„Ričardas III“ – viena garsiausių V. Šekspyro istorinių dramų. Joje vaizduojamas vadinamųjų Rožių karų, Anglijoje XV a. tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų vykusių pilietinių karų dėl šalies sosto, finalinis etapas. Pjesėje pasakojama Ričardo, Glosterio kunigaikščio, istorija – klasta, manipuliacija ir žmogžudystėmis jis siekia tapti Anglijos karaliumi.

Aktorė Regina Arbačiauskaitė spektaklyje kuria Ričardo mamos, Jorko hercogienės Sesilės Nevil vaidmenį. Pasak aktorės, ji juto didžiulį malonumą gilindamasi tiek į istorinę medžiagą, tiek dalyvaudama itin įdomiame repeticijų laikotarpyje. „Žiūrovų laukia tikrai nemažai staigmenų“, – neabejojo R. Arbačiauskaitė.

„Ričardo III“ premjera jau lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kiek dažni jūsų susitikimai su Šekspyru scenoje?

Tai tik antras kartas. Pirmasis buvo jo komedija „Vindzoro šmaikštuolės“ tuometiniame Akademiniame dramos teatre.

Šekspyras yra labai įvairus ir jo istorinės dramos labai skiriasi nuo jo komedijų ar kitų kūrinių. Labai įdomu, kad A. Areima pasirinko būtent istorinę pjesę. Manau, kad jos ateina, kai tai padiktuoja laikmetis, jaučiu, kad ir dabar yra tas atvejis.

Pati Šekspyrą priimu kaip dovaną. Man patinka istoriniai vaidmenys, patinka gilintis į istoriją, archyvinę medžiagą, jaučiu didelę atsakomybę. Šiuo atveju, turėjome tam ir laiko. 

Jūsų nuomone, kur slypi istorinių vaidmenų žavesys?

Tai kažkokia magija: kurdama vaidmenį, ieškai sąsajų su šia diena, su savimi, bet taip pat turi didelį pagrindą nuo ko atsispirti. Nors apie Jorko hercogienę likusi medžiaga gana skurdi, tai sąlygojo ir laikmetis – moterys buvo kur kas labiau nuošalėje, bet ir jos atveju galima rasti kažką tikro. Yra ir romanų, kur ji vaizduojama remiantis istoriniais archyvais, laiškais, metraščiais.

Apibendrinant, kiek teko skaityti, pastebiu, kad ji iškyla tokiais momentais, kai keičiasi istorijos struktūra. Ir šioje pjesėje Šekspyras išveda ją beveik einant į finalą, kai ateina Jorkų dinastijos pabaiga, kai vyksta didelis pokytis.

Kaip apibūdintumėte Jorko hercogienę?

Ji buvo ilgaamžė, turėjo trylika vaikų, beveik trisdešimt anūkų. Visos jos jėgos buvo atiduotos dinastijos stiprinimui, nors pastaroji, kaip žinome, nebuvo sėkminga. Buvo labai įdomu skaityti apie Rožių karų laikotarpį. Sunku įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno moterys, jų išlikimo sąlyga – giminės tęsimas. Jorko hercogienė šia prasme buvo sėkminga, du jos sūnūs buvo Anglijos karaliais. Netipiška ir jos pačios santuokos istorija, paprastai tuo metu vedybos buvo plauojamos iš išskaičiavimo, bet galima suprasti, kad jos pačios santuoka buvo sėkminga.

Susidariau įspūdį, kad Jorko hercogienė buvo tvirta, su stuburu, skyrusi daug energijos dinastijos puoselėjimui. Kai jos sūnus Edvardas tapo Anglijos karaliumi, ambasadorių pasisakymuose užsimenama, kad jis labai geras, bet jei norima pakalbėti apie verslą, tą geriau daryti su motina. Tai reiškia, kad ji buvo įtakinga. Būtent per ją labai įsitvirtino karalienės motinos figūra.