Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkės Nijolės Kliukaitės-Kepenienės, šio almanacho idėja gimė seniai, tačiau tik dabar po ilgo darbo tapo realybe.

Renginyje poetai skaitė savo kūrybą lietuvių ir latvių kalbomis, o viskas buvo sinchroniškai verčiama.

Skambanti poezija kvietė įsiklausyti į kalbų ritmą, pajusti jų artumą bei savitumą.

„Kai vieną kartą paskaito lietuviškai, o kitą – latviškai, staiga pasidaro taip aišku ir suprantama, kaip gražiai skamba abi mūsų kalbos“, – kalbėjo N. Kliukaitė-Kepenienė.

Almanacho kūrimo kelias nebuvo lengvas. Iš pradžių tikėtasi, kad susitiks rašytojai, susiskirstys poromis ir tiesiog išvers vieni kitų eiles.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad poezijos vertimas – tai ne tik techninis darbas, bet ir gilus kūrybinis bendradarbiavimas.

„Susitikinėjome, kalbėjomės, kartais mintys nuklysdavo – poezijos vertimas yra daug sudėtingesnis nei prozos“, – teigė ji.

Didelis iššūkis buvo almanacho struktūra – kaip išdėlioti tekstus? Galiausiai apsispręsta: viena knygos pusė skirta lietuvių kūrybai, kita – latvių, tad skaitytojas gali pasirinkti, nuo kurios pusės pradėti.

O viršelio dizainas – plytų motyvas, pasak Nijolės, simbolizuoja tvirtą bendrystę tarp lietuvių ir latvių.

Rašytoja Sondra Simana džiaugėsi išleistu almanachu ir pabrėžė jo reikšmę kūrėjų bendruomenei. Anot jos, kiekviena knyga yra tarsi mūsų didelio minčių spiečiaus fizinė išraiška – tai, kas gimsta iš daugelio žmonių patirčių, jausmų ir kūrybinių ieškojimų, pagaliau įgauna apčiuopiamą formą ir tampa dalinama su skaitytoju.

„Latvių kalba yra tokia paslaptinga – atrodo, viską supranti, bet iki galo neaišku. Ir tas paslaptingumas labai traukia“, – kalbėjo rašytojas ir leidėjas Antanas Stanevičius, pasiūlęs įsteigti latvių kalbos fakultatyvą Lietuvos gimnazijose ir vidurinėse mokyklose, o Liepojoje – lietuvių kalbos fakultatyvą.