti pridėtinę vertę. Juk technika, kuria piešia darbus, galima kurti raštus patalynės ar drabužių audeklams. Mano svajonė, kad ypatingi vaikai būtų ne tik pastebėti, bet ir kurtų pridėtinę vertę.

GALERIJA

  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
  • V. Kančauskas: jie – ne kitokie, jie – ypatingi vaikai
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

pagarba

Nuostabu, kad yra tokių pedagogų, menininkų, fotografų... Pasišventusių kitokiems vaikams.

Petras

PONE PREZIDENTE, TIKEJAU JUSU ZINGEIDUMAA PACIAM PAMATYTI ZMONIU VARGUS NEPRITEKLIUS ZMONIU NEGALIA VAIKU NEVILTI IR NUSVITIMA, KURI GALITE IR PRIVALOTE UZDEKTI, As to JUUSU MELDZIU...

Ada

Stiprybes siam puikiam vyrui.Gal atsiras ir daugiau tokiu,paseksianciu jo pavyzdziu.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS