Lietuvoje gimė naujas vokalinis ansamblis, kurio debiutinė programa skambės festivalyje „Permainų muzika“. Dirigento Egidijaus Kavecko suburtas „Baltic Solo Choir“ klausytojams paruošė ypatingą kūrinį – prestižinio Grammy apdovanojimo laureato Erico Whitacre‘o kompoziciją „Šventasis šydas“. Ją dainininkai Klaipėdos koncertų salėje atliks rugsėjo 22 d. 18.30 val. Choro skambesį papildys jaunosios kartos atlikėjų Elenos Daunytės (violončelė) ir Motiejaus Bazaro (fortepijonas) instrumentinis pritarimas.

Pasak E. Kavecko, „Baltic Solo Choir“ – tai unikalus ir naujas Lietuvoje ansamblis, apjungiantis išimtinai vokalo specialybę studijuojančius arba jau baigusius dainininkus, todėl kiekvienas jo dalyvis įneša savo unikalų indėlį į grupės tembrinių spalvų derinį. Klaipėdos publikai pasiseks pamatyti kolektyvo kūrybinės veiklos pradžią, kuri, tikėtina, nuties kelią į daug žadančią ateitį Lietuvoje ir užsienyje.

Naujo ansamblio sėkmė labai tiki jį subūręs dirigentas Egidijus Kaveckas, kuris jau yra sukaupęs didelę patirtį vadovaudamas kitiems kolektyvams (choras „Bel Canto“, ansamblis „Lietuva“ ir kiti), paruošęs daug įspūdingų programų. Choro dirigento kelią jis pasirinko mokydamasis Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje E. Kaveckas įgijo chorinio dirigavimo magistro laipsnį, apsigynė daktaro disertaciją.

Dirigentas pripažįsta, kad amerikietis E. Whitacre’as yra vienas jo mėgstamiausių kompozitorių. E. Kaveckas dažnai į koncertines programas įtraukia jo kūrinius, o pats kompozitorius jau ne kartą viešėjo Lietuvoje. Šią pavardę žino visas muzikos pasaulis – E. Whitacre‘s neabejotinai yra vienas populiariausių šių laikų kompozitorių ir dirigentų, labai populiarus tarp chorinės muzikos entuziastų.

„Šventasis šydas“ („The Sacred Veil“) – tai naujausias E.Whitacre’o 12 dalių kūrinys mišriam chorui, violončelei ir fortepijonui, pasakojantis gyvenimo, meilės ir netekties istoriją. Teksto autorius – poetas Charlesas Anthony Silvestri. Jam kūrybinis bendradarbiavimas su artimu bičiuliu E. Whitacre tapo reikšminga dvasinio gijimo kelionės dalimi, kai po skaudžios netekties teko susirinkti save iš šipulių. Išgyvenęs jaunos žmonos mirtį, po kurio laiko poetas suvokė, kad „mirusieji nepražūva – jų kelionė tęsiasi. Šydas labai plonas. Jie stovi taip arti, štai ten – tik kitoje amžinybės pusėje“.

„Tai giliausias ir asmeniškiausias darbas iš visos mano poezijos bei intensyviausias iš visų mano kūrybinių kelionių. Visi kenčiame, prarandame, o gedėdami visi trokštame katarsio ir užbaigos. Sunkiai dirbant ir laikui bėgant senos žaizdos užsitraukia, bet lieka randai – galingi talismanai, įrodymas, kad mylėjome ir tebemylime tuos, kurių netekome“, – sakė poetas.

„Šventasis šydas“ – tai proga sustoti ir permąstyti vertybes, svarbias kiekvienam.