Birutei Pūkelevičiūtei labai nepatiko senti. Kartais ji moteriškai pasiguosdavo, kad matyti save veidrodyje nemalonu. Kai Lietuvoje susitikome, jai buvo maždaug 73-eji. Žinoma, rašytoja, vertėja, režisierė, aktorė jaunystėje buvo tikra gražuolė, linksma, guvi, charizmatiška, tad matyti veide raukšles ir blėstantį žavesį buvo skaudu. Tačiau, žvelgiant iš šalies, ji tebebuvo žavi, maloni, gyvybinga šypsena žaižaruojanti pagyvenusi dama. Birutės charakteris nerodė jokių senatvės ženklų: Maironio namuose įvyko keletas jos kūrybos vakarų, susirinkdavo klausytojų pilnutėlė salė, ateidavo kauniškių draugių iš gimnazijos laikų, o rašytoja viena atlaikydavo visą programą: kalbėdavo, skaitydavo savo kūrybą, atsakydavo į klausimus.

Sykį, matyt, aukštakulniai batai buvo nauji, nuspaudė, tad ji nusispyrė apavą ir stovėjo priešais publiką basa nieko nepaisydama, visų gerbiama... Kažin ar rašytoja troško sulaukti savo 100 metų, bet mes šio jos jubiliejaus sulaukėme – 2023 m. rugpjūčio 12 d. bus ši sukaktis.

Anapilin rašytoja iškeliavo 2007 m. rugsėjo 21 d., sulaukusi 84 metų. Įvardijame ją kaip išeivijos rašytoją: 1944 m. rudenį iš Kauno pasitraukė į Vakarus kartu su tėvais, įsikūrė Kanadoje, vėliau JAV. Gyventi į tėvynę, į Vilnių, Birutė grįžo 1999 m. pavasarį. Tačiau širdyje ji visada išliko kaunietė, jai buvo labai brangūs ir laimingi vaikystės ir jaunystės metai.

Vaikystė: būsimoji rašytoja sode prie vyšnių, 1938 m. Jasvoino nuotr., saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM F1 23414).

1941 m. ji baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, kartu lankė dramos studiją, mokėsi Konservatorijoje, spėjo suvaidinti Kauno jaunimo teatre, taip pat studijavo Vytauto Didžiojo universitete žurnalistiką ir germanistiką, tačiau besibaigiant karui teko tėvynę palikti...

Vėliau B. Pūkelevičiūtė į savo gimtąjį miestą grįžo autografinį pagrindą turinčiuose romanuose „Aštuoni lapai“ (1956) ir „Devintas lapas“ (1982). Kauną ji aprašo su meile, romantizuodama, ilgėdamasi.

Mudvi susipažinome Kaune 1996 m. vasarą, kai rašytoja lankėsi Lietuvoje. Tos viešnagės metu ji apžiūrinėjo savo gimtąjį namą Žaliakalnyje, Kalniečių gatvėje, buvo atgavusi į jį nuosavybę. Vėliau laiškuose savo gimtąjį lizdą vadino Kalniečiais. Jai, kaip menininkei, iškilo sudėtingi palikimo, pardavimo, kraustymosi į Lietuvą reikalai, todėl manęs prašė pagalbos. Mes susirašinėjome. Laiškuose vyravo dvi pagrindinės temos: pirma – rašytojos archyvinio kūrybinio palikimo reikalai: ką atrinkti, perduoti, atsiųsti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, o kita – gimtojo namo apžiūra, specialistų įvertinimas, pardavimas.

Bičiulystė: A. Ruseckaitė ir B. Pūkelevičiūtė 1998 m. A. Ruseckaitės nuotr.

Galbūt aš atrodžiau Birutei suvalkietiškai praktiška, be to, muziejuje pati susidurdavau su remontais, su juos atliekančiais specialistais, galėjau padėti. Rašytoja patyrė daug skausmingų dvejonių: ar, grįžus į Lietuvą, remontuoti gimtąjį namą Kaune ir jame gyventi, ar parduoti ir pirkti butą Vilniuje? Grįžti į tėvynę jau buvo rimtai apsisprendusi. Mūsų susirašinėjimas baigėsi, kai rašytoja persikraustė į Lietuvą. Saugau septyniolika jos laiškų, visi rašyti mašinėle, tik apačioje ranka pasirašyta – Birutė. Čia pateikiu keletą laiškų arba jų fragmentus.

1996 m. lapkričio 4 d.

Miela Aldona,

dėkoju Jums už tokį gražų laišką! Ir už Kauno pilies atvirutę: lyg iš pasakų knygos. Man labai brangu buvo tai, kad gražioj ramunių kortelėj Jūs užbraukėt rusišką įrašą ir parašėt: „atsiprašau“. Labai mane tuo sujaudinot, ir ačiū Jums už tai! Įdedu savo darbų sąrašą. Jums bus lengviau sekti, ką Jūs turite, ir ko dar trūksta; kada nors viskas susibėgs į krūvą.

Rugsėjo mėnesį įvyko mano autorinis vakaras Čikagoje. Buvo smagu, žmonės mane „labai mylėjo“ – turbūt buvo pasiilgę lietuviško žodžio. O aš juk (pamenat?) be paskaitininko, be skaitovų-aktorių – pati viena ir dainuoju, ir švilpynėle groju. (Taip juokiausi Jūsų laiške skaitydama pastraipą apie mano nusispirtus batus. Ir juk tąsyk basa dar vijausi tokį poną per koridorių, kuris pasimiršęs nešėsi mano „garsų efektų“ kasetę...)

Viešėdama Čikagoje, vieną dieną aplankiau poetę Juliją Švabaitę-Gylienę. Ir spėkit, ką sutikau? Ogi Dalią Kuizinienę! Pasaulis mažas, ar ne? Labai džiaugiuosi, kad Jums buvo aiškus ir suprantamas mano noras – papasakoti istoriją apie Antaną Škėmą (1). Man rodos, to reikėjo vardan teisybės.

Miela Aldona, gyvuokit! Stipriai jus apkabinu. Su meile – Birutė.

1 – Antanas Škėma (1910–1961), lietuvių išeivijos rašytojas. Su B. Pūkelevičiūte siejo meilės romanas: 1953 m. palikęs Niujorke žmoną ir dukrą, jis persikraustė pas Birutę į Monrealį, tačiau santykiai nesusiklostė ir maždaug po metų juodu išsiskyrė. Jų meilės tema sklido visokios pagražintos legendos, tad B. Pūkelevičiūtė po trijų dešimčių metų pati šmaikščiai aprašė šią istoriją.

Kartu: B. Pūkelevičiūtė su A. Škėma, 1954 m. Nežinomo autoriaus nuotr., saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM F3 23071).

1997 m. vasario 10 d. (fragmentas)

Miela Aldona,

aš jau anksčiau sakiau, o dabar dar pakartosiu: Jūs esate tikras Perlas! Svarstau, bandau suprasti – kokiu būdu aš Jūsų bičiulystę įgijau? Esu labai laiminga – kad Jūs esate mano Draugė. Labai labai ačiū Jums už viską! Gavau puikų Jūsų laišką, įsivaizduoju, kiek reikėjo Jums padėti pastangų, sudarant „apžiūros įgulą“. (2) Ačiū Jums neapsakomai! O taipgi ačiū ir Jūsų draugei architektei, ir visiems trims vyriškiams – na, stačiai nežinau, kaip žodžiais galėčiau išreikšti savo dėkingumą.

Ir kaip gražiai Jūs parašėte apie namelį ir apie jo aurą – tarsi jis būtų gyvas asmuo. Mane labai sujaudino toks Jūsų žvilgsnis, nes iš tikro – daiktai, kartais ir pastatai – turi kažkokią savo sielą. Pavyzdžiui, seni malūnai – beveik galim girdėti, kaip jie kvėpuoja, ar ne?

Labai vertinu nuomones, kurios buvo pareikštos, namelį apžiūrint. Žinau, kad tai buvo teisingi ir savo reikalus išmanantys žmonės. Nors tikslių skaičių dar neturime, tačiau spėliojimai savaime peršasi. O man suteikta objektyvi, rimta informacija – stačiai neįkainojama. Aš turėsiu „bazę“, aplink kurią galėsiu sukti savo mąstymų siūlus. Žinoma, šiuo metu atrodo, kad kitos išeities nebus – kad reikės namelį parduoti. (...)

Prieš kelis metus šios nuosavybės norėjo skulptorius Petras Deltuva, kuris vasaromis darbuojasi Lietuvoje. Pirmiausia jis pasiūlė – nukaldinti mano marmurinį biustą, panašų į jo sukurtus Popiežiaus ir Švedijos karalienės Silvijos biustus. (Bet argi aš priklausau šitokiai aukštai kategorijai?..) Deltuva taipgi siūlė mainus: už „Kalniečius“ jis man duotų kitoj gatvės pusėj esantį siaurutį namelį, kurio pusė priklauso jo žmonos sesutei. Tad jis man siūlė ne visą namelį, bet tą pusiukę, o taipgi ir pusę po tuo nameliu esančio 300 kv. m sklypo; vadinas – apie 150 m. Nors tuo metu aš buvau vos koją įkėlusi į Lietuvą, tačiau lyg ir įstengiau suvokti, kad ne mano Tėvų namas yra svarbus, bet nemažas sklypas. Kadangi nuo mokyklos laikų prisiminiau šiek tiek aritmetikos, sumečiau dar vieną dalyką: kad 150 m yra gerokai mažiau negu 800 m. O dėl biusto – man paaiškėjo, kad šitiek tuštybės aš neturiu ir marmuro netrokštu. Tad ir visas pasiūlymas pasidarė nepatrauklus. (...)

Taip, Jūs teisi: tikriausiai „Kalniečius“ nupirkęs koks nors naujas turtuolis tame sode pastatys didžiulį monstrą. Ir bus gaila dingusios romantikos ir senojo Kauno miražinių skeveldrų. Aš turėsiu savo Tėvų nuolankiai atsiprašyti, kad neįstengiau išlaikyti jų sukurto svajonių kampelio. Jeigu turėčiau brolių ar seserų – gal pasivaduodami, vienas kitam pagelbėdami – būtumėm galėję iškelti iš jūros dugno nuskendusią Atlantidą. Aš viena – negaliu.

Girdėjau, kad Kaune jau yra nekilnojamo turto pirkimo- pardavimo agentūrų. Kažin ar reikėtų jose pasiskelbti? Aš norėčiau į Lietuvą atvažiuoti ne tik vasaroms, bet suvisai. Tačiau turbūt negalėčiau Kaune gyventi. Juk mane vis šauktų ir trauktų į Žaliakalnį – bent praeiti pro „Kalniečius“... Net ir tuo atveju, jeigu ten iškiltų monstras... O savęs niekad nereikia šitaip kankinti – tad bene išmintinga būtų man apsigyventi Vilniuje? Aišku, visa tai dar tik svajonė...

(...)

Kadaise mudu su išeivijos fotomenininku Algimantu Keziu buvom pasinėrę į filminę dokumentaciją ir užsimojom susukti filmą „Dvylika“ – apie dvylika žymių išeivijos asmenų. Visi buvo perkopę deimantinį amžių. „Dvylikos“, deja, nepadarėm, bet nufilmavom ir galutinai užbaigėm „šešis“. Tad spaudoje mūsų darbas dažnai būdavo pavadinamas „Pusė dvylikos“. O tie šeši buvo: kun. Mykolas Vaitkus, Adomas Galdikas, Juozas Žilevičius, prel. Mykolas Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas ir Leonardas Šimutis (ankstesnės išeivijos atstovas, ilgametis „Draugo“ redaktorius). Filmas buvo 16 mm, o viskas nūnai taip pasikeitė, kad 16 mm praktiškai nebegalioja. Tad aš jau nuo pernai metų (kai lankiausi Čikagoje) dedu pastangas pervesti šį filmuką į videokasetę. Algimantas Kezys dabar šauniai darbuojasi fotografijos srityje ir visus savo filmus atidavė jaunam filmininkui iš Lietuvos – Arvydui Reneckiui. (...) Man rodosi, kad šis filmukas būtų Lietuvai įdomus – juk visi šeši vyrai jau iškeliavo Anapilin. Ir ką šiandien duotumėm, jeigu galėtumėm pamatyti 15 minučių Maironio epizodą: jis kalbėtų, vaikščiotų, gal perskaitytų kokį nors savo eilėraštį... Pasaka! Todėl juk filmą ir padarėm (1970 m.) – kad bent toji šešiukė su mumis pasiliktų...

(...)

Sudie, brangi Aldona, apkabinu Jus su meile ir dėkingumu – Birutė

2 – Buvo sudaryta grupė iš statybininkų, sąmatininkų, architektų, kad apžiūrėtų namą ir įvertintų, kokius darbus reikėtų atlikti, kiek galėtų kainuoti.

Darbas: B. Pūkelevičiūtė įrašų studijoje Čikagoje, kuriant dokumentinį filmą „Dvylika“, apie 1967 m. Nežinomo autoriaus nuotr., saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM F1 24638).

1997 m. kovo 10 d.

Miela Aldona,

kai šie mano žodžiai nuplasnos į Kauną, turbūt Mickevičiaus slėnyje jau žydės žibutės. Ačiū už kalėdinius sveikinimus ir taipgi už laišką, palydėjusį mano darbų sąrašą, kuriame Jūsų fondų skyriaus darbuotojos sužymėjo viską, ką muziejus turi. Dabar aiškiai matyti, ko fonduose stinga. Labai rimtai darbuojuosi ties šiuo sąrašu. Kai kurių dalykų ieškau žmonėse (pvz., į latvių kalbą išverstų knygų), kai ką bandau atkurti atšviestom kopijom. Visai netikėtai vienas asmuo pažadėjo atiduoti „Milžino paunksmės“ (3) plokštelių komplektą su dėžute ir leidiniu. Žodžiu, kada nors pavasario pabaigoje, manau, galėsiu išsiųsti Maironiui nemažą krovinėlį.

Ačiū Jums už įspūdžius apie „Aštuonių lapų“ inscenizacijos peržiūrą Kauno dramos teatre. Labai džiaugiuosi, kad Antanina Mackevičiūtė (4) gavo Algio Samulionio vardo premiją už geriausiai sukurtą moters vaidmenį lietuviškos dramaturgijos veikale. (O ji juk vaidina... mane!)

Tai šįmet Lietuvoje pasibarstė mano lapai: „Aštuoni“ Kaune, o Vilniuje „Dienovidis“ išleido „Devintą lapą“. Aš dar knygos neturiu, mačiau tik viršelio nuotrauką „Dienovidyje“. Beveik visi šios knygos veikėjai yra mirę. Bet dar likome mes, trys merginos, „svarbiausios veikėjos“. Mūsų žydaitė draugė Elvyra gyvena New Jersey valstijoje. Ji yra pasiturinti moteris, išaugino keturis vaikus. O antroji mano bendrakeleivė Rima – gyvena Montrealy, Kanadoj. Per Atvelykį aš ketinu irgi ten nukeliauti: esu pakviesta literatūrinei popietei. Tad susitiksiu su Rima, kuri turi tris vaikus ir kelis vaikaičius.

Mano vaikai yra knygos... O tos, kurių antrieji leidimai pasirodo Lietuvoje, – tai mano vaikaičiai...

Sudie, miela Aldona, linkiu Jums smagaus margučių dažymo! Su meile Jus apkabinu – Birutė

3 – Kanadoje, Monrealyje, B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę, 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“, parengė ir režisavo pirmąsias vaidinimų plokšteles.

4 – Monospektaklis pagal B. Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ pastatytas Kauno dramos teatre 1996 m., rež. Danutė Juronytė (1933–2015), vaidino A. Mackevičiūtė (1926–2011).

1997 m. spalio 27 d. (fragmentas)

Miela Aldona,

Ačiū, ačiū! Gavau Jūsų laišką ir remonto sąmatą. Labai dėkoju už šią neįkainojamą informaciją. Taip, remontas kainuotų daug. Iš tikro po paskutinio Jūsų laiško aš buvau dvasiniai tam pasiruošusi. Jau ėmiau suvokti, kad vargiai įstengsiu namelį sutaisyti. Tai, kas surašyta, siekia apie 15 000 dolerių. Nors Jūs rašote, kad tai maksimaliausios kainos, tačiau vienkart aš suprantu: jos vargiai sumažės, nes, kaip anksčiau minėjote, atsiras naujų problemų, įsikertant gilyn į remontą – taip, kaip į mišką einant, vis daugiau medžių... Turbūt, kaip Jūs sakote, būtų galima rasti pigesnių meistrų, bet tokių žmonių surasti gali tik vietinis gyventojas, kuris gerai pažįsta Kauno meistrus.

Jūs teisingai pastebėjote, kad sprendimą padaryti man labai sunku. Iš vienos pusės jau nutariu: reikia parduoti! Ir tada užgula didelis graudumas... Įdomu: net ir tie mano draugai, kurie vis anksčiau mane ragindavo: parduok, parduok! – net ir jie, išgirdę, kad reikia „Kalniečius“ parduoti, staiga ima namelio gailėtis...

(...)

Prašymas... Jeigu Jūs pažįstat Donaldą Kajoką, gal prie progos galėtumėt jam paminėti, kad man labai patiko jo apsakymas „Apie Brolį Asilą“. Gražiai parašyta ir – dvasinga istorija. Taipgi dažnai pagalvoju apie Kęstutį Navaką – rašoma, kad jam gerai sekasi knygyne „Septynios vienatvės“. Kadaise viename iš „Poezijos pavasarių“ buvau aptikusi puikų straipsnį apie garsųjį minezingerį Valther von der Vogelweide. Man rodos, kad jis priklausė Kęstučio plunksnai...

Beje, „Metūgėms“(5) gana gerai klojasi. „Baltos lankos“ rašo, kad knyga išparduota, kad Saulius Žukas rimtai galvoja apie papildomą tiražą. Esą vis dar atbėga jaunos studentės į leidyklą – bene gaus „Metūges“ nusipirkti. Net profesorius Nastopka „anądien atskubėjo į leidyklą, kad nusipirktų Jūsų knygą po desperatiško blaškymosi po knygynus, kur jos negavo“.

Sudie šiuo tarpu, miela Aldona. Dėkoju Jums už viską, stipriai apkabinu – Birutė

5 – Poezijos knyga „Metūgės“ (1952), Torontas, – B. Pūkelevičiūtės kūrybinis debiutas. 1997 m. išleista Lietuvoje, leidykla „Baltos lankos“.

1998 m. rugsėjo 1 d. (fragmentas)

Miela Aldona,

Rugsėjis! Tad jau metas užbaigti svajones ir pradėti darbus. Sau buvau pasidariusi mažas atostogas: sakiau, turiu atsileisti ir kurį laiką įtemptai negalvoti, nes vasarą man stačiai ausyse spengdavo nuo nuolatinio mąstymo ir rūpesčių. (...)

Labai jums dėkoju už suruoštą mano kūrybos vakarą ir už puikią parodą! (6) Ne vien aš, visi ją mačiusieji gyrė – nepaprastai malonų, intymų jos pobūdį ir menišką išdėstymą. Man ji suteikė daug džiaugsmo!

Kai lėktuvas nusileido Floridoje (Orando mieste), paaiškėjo, kad neatskrido vienas mano lagaminas. Visi jau vežasi ratukais savo mantą, eina prie muitinės, o aš vis laukiu. Galų gale – reikėjo kulniuoti į lėktuvų linijos būstinę ir parašyti skundą. Grįžau su vienu lagaminu ir vis bandžiau prisiminti: kas buvo sudėta antrajame? Laimei, už kelių dienų dingęs lagaminas atsirado Kalifornijoje (Los Angeles!) ir žmogyčiai man jį atvežė. Atvirai sakant – aš labai pavargau per šią kelionę ir dar neatsigavau. Juk tie žygiai, kuriuos turėjau nuveikti, visai man svetimi. Pirkti, parduoti... kai aš taip mažai pažįstu Lietuvos žmonių mąstyseną ir tradicijas. O Jūs juk gerai žinote, kokia didelė problema buvo Kauno namas. Ir tik su Dievo pagalba buvo įmanoma jį parduoti: aš viena nieko nebūčiau nuveikusi. Per tuos tris mėnesius labai nusimaitinau – ne todėl, kad Vilniuje nebuvo ko valgyti ar kad aš neturėjau pinigų apsipirkti. Paprasčiausiai: baisiai rūpinausi ir negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Pirmą sykį panorau valgyti, kai jau sėdėjau autobuse ir važiavau į Vilnių pardavusi Tėvų namelį. Taigi: kaip vienas giminaitis išsitarė: „... pardavusi tėviškę...“ O juk žmonės sako: eina lyg žemes pardavęs... Atseit, baisiai nusiminęs. Neabejotinai būta ir daug liūdesio su jaunystės nameliu atsisveikinant. Tačiau daug didesnis buvo širdies palengvėjimas, kad dar įstengiau tą namą, graudžiai nugyventą vargšelį, perleisti į kitas rankas.

Kai pasiekiau Daytoną, Floridos pašonėj jau sukosi uraganas, kuris, laimei, nudundėjo į šiaurę ir dabar pila bjaurų lietų ir varinėja stūgaujančius vėjus tenykščiams žmonėms. O prie mūsų susisuko naujas viesulas – tas gali atsimušti į Floridos krantus. Tai tokios linksmybės amžinos vasaros krašte. Dar kartą ačiū Jums, miela Aldona, už viską. Stipriai Jus apkabinu – Birutė

6 – B. Pūkelevičiūtė 1998 m. vasarą atvyko į Lietuvą, rašytojos 75-mečio proga Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo surengta jos kūrybos paroda, įvyko kūrybos vakaras.

1998 m. gruodžio 1 d. (fragmentas)

Miela Aldona,

labai Jums dėkoju už 1998 10 10 laišką ir už tokius gražius žodžius! Jeigu kauniečiams mano vakaras patiko – jaučiuosi be galo laiminga. (...) Šiuo metu aš gyvenu tarp dviejų realybių ir kartais nežinau, kurioj iš jų rytą nubundu. Jausmai, kurie mane užplūsta, yra neaprašomi: iš vienos pusės jie liūdni ir niūrūs, iš kitos pusės – viltingi, kartais net skaidrūs... Juk griaudama į dėžes savo buvusį gyvenimą (laiškus, nuotraukas, paveikslus, knygas...) aš tarsi naujai viską atseikėju. Ką imti, ką palikti? Ar tai, kas kadaise buvo brangu, iš tikro yra nieko verta? (O juk kiekvienas daiktelis turi savo pasaką!) Anksčiau galvojau, kad mano problemos yra Lietuvoje: namą parduoti, butą nusipirkti. O Amerikoje viskas bus lengva. Deja, čia mane irgi pasitiko daug rūpesčių. Tikiuosi, kad man pavyks laimingai iškeliauti. Bet juk žinot, kaip būna pasakose: reikia kiauru luotu perplaukti ežerą, perlipti snieguotus kalnus, nurungti devyngalvį – kol iš tolo pasirodo užburtos pilies bokštai... Žiemosiu dar Floridoje: jeigu viskas laimingai susiklostys, jeigu Dievas man pagelbės, atvažiuosiu pavasarį...

Miela Aldona, stipriai Jus apkabinu, bučiuoju – linkiu Jums labai gražių Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų! Birutė