Lietuvos mokslo tarybos suteikus finansavimą (projekto nr. S-MIP-23-61), šiuo metu atliekami išsamūs objekto istoriniai tyrimai. Jie atskleidė daug įdomių dalykų, tarp jų ir šios šventovės ryšį su bene žymiausia ir įtakingiausia Kauno pavieto gimine – Zabielomis.
Kaune dominikonai įsikūrė 1641 m., pasistatė Dievo Kūno, šv. Kazimiero, šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos titulo bažnyčią. Dominikonai yra išskirtinis elgetaujantis ordinas, itin besirūpinantis savo ordino narių išsilavinimu, kad jie galėtų kompetentingai užsiimti aktyvia ganytojiška veikla, pamokslauti, skleisti Dievo žodį, mokyti tikėjimo tiesų, įvesti įvairias pamaldumo praktikas, vadovauti Švč. Mergelės Marijos Rožinio brolijai.
Kaune dominikonų bažnyčia nebuvo parapinė bažnyčia, tai reiškė, kad joje netuokta, nekrikštyti vaikai ir t. t. Be to, Kauno mieste tuo metu buvo daug bažnyčių ir vienuolynų. Čia veikė gimnaziją turėję jėzuitai, Dievo žodį skleidė pranciškonai ir bernardinai, kūrėsi kontempliatyvūs basieji karmelitai, o Pažaislyje – uždarieji kamalduliai. Už tikinčiuosius meldėsi seserys benediktinės ir bernardinės. Negana to, nemaža Kauno gyventojų dalis buvo liuteronai, turėję savo maldos namus. Kaip reikėjo dominikonams rasti veiklos nišą tokiame mieste?
Dominikonai sugebėjo tai padaryti. Šis ordinas įsikūrė viduramžiais, kai visuomenėje itin išpopuliarėjo skaistyklos doktrina. Apie tai rašė žymus prancūzų medievistas Jacques Le Goffas. Tai buvo pozityvi mintis krikščioniškajame mąstyme, teikusi viltį, kad net nusidėjėliai turi galimybę pasitaisyti, nekeliauja iš karto į pragarą. Dominikonai tapo vieni pagrindinių šios viltingos doktrinos skelbėjų. Itin greitai doktrina išplito tarp pasauliečių, o su ja ir poreikis melstis už mirštančiojo ir mirusiojo sielą, kad ji greičiau išsivaduotų iš skaistyklos kančių. Pragaro baimė vertė rūpintis sielos padėtimi. Kaune dominikonai, šalia kitų veiklų, rūpinosi sielų išganymu, palydėdavo mirštančiuosius malda ir juos laidodavo. Pasauliečiai, sudarydami testamentus, prašydavo už juos po mirties kelis kartus per savaitę, kas mėnesį ar kas metų ketvirtį aukoti šv. Mišias, o kas metus minėti jų mirties (kitaip – gimimo amžinajam gyvenimui) metines, troško būti palaidoti kuo arčiau bažnyčių ar netgi jose, fundavo bažnyčias, statė altorius, įrengdavo koplyčias ir laidojimo kriptas.
Išlikusios Kauno dominikonų sąskaitų knygos pateikia duomenų apie jiems aukojusius asmenis. Tarp jų galime rasti itin žymių asmenybių. Tai įtakingos Pacų giminės atstovai. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) etmonas Mykolas Kazimieras Pacas 1671–1681 m. kasmet paskirdavo maždaug po dešimt auksinų Kauno dominikonams „už mišias“, o po jo mirties 1682 m. Kauno dominikonai atliko egzekvijas, už kurias gavo 30 auksinų. Įdomu pažymėti, kad netgi žymusis Pažaislio kamaldulių dailininkas italas Michelangelo Palloni 1682 m. balandžio 5 d. „mišioms“ dominikonams davė 42 auksinus. Tuo metu vyko Pažaislio barokinio vienuolyno ir bažnyčios ansamblio statyba, o jos atgarsius galime stebėti Kauno dominikonų pajamų knygoje. 1684 m. mirus Pažaislio fundatoriui talentingam LDK kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui, vasario 10 d. Kauno dominikonai gavo 40 auksinų, kad skambintų varpais ir aukotų šv. Mišias už velionio sielą. 1685 m. lapkričio 21 d. už dalyvavimą kanclerio laidotuvėse Pažaislyje Kauno dominikonai gavo 18 auksinų.
Netgi Lenkijos ir Lietuvos karalius Jonas Sobieskis 1688 m. balandį Kauno dominikonams paaukojo 40 muštinių talerių (301 auksinas). Po metų, 1689 m. gegužę, karalius dominikonams paaukojo dar 33 muštinius talerius (278,15 auksino). Iš kitų garbingų asmenų galime paminėti Vilniaus vyskupą Konstantiną Kazimierą Bžostovskį, kuris 1690 m. rugpjūčio 23 d. suteikė 6,10 auksino.
Artimą ryšį su Kauno dominikonais palaikė miesto valdančiojo elito atstovai. 1674 m. Kauno burmistras Kazimieras Dembkovskis už žmonos laidotuves, vėliau už kas mėnesį aukotas mišias dominikonams davė 48 auksinus. Kauno suolininkienės, Morkaus Fiodorovičiaus žmonos, laidotuvės kainavo per 13 auksinų. Mirus Kauno vaitui Andriui Griškevičiui, 1676 m. liepą jo žmona paaukojo keturis auksinus, laidotuvių metu surengta procesija, vigilija ir aukotos mišios. Kitas Kauno vaitas, Paulius Kazimieras Vinogrodzkis, 1687 m. laidojo savo žmoną, laidotuvėms išleisdamas 70 auksinų, paskui dar po mėnesio gedulinėms mišioms skyrė penkis auksinus. 1693 m. jis dominikonams užrašė 2 000 auksinų, tad už karališkąjį sekretorių, Kauno vaitą Paulių Kazimierą Vinogrodzkį ir jo žmoną Elžbietą, amžiams įsipareigota aukoti vienas šv. Mišias per savaitę.
Kauno dominikonai laidojo ir žemesnių socialinių sluoksnių atstovus. Merginos iš kaimo laidotuvės 1674 m. vasarį kainavo šešis auksinus, o miestietės iš Vilkijos laidotuvės rugsėjį – 22 auksinus. 1684 m. už paskendusio žvejo laidotuves gauta 15 auksinų. 1685 m. už vaiko laidotuves gauti du auksinai, už vargšo laidotuves – daugiau nei vienas auksinas, kito vargšo laidotuves – penki auksinai. Paprastai aukota tiek, kiek galėta, sumos labai įvairios, visi buvo palaidoti, tačiau didesnė suma reiškė didesnį skaičių maldų, Mišių ir daugiau viešai reiškiamos pagarbos. Kai kurie asmenys buvo laidojami šalia Kauno dominikonų bažnyčios buvusiose kapinėse, kai kurie – pačioje bažnyčioje, jos rūsiuose įrengtose kriptose.
Buvo ir itin dosnių dominikonų rėmėjų, kurie jiems paskirdavo praktiškai visas savo santaupas ar turėtą turtą. Vienas svarbiausių – pirmajame Apytalaukio dvare gyvenęs Minsko vaiskis, karališkasis rotmistras Jeronimas Mykolas Ivanovskis. Jo suteiktos lėšos Kauno dominikonams padėjo XVII a. antrojojo pusėje pasistatyti naują bažnyčią. Manoma, kad tam reikalui jis išleido net 9 000 auksinų, o savo laidotuvėms Kauno dominikonų bažnyčioje paskyrė 1 000 auksinų. Šiam geradariui mirus 1683 m., už jį meldėsi visas Kauno miestas, dar daugiau – testamente J. M. Ivanovskis paprašė, kad jo laidotuvių proga visose Kauno, Vilniaus, Minsko ir Gardino bažnyčiose būtų aukojamos šv. Mišios. Testamento vykdytojus įpareigojo pinigais apdovanoti kiekvieną Vilnius ir Kauno vargšą. Kaune ir Kauno apylinkėse buvo paliepta surasti 500 vargšų ir jiems visiems paskirti po 6 grašius. Už jo sielą po jo mirties Kauno dominikonai turėjo kiekvieną savaitę, pirmadienį ir penktadienį, aukoti šv. Mišias, tai turėjo tęstis amžinai.
Kitas Kauno gyventojas, Grigalius Pukienis, už tai, kad galėtų įsirengti savo giminės laidojimo kriptą Kauno dominikonų bažnyčioje, jiems dovanojo 1 000 auksinų vertės mūrinį namą Vilniuje, Arklių gatvėje. Pukienių kriptoje amžinojo poilsio atgulė jis ir jo žmona Ieva Pukienienė, kurios laidotuvės turėjo įvykti apie 1671 m. Už jų sielas dominikonai aukojo vienas šv. Mišias kas savaitę.
Už tai, kad galėtų įsirengti savo giminės laidojimo kriptą Kauno dominikonų bažnyčioje, jiems dovanojo 1 000 auksinų vertės mūrinį namą Vilniuje.
Pukieniai turėjo dvi dukreles – Jadvygą, kuri susituokė su antrojo Apytalaukio dvaro savininku Jonu Stanislovo Šiukšta (J. M. Ivanovskio kaimynu), ir Marijoną, kuri ištekėjo už Kauno vaiskio Jono Vladislovo Vorlovskio. Šis jau buvo pagarsėjęs Kauno dominikonų rėmėjas, jiems dovanojo Kaune Odininkų gatvėje buvusį namą. 1662 m. J. V. Vorlovskis nusipirko Raudondvario dvarą ir ten su žmona apsigyveno. Sunkiais gyvenimo momentais jie paguodos ieškojo pas Kauno dominikonus. 1675 m. gruodį už dukrelės laidotuves J. V. Vorlovskis dominikonams paaukojo daugiau nei dešimt auksinų. 1679 m. už užmuštą tarną Mišioms ir laidotuvėms davė dešimt auksinų. J. V. Vorlovskį dominikonai kvietė dalyvauti įvairiose konvento šventėse, ypač kasmetinėse Dievo Kūno iškilmėse, kurių metu vykdavo procesija visomis Kauno gatvėmis, buvo aukojamos šv. Mišios, po jų vaišinamasi vienuolyne. Dominikonai vyko į Raudondvarį pas sergantį J. V. Vorlovskį 1678 m. lapkričio 21 d. Galiausiai 1682 m. pradžioje Vorlovskis atsisveikino su šiuo pasauliu. Savaitę buvo skambinama varpais (tai kainavo 10 auksinų), o už kovo 5 d. įvykusias Kauno vaiskio laidotuves jo žmona paaukojo 50 auksinų. Jis buvo palaidotas Kauno dominikonų bažnyčioje, Pukienių kriptoje. Ten pat 1689 m. atgulė ir jo žmona. Už ponios M. Vorlovskienės laidotuves dominikonai gavo dešimt auksinų, o už atliktas egzekvijas – šešis auksinus.
Vorlovskių dukra Magdalena ištekėjo už LDK medžioklio Simono Zabielos, pora apsigyveno Raudondvaryje, bet vaikų neturėjo. Magdalena mirė netrukus po 1712 m., buvo palaidota Kauno dominikonų bažnyčioje. S. Zabiela taip pat pareiškė norą būti palaidotas šioje bažnyčioje, Pukienių kriptos pagrindu įrengė Zabielų kriptą, kurioje amžinojo poilsio atgulė daug iškilių Zabielų giminės atstovų. Taip galime stebėti, kaip per tris kartas, moteriškąja linija, Kauno dominikonų bažnyčioje susiformavo Zabielų giminės kripta.
Nors S. Zabiela neturėjo vaikų, tačiau turėjo daug brolių ir pusbrolių. Vienas jo pusbrolių, Mikalojus Zabiela (mirė 1739 m.), buvo Kauno maršalas, viso pavieto bajorų vadas. Jis buvo susituokęs su Kotryna Gintautaite, Jono Gintauto, kuris iš bevaikio J. M. Ivanovskio buvo nusipirkęs pirmąjį Apytalaukio dvarą, dukra. M. Zabiela taip pat gyveno Apytalaukyje. Amžininkas Martynas Matuševičius laikė šį Kauno maršalą didžiu žmogumi, kurio dėka neiširo nė vienas Kauno seimelis, atsiminė kelis mėnesius trukusį pasiruošimą jo bajoriškoms laidotuvėms. Šis Kauno maršalas buvo palaidotas Kauno dominikonų bažnyčioje, taigi, šventovė buvo tapusi svarbiausių Kauno asmenybių nekropoliu. M. Zabielos sūnus Mstislavlio kaštelionas Jonas Saliamonas Zabiela pratęsė tėvo turėtą ryšį su Kauno dominikonais. Čia kriptoje 1755 m. palaidojo savo žmoną Teresę, o 1760 m. sudarė testamentą ir išreiškė norą amžinojo poilsio atgulti šalia savo žmonos.
Kitas Simono Zabielos giminaitis, jo tikras brolis Mykolas Zabiela, Kauno dominikonų bažnyčioje 1761 m. palaidojo savo žmoną Oną Bialozoraitę-Zabielienę, kilusią iš garsios Bialozorų giminės, būtent jos protėvis Kristupas Bialozoras XVII a. buvo fundavęs šį Kauno dominikonų vienuolyną. Tikėtina, kad čia šalia žmonos buvo palaidotas ir pats M. Zabiela. Jų sūnus, Kauno maršalas, LDK medžioklis Antanas Zabiela taip pat pagarsėjo kaip žymus XVIII a. politinis veikėjas. Jis mirė Raudondvario dvare 1776 m. Tikriausiai jis buvo vienas paskutiniųjų Zabielų, kuris buvo palaidotas Kauno dominikonų bažnyčioje. XVIII a. pabaigoje Zabielos savo valdose Raudondvaryje pasistatė koplyčią, kurioje Antano Zabielos jauniausias sūnus Jurgis 1795 m. palaidojo savo mylimą žmoną Marijoną. Tradicijos keitėsi, nes 1795 m. įvyko Rusijos okupacija ir carinė valdžia uždraudė pasauliečius laidoti prie Kauno miesto bažnyčių. Buvo įrengtos naujos viešosios miesto kapinės, o bajorija ėmė ieškoti kitų galimybių kitose vietose laidoti savo artimuosius.
1795 m. įvyko Rusijos okupacija ir carinė valdžia uždraudė pasauliečius laidoti prie Kauno miesto bažnyčių.
Taigi, atlikti tyrimai atskleidė žymiausios ir politiniame gyvenime įtakingiausios XVIII a. Kauno pavieto giminės – Zabielų – ryšį su Kauno dominikonais. Tuometė Dievo Kūno bažnyčia buvo tapusi Zabielų giminės nekropoliu. Svarbu pabrėžti, kad dauguma Kauno dominikonų bažnyčioje palaidotų Zabielų gyveno Raudondvaryje, kiti – Apytalaukyje. Tai liudija ilgalaikius šiuolaikinio Kauno rajono centro – Raudondvario – ir dominikonų bei šios bažnyčios ryšius.
Didžiuojamės Kaune Rotušės aikštėje išlikusiu Zabielų namu. Panašu, kad Kaune turime ir Zabielų bažnyčią. Telieka pasirūpinti jos restauracija ir Zabielų bei kitų su šia šventove susijusių asmenų atminimo įamžinimu. Kaune gimsta dar vienas svarbus istorinis traukos centras. Labai tikimės, kad po kelerių metų, ypač, jeigu atsirastų daugiau rėmėjų, galėtų atgimti restauruota Švč. Sakramento bažnyčia, sutvarkytoje erdvėje būtų aukojamos šv. Mišios, išvalytose kriptose pagerbtos čia palaidotos asmenybės, taip pat būtų galima eksponuoti su dominikonų istorija susijusius artefaktus.
Naujausi komentarai