Lietuva gali tapti energetiškai nepriklausoma, tačiau tam prireiks 30–40 mlrd. litų. Ši kone dviem šalies metiniams biudžetams prilygstanti suma negąsdina nė lito neturinčios Energetikos ministerijos.

Nepalanki situacija

Energetikos ministerija baigė rengti naująją Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Joje numatyti pagrindiniai projektai: elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, nauja atominė elektrinė, suskystintų dujų terminalas, plaukiojantis dujų skystinimo terminalas, magistralinis dujotiekis Jurbarkas–Klaipėda.

Energetikos ministro Arvydo Sekmoko teigimu, įgyvendindama strategijoje užsibrėžtus tikslus, Lietuva žengtų realios energetinės nepriklausomybės link.

"Situacija energetikoje buvo labai nepalanki vartotojams. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, ji tapo dar nepalankesnė. Energetinės nepriklausomybės strategija turi pakeisti šią padėtį", – kalbėjo ministras.

Šiuo metu dokumentas pateiktas ministerijoms, kurios turės pateikti savo pastabas, vėliau jis bus svarstomas Vyriausybėje, o jai pritarus, keliaus į Seimą.

Nulis kišenėje

Strategijoje numatytiems energetikos projektams iš viso gali reikėti 30–40 mlrd. litų. Ministerija pripažįsta, kad Lietuva tokių pinigų neturi, tačiau nenuleidžia rankų.

"Ar įmanoma pastatyti atominę elektrinę, kai valstybės investicijų programoje yra nulis litų? Lietuva energetikoje įgyvendina šimtmečio projektus, paradoksas, kad tai daroma sunkmečiu. Tačiau tai nereiškia, kad neturime dirbti", – kalbėjo energetikos viceministras Romas Švedas.

"Kasmet Lietuva išleidžia 3–4 mlrd. litų energijos ištekliams įsigyti. Jei tos lėšos būtų nukreiptos energetikos projektams įgyvendinti, šiandien nereiktų papildomų pinigų. Tačiau ir įgyvendindami projektus turime naudoti energiją, tad taip paprastai tų pinigų perkelti negalime", – svarstė ministras A.Sekmokas.

Sumokės vartotojai

"Galų gale už viską turės sumokėti vartotojas", – pripažino A.Sekmokas. Įgyvendinant elektros sektoriuje planuojamus projektus, ketinama dalį lėšų sukaupti ir iš elektros tarifo. Kiti energetikos projektų finansavimo šaltiniai: privatūs investuotojai, energetikos įmonių ar jų dalies pardavimas, ES parama ir kt.

Anot ministro, kiekvieno projekto atveju bus atskirai sprendžiama, iš kokių šaltinių pritraukti lėšų investicijoms. Štai magistralinio dujotiekio statyboms iš Jurbarko į Klaipėdą "Lietuvos dujos" žada skirti pusę reikalingos sumos. "Kitą 50 proc. mes turime surasti. Aptariame šaltinius, iš kur galėtų būti finansuojamas Lietuvos įnašas į projektą", – kalbėjo A.Sekmokas.

Dujotiekio, kuris yra svarbi ir būtina Klaipėdoje planuojamo įrengti suskystintų dujų terminalo dalis, projektas vertinamas apie 180 mln. litų. Jį vykdyti ministerija įpareigojo "Klaipėdos naftą". Kol kas neaišku, kokiomis lėšomis bus finansuojamas šis projektas.

Statys pati

Svarbiausias suskystintų dujų terminalo vaidmuo – atsarga tiems atvejams, kai dujų tiekimas dėl vienų ar kitų priežasčių sutrinka. Lietuva jį ketina pastatyti savo jėgomis. Vėliau dalį terminalo akcijų ketinama pasiūlyti įsigyti kaimynams latviams ir estams.

"Mes matome jo statybas savo jėgomis, netgi nelaukiame Europos Komisijos finansavimo, nes finansavimas galimas tik 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu. Mums reikia greičiau, negalime to laukti, ilgai teikti paraiškų ir laukti, koks bus rezultatas, bet mes pasiruošę pasidalyti akcijomis su Latvija ir Estija", – sakė energetikos ministras.

Permokame už dujas

Anot ministro, padėtis gamtinių dujų sektoriuje yra viena sudėtingiausių visoje energetikos sistemoje, nes Lietuva priklausoma išimtinai nuo vieno tiekimo šaltinio. Dėl tokios situacijos Lietuvai gamtinių dujų kaina yra trečdaliu didesnė nei kitoms Europos valstybėms. Lietuva ties siena už 1 tūkst. kub. m gamtinių dujų moka apie 320 JAV dolerių, Vokietija, nors didesnis atstumas ir transportavimo sąnaudos, – tik apie 220 JAV dolerių.

"Jei Lietuva mokėtų už dujas tiek, kiek moka Vokietija, elektros gamybos Lietuvos elektrinėje kaina būtų 8 centais už 1 kWh mažesnė. Tai reiškia, kad galutinis vartotojas mokėtų vidutiniškai 2 centais už 1 kWh mažiau nei dabar. Šiluma pigtų 4 centais už 1 kWh", – skaičiavo A.Sekmokas.

Anot jo, planuojamas įsigyti plaukiojantis dujų skystinimo terminalas leistų įsigyti dujų ne tik iš Rusijos, bet ir kitų šaltinių, be to, suskystintos dujos esą pigesnės.

Parduota už grašius

Kalbėdamas apie iššūkius dujų sektoriuje, A.Sekmokas priminė ir "Lietuvos dujų" privatizavimo istoriją. 70 proc. šios įmonės akcijų buvo parduota vos už 216 mln. litų, o analogiškų įmonių akcijos kitose Europos šalyse buvo parduodamos už gerokai didesnę kainą. Pavyzdžiui, Slovakijoje už 45 proc. dujų tiekimo įmonės akcijų gauta net 2,7 mlrd. JAV dolerių.

"Kaina buvo kukloka. Galbūt tikėtasi, kad bus išlaikytos mažesnės dujų kainos, tačiau nuo įmonės privatizavimo iki dabar gamtinių dujų kaina išaugo keturis kartus: nuo 84 JAV dolerių iki daugiau nei 300 JAV dolerių. Pelnas, kurį generuoja "Lietuvos dujos", labai neblogas, palyginti su kaina, už kurią įmonė privatizuota", – kalbėjo A.Sekmokas.

Pernai "Lietuvos dujų" pelnas siekė beveik 99 mln. litų, užpernai – apie 60 mln. litų.

Grėsmė iš Rusijos

A.Sekmokas pabrėžė, kad nesiėmus atominės elektrinės ir elektros tinklų sujungimo projektų, Lietuva rizikuoja ir elektros sektoriuje susidurti su panašiomis problemomis, kokių kyla dujų ūkyje. Šiuo metu Lietuva apie 50 proc. elektros energijos importuoja. Daugiausia iš didžiosios Rytų kaimynės.

"Niekas kitas Europoje, išskyrus Baltijos šalis, neturi tokios nepalankios elektros generacijos ir vartojimo situacijos. Niekas negali garantuoti, kad elektra nebrangs, nes dujos, iš kurių gaminama elektra, gaunamos iš vieno šaltinio, iš jo importuojama ir trūkstamas elektros kiekis", – konstatavo A.Sekmokas. Neoficialiai kalbama, kad elektros importo kaina gali kilti nuo 15 iki 25 centų už 1 kWh. Ir Lietuva, deja, neturi jokių svertų kainai numušti.

Todėl, anot jo, būtina pastatyti jungtį bent jau su Šiaurės šalimis ir taip užtikrinti, kad elektros kaina svyruotų neperžengdama tos rinkos ribų. Be to, būtina užtikrinti naujus ir alternatyvius elektros gamybos pajėgumus, pirmiausia vykdyti atominės elektrinės projektą. Ministras įsitikinęs, kad iki metų galo Lietuva pasirinks investuotoją į būsimą atominę elektrinę.