Neseniai kavinėje valgiau dienos pietus ir man įsiminė viena situacija. Viena porelė labai įnirtingai kalbėjosi prie stalo apie visokius reikalus, o vyresnio amžiaus moteris, veikiausiai neapsikentusi, puolė jiems aiškinti, kad kavinė – tai ne vieta tokioms diskusijoms. Nežinau, apie ką tiksliai porelė kalbėjosi, kiek spėjau nugirsti, apie visokius buitinius reikalus, remontą, tikrai ne apie nešvankybes. Be to, kavinėje gana garsiai grojo muzika. Man pasirodė keista, kad tai moteriškei trukdė pokalbis, o ne muzika. Apskritai valgant tokioje vietoje reikia nepamiršti, kad esi ne vienas, o jeigu nepatinka aplinka, gal geriau valgyti namuose?
Ingrida
Kur jie deda tas nuotraukas?
Man keistas jaunimo įprotis viską fotografuoti. Sėdi kavinėje, fotografuoja kepsnį ar kavos puodelį, eina į lauką, fotografuoja debesis, kates, šunis ir panašiai. Einu pro šalį, toks įspūdis, kad ir mane tuoj nufotografuos. Nejauku. Kur jie deda tas nuotraukas? Kartą ėjau su šuniu ir kažkoks jaunuolis puolė fotografuoti mano augintinį. Nesupratau, ar jis šuns nematęs, ar jam maniškis pasirodė toks įspūdingas, kad vertas būti įamžintas. Susiraukiau pamačiusi, ką jis daro, bet nieko nesakiau. Iki šiol galvoju, kad reikėjo pasakyti, tik ką tiksliai, – nežinau.
Dalia
Teatre trūksta dvasios
Man atrodo, kad Lietuvoje spektakliai pamažu virsta tiesiog performansais. Jeigu į juos žiūri kaip į performansą, tada viskas tvarkoje. Neseniai ir pas mus Klaipėdoje buvo viena tokių premjerų, kur nesuprasi, ką tiksliai žiūri. Nepasakyčiau, kad nepatiko, buvo įdomu, tik ar tikrai tai – spektaklis? Kartais labiau už viską norisi Klaipėdoje pamatyti tikrą, klasikinį spektaklį su vaidinančiais tikrais aktoriais, o ne žiūrėti į paleistą vaizdo įrašą, kuriame jie kalba, dainuoja, šoka. Iš kur apskritai šita mada atėjusi? Man ji nepriimtina. Teatras tampa pernelyg moderniu ir bedvasiu.
Ugnė
Naujausi komentarai