L. de Sagazan spektaklis gimė iš ilgo ir nuoseklaus tyrimo, režisierės pokalbių su daugybe žmonių, jame ji susitelkia į kartais beveik automatiškai veikti imančius greituosius teismus Prancūzijoje. Jos pasirinkta tema sulaukė nemažo rezonanso, tad ją režisierė vystė ir toliau, jau po „Leviatano“ sukūrimo. Vienas įspūdingiausių spektaklio elementų – jame pasirodantis žirgas Oasis. Kaip apibūdino „Le Monde“ leidiniui apie „Leviataną“ rašęs Fabienne Darge, tai „nuostabus, su laisve, galia ir galbūt paguoda sinonimiškas apsireiškimas“. Žirgą į spektaklį integravo jo šeimininkas Thomas Chaussebourg, jis atlydi Oasį ir į Lietuvą. T. Chaussebourg pats yra ilgametis šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pirmuosius autorinius šokio pasirodymus su žirgais pradėjęs rengti beveik prieš penkiolika metų. Jis nepailstamai tyrinėja naujas judesio reikšmės ir judesio nekonvencinėse erdvėse galimybes. Prieš atvykdamas į Klaipėdą, T. Chaussebourg pasidalino Oasis pasirodymo „Leviatane“ aplinkybėmis.

– Thomai, pradžiai, kaip jūs priėjote prie žirgų inkorporavimo į kūrybinį procesą, kodėl tai jums pasirodė tinkama?

– Aš pats esu šokėjas, o žirgų kalba yra kūno kalba, jie bendrauja su erdve lygiai taip pat, kaip tą darome šokdami mes, žmonės. Taip pat tai yra tiesiog nepaprastai įdomu – tai, kad įmanoma šokti kartu su žirgu. Aišku, Lorraine de Sagazan atveju veikia kiti dalykai – kalbame apie teatrą ir žirgo buvimo spektaklyje priežastis yra kita.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje ne vienas įspūdingas šokio-judesio duetas su žirgu, kartais kolaboruojant ir su kitais menininkais, bet „Leviatanas“ yra minia – uždara erdvė, aktoriai, šviesos, muzika, dekoracijos ir t. t. – ar jums su Oasiu buvo didelis iššūkis įsijungti į šį spektaklį?

– Visiškai teisingai, tai kitoks būvis nei mano šokio projektuose. Pirmiausia buvo svarbu parinkti žirgą su tinkamomis savybėmis, kad jis galėtų prisitaikyti ir veikti teatro sąlygomis – su scenos šviesomis, uždaroje erdvėje, muzika, jam nepažįstamais aktoriais. Oasis geriausiai tiko šiai užduočiai, tad ėmiausi darbo su juo ir su aktoriais, kuriuos turėjau išmokyti bendrauti su žirgu.

F. Chaussebourg nuotr.

– Kaip tai atrodė? Ką reiškia žirgo įtraukimas į veiksmą, kokios sąlygos buvo būtinos, kad tai būtų įmanoma padaryti ir kad Oasis scenoje jaustųsi gerai?

– Oasis scenoje yra absoliučiai laisvas. Toks, beje, buvo ir L. de Sagazan pageidavimas. Tai buvo lėtas procesas, kaip rašymas ar piešimas. Savotiška choreografija: pirmiausia Oasį išmokiau būti kartu su Jeanne Favre ir Khallaf Baraho, tuomet, kaip prieiti prie teisėjo ir kaip išeiti. Jei galite įsivaizduoti, tai nebuvo lengva, nes viena vertus jis turi būti visiškai laisvas, o kita – aš pats nebūnu scenoje. Tam, kad manęs kartu nebus, turėjau Oasį paruošti per repeticijas. Dirbau žingsnis po žingsnio su kiekvienu elementu, pavyzdžiui, po truputį pratinomės prie garso ir jo lygio, prie vaizdo medžiagos, dūmų scenoje ir t. t.

– Gal galite šiek tiek papasakoti apie patį Oasį? Kokia jo gyvenimo istorija, koks jo būdas?

– Jis yra iš tiesų nepaprastas žirgas savo gerumu, ramiu temperamentu. Turiu ir daugiau žirgų, bet jie negalėtų padaryti to, ką geba jis. Jau minėjau, šiam projektui jį pasirinkau specialiai. Prieš tai jis gyveno Portugalijoje, juo nebuvo jodinėjama ir jam buvo penkeri, dabar jis jau septynerių, tai reiškia, kad jis vis dar jaunas.

– Kai matote jį „Leviatano“ scenoje – ką, jūsų nuomone, Oasis į ją atneša, ką suteikia žiūrovams?

– Žinoma, jo pasirodymas scenoje savaime yra įvykis žiūrovams. Bet svarbiau už tai yra pojūtis, kad labai paradoksaliu būdu per žirgą pasireiškia žmogiškumas ir būtent tuo spektaklio metu, kai atrodo, kad jis prarastas. Ir taip pat jis byloja apie žirgą kaip tarpininką.

– Paskelbus apie „Leviatano“ atvykimą į Klaipėdą buvo sulaukta nemažai susidomėjimo, dalis jo teko būtent Oasiui – vieniems jis nuostabos objektas, kiti rūpinasi jo gerove ir svarsto, kad teatras žirgui ne vieta. Kaip jūs reaguotumėte į tokias pastabas?

– Tai labai geras klausimas. Žinoma, Oasiui labiausiai patinka būti pievoje kartu su kitais savo draugais žirgais. Visi mano žirgai gyvena didžiulėje žalioje erdvėje, ir jie visi laikomi laisvai, į arklides suvedami tik esant blogoms oro sąlygoms (jei lyja, pučia smarkus vėjas) nakčiai.

Prieš atsirandant automobiliams ir traktoriams, arkliai buvo nepamainomi žmogaus gyvenimo palydovai – nuo kelionių iki žemės ūkio darbų. Tai beveik pusketvirto tūkstančio metų trunkanti bendrystė. Gerbiu ją ir labai budriai stebiu, kad mano žirgai turėtų geriausias įmanomas sąlygas.

„Leviatanas“. / S. Gosselin nuotr.

– Kelionė į Lietuvą ilga, kokie buvo reikalavimai, kad ji būtų patogi Oasis?

– Veterinarijos reikalavimai žirgų kelionėms Europoje yra nepaprastai griežti. Transportas turi būti patogus, temperatūra turi būti komfortiška, taip pat reikia daryti daug sustojimų. Dėl to Oasis kelionė į Lietuvą užtruks net penkias dienas. O prieš grįždamas į Prancūziją jis kelias dienas pabus jūsų šalyje. Tai ir man pačiam leis praleisti šiek tiek laiko Lietuvoje.

– Paskutinis klausimas, ką jūs pats asmeniškai atradote per kūrybinį darbą su žirgais – apie judesį, jų buvimą, net dialogą tarp žmogaus ir žirgo?

– Kaip atsakyti keliais žodžiais! Aš užaugau tarp žirgų, vėliau pradėjau su jais šokti – jie tarsi mūsų veidrodis, jie giliai jaučia kiekvieną dalyką, bet taip pat negalime pamiršti ir to, kad esame skirtingi. Mes priklausome skirtingoms rūšims – jie yra žolėdžiai, o mes – plėšrūnai, tai didžiulis skirtumas.

Darbas su žirgais, buvimas su jais man padeda justi autentišką ryšį su pačia gyvybe ir tai svarbu ypač tuomet, kai gyvename laiku, kuomet žmonių civilizacija tą ryšį praranda dėl savo destruktyvaus elgesio.

„Leviatanas“ (Prancūzija) bus rodomas birželio 7 d. Klaipėdos kultūros centre „Žvejų rūmai“.

Po šio spektaklio, birželio 12 d., Klaipėdos dramos teatre bus rodomas paskutinis „TheATRIUM“ festivalio spektaklis „Vakaro nejauka“ (Lenkija), šis spektaklis Adomo Mickevičiaus instituto sukurtos ir Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos koordinuojamos tarptautinės Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūros programos dalis.

Partneris – Lenkijos institutas Vilniuje.

Programa plačiau ir bilietai www.theatrium.lt.