„Kai # laiko nėra“: internetiniai dviejų Klaipėdos menininkų pokalbiai | Diena.lt

„KAI # LAIKO NĖRA“: INTERNETINIAI DVIEJŲ KLAIPĖDOS MENININKŲ POKALBIAI

  • 0

Klaipėdoje rugsėjį prasidėjo fotografijos projektas „Laiko nėra“. Jo idėja – atverti platformą fotografinei diskusijai apie laiką socialiniame tinkle „Facebok“. Čia jau beveik visą mėnesį vaizdais „kalbasi“ klaipėdiečiai menininkai Remigijus Treigys ir Benas Šarka. Į tokius jų pašnekesius kartkartėmis tekstiniais ar vaizdiniais komentarais įsiterpia atsitiktiniai internautai. Planuojama, kad pokalbiai virtualioje erdvėje realiame laike vyks iki metų pabaigos.

Neprarasti ryšio

Kiekvieną mėnesį internete bus pristatoma ir po vieną skaitmeninio fotografijų albumo dalį, kurioje bus pateikiamos B.Šarkos ir R.Treigio fotografijos bei juos reflektuojančios menotyrininkės Danguolės Ruškienės tekstai (leidėjas – „Kūrėjų sąjunga“, sudarytojas – Vladas Balsys). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Šiandieninė situacija šalyje, taip pat ir pasaulyje, menotyrininkės D.Ruškienės teigimu, neleidžia pamiršti to laiko, kai visi kartu ir kiekvienas atskirai išgyvenome asmeninį ir visuotinį sąstingį. Užsidarėme namuose, o aktyvus gyvenimas, vykęs tikrame gyvenime, kurį laiką buvo užšaldytas. Vieni, ignoruodami pandemijos situaciją, dirbo toliau įprastu ritmu, tik kitoje vietoje. Kiti, atsidūrę profesinio neveiksnumo būsenoje, prisiminė apie bendravimo su artimaisiais privalumus ir ramiai leido dienas jų draugijoje. Kad ir kaip būtų, bet tada net ir skeptikams teko pripažinti, kad socialiniai tinklai nėra visuotinis blogis, darantis nepataisomą žalą žmonių bendravimui. Tapo akivaizdu, kad kai kuriais atvejais tai gali tapti gal ir ne vienintele, bet itin svarbia galimybe neprarasti ryšio su pasauliu ir išlikti aktualiems sociume.

Vizualūs pokalbiai

Klaipėdietis teatralas B. Šarka, ko gero, buvo vienas iš tų, kurie pandemijos lyg ir nepastebėjo. Jo veikla nepakito. Bent jau taip buvo galima manyti stebint Beno paskyrą „Facebook“ paskyroje. Asmeninio buvimo vietas įamžinusias iškarpas – fotografijas pradėjęs kolekcionuoti prieš kelerius metus, jomis jis čia dalijosi ir toliau. Panašiai elgėsi ir fotomenininkas R. Treigys.

Šių menininkų vizualūs pokalbiai, socialiniame tinkle prasidėję 2018-aisiais („Vidurnakt ir giliau“), tapo tarsi įžanga, savotišku paruošiamuoju darbu pandemijos ir karantino laikotarpiui.

Kol kas fizinio kontakto su savo kūriniais autoriai nesiūlo ir jų procesą galima stebėti saugioje asmeninėje erdvėje. Taip apsaugant ne tik jų kūrinius, bet ir save.

Nors tada dar nebuvo pažeistos nė vieno įprastos judėjimo trajektorijos, šie menininkai jau aktyviai tyrinėjo socialinių erdvių galimybes, bendraudami tiek tarpusavyje, tiek su atsitiktiniais internautais. Į „Facebook“ jie periodiškai įkeldavo fotografijas, adresuodami jas vienas kitam, taip pasitikrindami tarpusavio ryšį ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine tų žodžių prasmėmis.

„Vidurnakt ir giliau“ nuojauta

Tokiu būdu „Facebook“ buvo išeksponuota daugiau nei tūkstantis fotografijų. Prasidėjęs tarsi savaime, šis procesas truko daugiau nei pusantrų metų. Kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį buvo keičiamasi vaizdais. Toks pokalbis be žodžių tąkart įtraukė ir kitus, kurie lankėsi socialiniame tinkle. Vieni iš jų tik stebėjo, kiti komentavo tekstais, treti atsiųsdavo savo nuotraukų, taip įsiterpdami į šių dviejų menininkų vizualius pokalbius.

Po to ši internetinė Beno ir Remigijaus diskusija buvo perkelta į albumą – dėžutę su 124 fotografijomis. Kaip Lenkijos spaudoje rašė meno kritikė Agnieszka Wolodzko, tai buvo vienas iš labai sėkmingų būdų nepalankiomis izoliacijos sąlygomis atvirai (socialiniame tinkle) tęsti kūrybinius procesus. Nors tada dar tokios būtinybės nebuvo. Jeigu tai neskambėtų pernelyg spekuliatyviai, galima būtų teigti, kad „Vidurnakt ir giliau“ buvo nuojauta.

Ar apsimausime ir antbačius?

Šiandiena pranašiškai atrodo ir tie momentai, kai prieš dvejus metus, apžiūrinėdami Remigijaus ir Beno fotografijas fizinėje erdvėje, žiūrovai buvo paprašyti mūvėti pirštines. O apsilankę dvi valandas trukusioje ekspozicijoje galerijoje – apsimauti antbačius. Tikslas tada tikrai nebuvo apsisaugoti nuo koronaviruso, nors tikėtina, kad jis kažkur jau tūnojo. Tuokart autoriai norėjo apsaugoti savo fotografijas nuo pažeidžiamumo. Kita vertus, tokiu būdu nuo kūrinių buvo apsaugomi ir suvokėjai. Meno asistavimas jam išliko sterilus. Dabar jau tampa įprasta, kad laikomasi atstumo, vengiama fizinio kontakto, dėvimos apsauginės kaukės ir pirštinės. Ar apsimausime ir antbačius?

Bus matyti. Kol kas fizinio kontakto su savo kūriniais autoriai nesiūlo ir jų procesą galima stebėti saugioje asmeninėje erdvėje. Taip apsaugant ne tik jų kūrinius, bet ir save.

Kiek kita linkme

Praėjusią vasarą, atnaujinę savo bendravimą vaizdais virtualioje erdvėje, menininkai jį kreipia kiek kita linkme. Nors jis organizuojamas panašiu principu toje pačioje „Facebook“ platformoje, bet jo tema koreguojama. Laiko nėra, jis išnyksta. Ko gero, taip ir turėjo nutikti, nes dar prieš porą metų, gilinantis į „Vidurnakt ir giliau“, jie save ir savo bendravimą savotiškai paklaidino laike.

Šiandien autoriai dar laisvesni, nepririšti prie konkretaus paros meto, tik bendravimo ritmas išlieka – vaizdais keičiamasi kasdien. Kiekvieną dieną į socialinį tinklą „Facebook“ Remigijus arba Benas įkelia savo fotografijas ir taip pradeda tarpusavio pokalbį apie laiką. Vienas klausia, o kitas parengia ir pateikia vizualų atsakymą. Internautų įsiterpimas ir čia yra pageidautinas. Komentuoti galima tiek tekstu, tiek vaizdu, tačiau tokie įsikišimai čia kol kas nuosaikesni. Kitaip ir negalėtų būti, nes laiko nėra.

Naujas prasminis krūvis

Fotografuojama ir šįkart parankia priemone – mobiliuoju telefonu. Remigijaus ir Beno bendravimas ir toliau išlieka kasdieniu ritualu, skatinančiu rinkti ir kolekcionuoti aplink save esančius vaizdus. Čia – ta pati poezija, kurią menininkai pradėjo kurti fiksuodami savo vidurnakčius ir vidudienius.

Anuomet prasidėjęs jų bendravimas išlaiko beveik identišką formą, bet pasipildo nauju prasminiu krūviu. Ir toliau kalbama apie kasdienybę, poeziją, atrandamą kiekvienoje akimirkoje, bet žymiai ryškesnis laiko aspektas. Gilinamasi į tai, kas (ne)egzistuoja – laiko skirtumus – skirtingomis sąlygomis skirtingus jo patyrimus ir įvairias laiko sąvokos interpretacijas. Ar kas nors keičiasi, kai niekas nesikeičia? Juk minutę tiek tada, karantino metu, tiek dabar, kai skubama nudirbti visus susikaupusius darbus, sudaro tos pačios šešiasdešimt sekundžių...

B.Šarka ir R.Treigys. Laiko nėra. 2020 / Organizatorių nuotr.

Tačiau sąvoka „laiko nėra“ Beno ir Remigijaus atveju apima žymiai daugiau. Kartais laiko nelieka įprastai, jis tiesiog (iš)nyksta tarp darbų ir rūpesčių, nuolatinio lėkimo paskui kažką kažkur. Kitais atvejais taip įvardijamas suvokimas, kad laikas iš viso neegzistuoja, jo tiesiog nėra. Kaip nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Yra tik tai, kas prieš akis.

Be konkretaus plano

Kaip toli nukeliaus autoriai su savo apmąstymais, kol kas sunku prognozuoti. Jie ir dabar veikia spontaniškai, laisvai, be konkretaus plano. Menas ir gyvenimas, išsaugant abipusį priklausomumą, sulydomas į nedalomą visumą ir įpakuojamas į vis talpesnę laiko pakuotę. Šiuo originaliu dariniu jie žongliruoja tarsi kamuoliukais, kol galutinai pranyksta fizinės ir virtualios erdvės ribos, taip pat įprasti laiko suvokimai.

Projektas „Laiko nėra“ tęsis iki metų pabaigos. Pradedant rugsėju, kiekvieną mėnesį bus pristatoma po vieną skaitmeninio fotografijų albumo dalį, kurioje bus pateikiamos B. Šarkos ir R. Treigio fotografijos ir menotyrininkės D. Ruškienės tekstas. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projekto „Laiko nėra“ diskusijų platforma: https://www.facebook.com/hashtag/Laikon%C4%97ra.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS