Išlaikė šeimos tradicijas

Pirmąkart buvo išbandyti naujieji Vitražų salės vargonai, jais pirmajam viešai koncertuoti teko garbė būtent Vladimirui.

Jaunojo vargonininko tėvai – mama Jana Tarasova ir tėtis Viačeslavas Tarasovas – ilgamečiai Klaipėdos muzikinio teatro solistai.

Tad nenuostabu, kad abu jų vaikai – sūnus Vladimiras ir E. Balsio menų gimnazijos abiturientė dukra Antonina – irgi renkasi muzikų kelią.

Prieš gerą dešimtmetį žurnalistams Viačeslavas pasakojo, kad tuomet dar visai mažas jo sūnus labiausiai domisi vargonais.

Jis prisiminė, kaip po koncerto Liepojoje nusivedė vaiką pasikalbėti su vargonininku, ir šis buvo sužavėtas berniuko gebėjimais.

Šiandien Vladimiras – Latvijos J. Vytuolio muzikos akademijos studentas, taip pat Rygos Šv. Petro bažnyčios vargonininkas.

„Kodėl pasirinkau vargonus? Tiesiog išgirdau juos skambant ir patiko. Žinoma, pasirinkimą lėmė šeimos tradicijos bei kultūra. Mano močiutė, mamos mama, Liepojoje nusivedė į Onos bažnyčią, ten klausėmės vargonų muzikos, mama paskui nuvedė ir parodė, kaip atrodo instrumentas. Ėmiau klausytis vargonų muzikos įrašų. Labai patiko, taip ir užsidegiau“, – pasakojo Vladimiras.

Technikos stebuklas

Kai pirmąkart Vladimiras prisėdo prie vargonų, jam buvo devyneri.

Šiandien muzikantas šypsosi, kad tuokart instrumento pedalų kojomis nepasiekė.

„Mano pirmas prisilietimas prie vargonų buvo Liepojos Švenčiausios Trejybės katedroje. Ten yra didžiausias pasaulyje mechaninis instrumentas. Pasiekiau vos dvi klaviatūras. Kitos man buvo per toli, dar buvo per trumpos rankos“, – šypsojosi Vladimiras.

Po to, jau mokydamasi E. Balsio menų gimnazijoje, jis turėjo galimybę groti mokyklos vargonais, kurie kaip tik ir stovi gimnazijos Vargonų salėje.

Technikos stebuklais ilgą laiką buvo laikomas tiltas, laivas, malūnas. Vladimiras pridūrė, kad ir vargonai.

Labai taiklus anekdotas

„Vargonais galima groti ir neklasikinę muziką. Tai yra beribių galimybių instrumentas. Ką įvardinčiau vargonų muzikos dievu? Dievas yra vienas. Papasakosiu anekdotą. V. A. Mozartas patenka į Rojų, kalbasi su Dievu, kuris jam nori pavesti diriguoti Dangaus orkestrui. V. A. Mozartas labai apsidžiaugė, bet turėjo vieną klausimą: o kur yra J. S. Bachas? Dievas jam atsakė:

„J. S. Bachas esu aš“. Išties, yra labai puikių kompozitorių, bet J. S. Bachas vargonininkams – išskirtinis“, – šypsojosi Vladimiras.

Beje, iki XX a. vidurio groti vargonais privalėjo mokėti visi muzikantai.

Pasak Vladimiro, dažniausiai pirmieji muzikos mokytojai būdavo būtent bažnyčių vargonininkai.

Vladimiras ne tik groja vargonais, bet ir juos remontuoja, ne vienerius metus šio amato mokėsi Vilniaus vargonų dirbtuvėse pas žinomą vargonų meistrą, profesorių Girėną Povilionį.

„Dabar, kiek įmanoma, naudoju tas žinias, kurias gavau pas jį tvarkydamas ir derindamas vargonus“, – kalbėjo V. Tarasovas.